aA
Kol mes pamažu tampame visuomene be grynųjų pinigų, kai kurie vartotojai išvis jų atsisako. Štai penkiasdešimtmetis Danielis Suelo praėjusiame dešimtmetyje Jutoje kiauras dienas knisosi po šiukšlių konteinerius, o naktis leido jaukiame urve. Tačiau jis nebuvo tokio gyvenimo būdo pradininkas. Prieš jį dar buvo vokietė Heidemarie Schwermer, praneša businessinsider.com.
Heidemarie Schwermer
© AFP/Scanpix

Pradėjusi šeštą dešimtį H. Schwermer nusprendė išbandyti, ką reiškia gyventi be pinigų ir metė psichoterapeutės darbą. Jos patirtis atpasakojama filme „Living Without Money“ (angl. Gyvenimas be pinigų).

Praėjus šešiolikai metų moteris nesižvalgo atgal. Prie septyniasdešimties artėjanti H. Schwermer neseniai apsilankė Hameline (Vokietija) ir papasakojo „Business Insider“, kodėl ji ryžosi tokiam žingsniui.

Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai Schwermeriai iš Prūsijos į Vokietiją persikėlė 1940 metais. Jos tėvas sėkmingai valdė kavos skrudinimo cechą, iš savo darbo užmokesčio išlaikė auklę ir sodininką.

„Mes buvome pasiturintys, bet tapome visuomenės padugnėmis, - prisimena moteris. - Tada mes vėl tapome turtingais ir turėjome tą turtą ginti. Visada turėjau pasiteisinti, nepriklausomai nuo to, buvome turtingi ar vargšai“.

Heidemarie Schwermer
Heidemarie Schwermer
© AFP/Scanpix

Eidama gyvenimo keliu H. Schwermer susižavėjo tuo, kad galima rasti būdų, kaip pragyventi be pinigų. Buvusi mokytoja ir psichoterapeutė 1994 metais sukūrė pirmąją mainų grupę, kuri padėjo vietos gyventojams keistis paprasčiausiomis paslaugomis, tokiomis kaip vaikų priežiūra ar namų valymas, už materialias prekes.

„Aš pastebėjau, kad man pinigų reikia vis mažiau ir mažiau, - sakė ji „Business Insider“. - Tad pamaniau, kad galiu pabandyti vienerius metus išgyventi be pinigų“.

H. Schwermer prisipažįsta bandžiusi gyventi be pinigų mažiausiai keturis kartus, tačiau galiausiai išbandė tai, kai draugas paprašė jos prižiūrėti tris mėnesius jo namus.

„Aš pasakiau, „Pats metas, dabar tai padarysiu“. Ir visko atsisakiau“, - dalijasi prisiminimais ji. Pirmiausia ji pardavė savo butą, paskui viską, kas netelpa į nedidelį lagaminą.

Tai turėjo trukti vos dvylika mėnesių, tačiau taip vokietė gyveno šešiolika metų. „Aš tik norėjau pabandyti atlikti eksperimentą ir tais metais pajutau gyvenanti naują gyvenimą, - toliau pasakoja H. Schwermer. - Nebenorėjau grįžti į senąjį gyvenimą“.

Šeima ir draugai nedalyvavo generuojant šią idėją. Moteris su dviem savo vaikais ir trimis anūkais susitinka keletą kartų per metus. Jos teigimu, jie įprato prie jos „šen bei ten“ gyvenimo būdo. „Dabar jie didžiuojasi tuo, ką darau, - sako H. Schwermer. - Mums to pakanka“.

Prieš keturis dešimtmečius išsiskyrusi su savo pirmuoju ir vieninteliu vyru, moteris daugiau santuokai nesiryžo. Ji aiškiai niekur neskuba.

Heidemarie Schwermer
Heidemarie Schwermer
© AFP/Scanpix

Pensija? Pamirškite ją! Ji atiduoda savo pensiją ir nediskutuoja apie savo amžių. „Dauguma mano amžiaus žmonių sėdi savo soduose. Man patinka keliauti“, - neslepia vokietė.

Iš pradžių ji imdavosi atsitiktinių darbų savo šeimininkų namuose, pavyzdžiui, triūsdavo sode ar valydavo langus, kad atidirbtų už išlaikymą. Šiais laikais žmonės paprastai mainais nieko nesitiki.
Kai sezonas keičiasi, ji išdalina savo senus drabužius ir laukia, kol gaus naujus. Kai juos atiduoda šeimininkai ar draugai, tai ji vadina ne labdara, o „stebuklu“.

„Savo kasdieniniame gyvenime susiduriu su daugybe stebuklų. Pavyzdžiui, pradžioje rasdavau maistą. Galvodavau apie kažką ir tada rasdavau tai gatvėje ar žmonės ateidavo ir atnešdavo man tai“, - aiškina H. Schwermer.

Jos grafikas gana griežtas. Praėjus savaitei ji imasi kažko naujo. Paprastai moteris dalyvauja paskaitų cikluose visoje Europoje, o pastaruoju metu padeda reklamuoti savo dokumentinį filmą. Iš to gaunamų pajamų pakanka padengti kelionės traukiniu išlaidoms. „Visada galvoju, kaip aš galėčiau prisidėti prie pasaulio gerovės, - atvirai sako ji. - Kartais esu lyg taikos piligrimė. Einu iš vienų namų į kitus ir skleidžiu savo filosofiją“.

Ji nėra nusistačiusi prieš žiniasklaidą, tačiau prieš kelerius metus Romoje televizijos kanalui „RAI TV“ duotas interviu ją sukrėtė. Nuo to laiko ji daugiau interviu nedavė. „Galiu ištverti kritiką, tačiau kai man tai sakoma į veidą, sunku“, - neslepia H. Schwermer.

Draugus neretai toks jos gyvenimo būdas erzina. Ji atmetė nemažai pasiūlymų apsistoti ilgiau, buvo ir tokių, kurie siūlė pasilikti visam laikui. „Nesutinku, nes negaliu, - aiškina neįprastą gyvenimo būdą pasirinkusi moteris. - Jaučiu, kad privalau eiti. Mano darbas – būti pasaulyje su žmonėmis“.

Pavyzdžiui, ji pamoko sutiktus aplinkosaugą studijuojančius jaunuolius natūrinių mainų paslapčių. Po jos paskaitų jiems pavyksta vietos turguje pieštuką iškeisti į vaisius.

Ji visada su savimi turi lipdukus, kuriuos dalina per susitikimus su žmonėmis. Ant jų užrašyta „Gibb & Nimm“ (vok. duok ir imk). „Jeigu leidžiate vienai pusei nugalėti, tada gyvenimas praranda pusiausvyrą“, - aiškina H. Schwermer.

Dokumentiniame filme apie jos gyvenimą „Living Without Money“ galima išvysti, kaip ji ieško likučių lauko turgavietėse, kur gali paprašyti prekiautojų to, ko jiems nebereikia arba tiesiog randa juos išmestus ant žemės. Tačiau moteris nesutinka būti vadinama bename. „Negalite manęs lyginti su kitais namų neturinčiais žmonėmis, - aiškina ji. - Jie nėra mėgstami ir kviečiami į namus“.

„Manau, kad būtina suprasti, jog visi esame vienodi ir kad visas pasaulis yra vientisas organizmas. Mes esame mažos ląstelės ir privalome veikti kartu“, - reziumuoja H. Schwermer.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Lietuvė Australijoje: linksmiausia buvo sužinoti, ką jie kalba apie Lietuvą (3)

Vienas įdomesnių ir linksmesnių dalykų Australijoje yra sužinoti, kaip vietiniai įsivaizduoja...

Lietuvių mėgstama daržovė pripažinta supermaistu: galėtume su ja užkariauti Europą (66)

Žmonių noras sveikai maitintis Lietuvos daržovininkams atvėrė naują nišą, kuri gali atnešti...

Eurolygos atkrintamųjų traukinyje liko tik trys laisvi vagonai: ar „Žalgiris“ įšoks į vieną iš jų? (104)

„Tiktai teigiamą rezultatą“, – paklaustas, ką žvelgiant į priekį Kauno „Žalgiris“...

Kita Algirdo Brazausko gyvenimo pusė: dienoraščiuose jis visai kitoks, nei lietuviai buvo įpratę matyti (573)

Nors pirmąjį atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską lietuviai...

Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Kas griauna pasitikėjimą teisingumu – antrankiai ant teisėjų rankų ar Vijūnėlės dvariškiai? (14)

„Smūgis pasitikėjimui teisine sistema“, „politinis užsakymas“, „priešrinkiminis šou“...

Orijus Gasanovas siūlo aplankyti geriausią Europoje miestą: lietuviams ten patiks, jeigu žinos, ką nuveikti (143)

Barselona yra pats geriausias miestas Europoje. Bet ne visiems taip atrodo, nes žmonės ne visada...

Su mama ir močiute augęs Mantas Katleris – atvirai apie tėvų skyrybas, ryšį su tėčiu ir Aistės ašaras

„Moterims turėtų būti labai baisu gyventi su vyru. Tai tas pats, kas jeigu aš dabar gyvenčiau...

Netikėta: „šaukimą“ į kariuomenę gauna ne tik žmonės – gali gauti ir jūsų automobilis (37)

Įsivaizduokite, kad vieną dieną sulaukiate laiško, kuriame teigiama, jog jūsų turima transporto...

Oro kompanijos kontratakuoja: padavė į teismą skrydį praleidusį keleivį reikalauja virš 2000 eurų (12)

Teisminio ginčo tarp Vokietijos oro linijų bendrovės ir vieno iš jos klientų centre – oro...

Diskusijoje apie skiepus prakeikta moteris neištvėrė: paprašė SAM atsakyti į devynis klausimus (25)

Norėčiau padiskutuoti ir išgirsti profesionalų nuomonę. Kadangi buvau pasisakiusi viešai savo...