Kokį įspūdį didžiausia ir ekonomiškai stipriausia Europos Sąjungos valstybė Vokietija daro mažesnėms Bendrijos narėms? Ar nemėgina ji primesti kitoms šalims savųjų vertybinių politikos orientyrų, išplaukiančių iš Vokietijos istorinių traumų? Savikritiškų pasvarstymų šiais svarbiais klausimais šalies viešojoje erdvėje – reta. Juoba džiugina J. Krause gebėjimas pažvelgti į savo šalį iš kritinės distancijos ir atvirai išdėstyti problemiškas Vokietijos pozicijas.
„Kaip vokietis dažnai girdžiu priekaištus – pirmiausia Vidurio Rytų Europoje, bet vis dažniau ir Skandinavijoje, kad šiandienos vokiečiai pasisako už liberalų nepakantumą (liberale Intoleranz).
Pats būdamas liberalas, tokios kritikos ilgai kračiausi, tačiau dabar turiu pripažinti, kad daugelis šių kaltinimų yra pagrįsti. Yra penkios sritys, kuriose daugelio vokiečių liberalus nepakantumas kaimynams nemaloniai užkliūna“, – dėsto Kylio mokslo bei demokratijos fondo prezidiumo narys J. Krauzė.
Niekinama tauta ir viskas, kas susiję su valstybės suverenitetu
Pirmoji politologo iškelta problemiška Vokietijos pozicija – tai „panieka tautai ir viskam, kas susiję su valstybės suverenitetu“. „Žinant apie nacionalsocialistų piktnaudžiavimą tauta ir patriotizmu, šis požiūris suprantamas, – pripažįsta politologas. – Tačiau vokiečiai dažnai metasi nuo vieno kraštutinumo prie kito. Šiandien Vokietijos politikai ir žiniasklaidos bei akademinės bendruomenės atstovai moko kitus europiečius, koks žalingas nacionalizmas ir kokia svarbi gilesnė Europos integracija.
Filosofiniu požiūriu tai gal ir teisinga. Tačiau šis impulsas ignoruoja Europos tikrovę.“
Vokiečiams J. Krause primena, jog dauguma Europos valstybių yra nedidelės tautos, „ilgą laiką turėjusios būgštauti dėl savo suvereniteto“, dėl to tų valstybių žmonės „jaučiasi saugūs savojoje tautoje“. Tad suprantama, jei jose labai skeptiškai žiūrima į spartesnę pažangą Europos Sąjungos srityje“, kurią nekantriai skubina Vokietija. Toms mažesnėms tautoms ir valstybėms „Europa yra apvalkalas, kuriame gyvuoja jų tauta, bet ne laužtuvas, kuriuo būtų klibinami tautos pagrindai“.
Stiprėja panieka tradicinei visuomenės sampratai
„Antra, Vokietijoje vis labiau ryškėja panieka tradicinėms visuomenės idėjoms ir sampratoms. Vis labiau įsitvirtina pasakojimas, pagal kurį normali visuomenės forma yra ta, kurioje tradicinė šeima jau atgyveno“, o „kiekvienas žmogus turėtų išnaudoti savo gyvenimo galimybes laisvai apsispręsti“ – įskaitant savo lyties pasirinkimą.
Bet juk daugelyje Vidurio rytų ir Pietų Europos šalių „vyrauja tradicinė visuomenės ir šeimos samprata“, – pastebi J. Krasė.
Todėl į šį Vokietijos proteguojamą požiūrį ten žvelgiama „su dideliu ir pagrįstu skepticizmu“.
„Tradicinių idėjų netoleravimas, būdingas daugeliui vokiečių, ten kelia didžiulį susirūpinimą. Lenkijoje ir Vengrijoje populistinės ir antidemokratinės jėgos naudojasi šiuo rūpesčiu tam, kad išliktų valdžioje. O ir Rusijos prezidentas Putinas pučia į tą patį ragą.“
Humaniškumo vardan reikalaujama priimti milijonus
Kaip trečią problemą politologas įvardina „Vokietijos įsikibimą į teisingumo bei lygybės principus kaip pamatines politikos maksimas“. Labai suprantama, kad „politikai, norinčiai veikti nacionalinės valstybės bei tarptautiniu lygmeniu“, tokie universalaus teisingumo užmojai kliūna.
„Akivaizdžiausiai tai matyti, kalbant apie migraciją“, – pastebi J. Krause. 2015-aisiais, „kai į šalį nekontroliuojami atvyko daugiau nei milijonas karo ir ekonominių pabėgėlių, daugiau nei pusė vokiečių tada manė, jog tai yra teisinga. Jei tada Austrija, Vengrija ir Kroatija nebūtų uždariusios savo sienų, būtų atvykę dar daug milijonų.“
O ir dabar „politikoje bei medijose esama daug tokių, kurie reikalauja, kad Vokietija ir Europa priimtų daugiau ar mažiau neribotą žmonių skaičių – humaniškumo ir teisingumo vardan“.
Tiesa, net ir Vokietijoje daugumos jie nesudaro. „Neretai toks atvirumas pagrindžiamas kolonializmo nusikaltimais, kapitalizmo padariniais arba mūsų energijos suvartojimu su jo rezultatas – milijonais klimato pabėgėlių, kuriuos dabar turėtume priimti. Šis vokiškas idėjų pasaulis (Vorstellungswelt) pagrįstai kelia visišką nesupratimą, ypač nedidelių tautų žmonėms.“
Demonstruojamas didžiulis supratimas Rusijai
„Ketvirta, liberali netolerancija išryškėja ir tuomet, kai atsainiai žvelgiama į Rytų bei Šiaurės europiečių patiriamas grėsmes.“ Pasak J. Krause, po to, kai Rusija aneksavo Krymą ir dalį Ukrainos, Baltijos šalys, Lenkija, Švedija ir Suomija išties turi pagrindo būgštauti dėl galimos Rusijos invazijos, ypač kad ta baimė dar ir „kurstoma karinėmis pratybomis bei Rusijos kariuomenės dislokavimu“.
„O vokiečių reakcija į visa tai apsiriboja daugiausia pamokymais šioms šalims, neva tai grėsmių baimė esanti anachronizmas. Esą, pagrindinė dabarties bėda – ginklavimosi varžybos ir eskalavimo spiralės. Todėl problemos sprendimui taikytinas tik dialogas su Rusija ir ginklų kontrolės politika. Tiekti ginklų Rusijos užpultai Ukrainai nereikėtų, nes regione jau ir taip per daug ginklų. Tokias Vokietijoje vyraujančias nuostatas rimti ekspertai laikomo utopinėmis, o Vidurio Rytų ir Šiaurės Europoje į jas žvelgiama su dideliu susirūpinimu“, – apibendrina politologas.
Isteriška klimato politika užgožia visus kitus rūpesčius
„Penkta, potencialiai pavojingas yra ir klimato problematikos suabsoliutinimas“, – formuluoja politologas paskutinę kritinę tezę. Nors, pasak J. Krause, ir neginčytina, jog klimato kaita kelia grėsmę visai žmonijai, o „siekiant sušvelninti jo pasekmes, reikalingi esmingi mūsų ekonomikos ir gyvensenos pokyčiai bei platus technologinių inovacijų spektras, tačiau tai, „kaip šiandien nepakantaus liberalizmo dvasia Vokietijoje vykdoma klimato politika, yra isteriška, trumparegiška ir įžūlu“.
Dar daugiau, autorius įžvelgia siekį „užgožti visus kitus politinius rūpesčius ir nuslopinti visas alternatyvas žaliųjų diktuojamai klimato politikai“. „Čia ryškėjantis autokratinis netolerantiškos liberalios klimato politikos momentas kelia grėsmę demokratijai“, – nuogąstauja politologas.
„Nepakantus liberalizmas nėra vokiečių monopolis, jo esama ir Švedijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ir daugelyje kitų šalių“, – pripažįsta autorius.
Vis dėlto, mokslininko manymu, daugelyje šių šalių šio nepakantumo poveikį riboja „pragmatiškai mąstančios partijos, medijos ir visuomenės atstovai“. Vokietijoje J. Krause kaip tik to ir pasigenda, ypač apgailestaudamas, kad abi didžiosios partijos – socialedmokratai (SPD) ir konservatyvus blokas (CDU/CSU) – „pasidavė nepakantaus liberalizmo bangai“.
Pirmiausia tai padarė SPD, „perimdama partijos gretose esančių kairiųjų progresyviųjų pozicijas“.
„Konservatyvi sąjunga ilgą laiką buvo tvirta atspara. Tačiau, įtakojama ilgametės partijos lyderės Angelos Merkel, šio vaidmens ji išsižadėjo. Per savo kadenciją Merkel perėmė daug netolerantiško liberalizmo pozicijų ir nutildė kritikus partijos viduje“, – apibendrina politologas, iš esmės išsakydamas tai, ką jau kuris laikas kartoja tiek nemaža dalis Vokietijos partijų analitikų, tiek ir vėl garsiau prabylantys „nutildyti kritikai“ partijos viduje.
„Reikia tikėtis, kad po didelio pralaimėjimo Bundestago rinkimuose sveiko proto balsai konservatyviame bloke vėl sustiprės. Nes Vokietija, kurios politiką vairuoja progresyvumu persiėmusio, postmodernaus liberalizmo nepakantumas, yra našta Europai“, – negailestinga išvada savo kritinį straipsnį baigia J. Krause.
Skaitytojai autoriui pritaria, bet ir papildo bei koreguoja jį
Tuo būtų galima baigti ir straipsnio referavimą. Tačiau verta pacituoti bent keletą įžvalgių skaitytojų komentarų. Ne vienas jų atkreipia dėmesį, kad netikslu apibendrintai kalbėti apie vokiečių „idėjų pasaulį“.
„Tai, kuo autorius pagrįstai skundžiasi, yra idėjų pasaulis, kurį skleidžia mūsų žiniasklaida, pateikdama tai kaip daugumos nuomonę“, – mano Ulrichas Mülleris.
Pagaliau ir patys „politikai Vokietijoje jaučia didžiulį žurnalistų ir socialinių tinklų spaudimą. Pakanka vieno netinkamai parinkto žodžio migracijos klausimu, ir tuoj atsidursi kritikos ugnyje“, – pastebi Christianas Goldmannas.
Kritikos sulaukė ir nepakantaus liberalizmo sąvoka: „Liberalizmas yra visada laisvas ir tolerantiškas, priešingu atveju jis nėra liberalizmas“. Tad derėtų kalbėti ne apie nepakantų liberalizmą, o apie totalitarines tendencijas, pasak skaitytojo Dieterio Krügerio, kylančias „iš visuomenės vidurio“: „Jas remia žiniasklaida ir kultūros darbuotojai, politikai, partijos funkcionieriai su savo tarnautojų palyda, taip pat jau seniai politikos gaires nustatinėjančios NVO.“
O skaitytojas Katlenas Trautmannas savo komentaru dar paryškina autoriaus išsakytą kritiką dėl Vokietijos nejautrumo naujosioms ES narėmis: „Rytų bloko valstybės vis dar nėra visiškai atsigavusios nuo prievartos, patirtos iš socialistinio „didžiojo brolio“. Daugelis jų mano, kad įvairumo dėlei būtų visai smagu pasidžiaugti idėja būti savimi (= savo tauta). ES vienijimasis bus sėkmingas tik tuo atveju, jei šios valstybės savo laisva valia panorės daugiau viršnacionalumo. Jo (dar) nėra, vietoj to šios valstybės ir vėl (!) tampomos ir joms mokytojiškai nurodinėjama."
Dauguma komentavusiųjų prisipažįsta negalį suprasti to „iracionalumo, su kuriuo nenorima matyti realių probelmų“. Anot vieno skaitytojo, „tamsiais laikais Vokietiją buvo apėmusi karinė didybės manija, o šiandien mus apėmė moralinė didybės manija. Ar tad reikia stebėtis, jei likusiam pasauliui užkliūvam?“.
