aA
Antrajame pasauliniame kare Adolfo Hitlerio dantys atšipo ne tik kovojant su Sovietų Sąjunga, dramatiškas buvo ir mūšis dėl Britanijos, kurio metu priešai galynėjosi ore. O viskas prasidėjo gana netikėtai – per klaidą keletas vokiečių bombonešių išmetė bombas Londone. Ir nors Vokietijos karinių oro pajėgų – Liuftvafės – vadas, generolas feldmaršalas Hermannas Göringas grasino nubausti kaltuosius, grandininė keršto reakcija pajudėjo.
Subombarduotas Londonas
Subombarduotas Londonas
© wikipedia nuotr.

Apie tai naujausioje knygoje „Lemtingi sprendimai: Antrasis pasaulinis karas Europoje“ rašo Robertas Petrauskas. Tai antroji šio autoriaus knyga iš serijos „Antrasis pasaulinis karas Europoje“. Pirmoji – „Trečiojo Reicho triumfas“, išleista 2010-aisiais.

DELFI kviečia susipažinti su mūšiu dėl Britanijos iš arčiau ir pateikia antrą ištrauką iš R. Petrausko knygos „Lemtingi sprendimai“ (leidykla „Tyto alba“).

Pirmą dalį apie mūšį dėl Londono skaitykite čia.

1940 m. rugsėjo pabaigoje Londono metro tinklas tapo prieglobsčiu daugiau kaip 150 000 žmonių. Traukiniai čia nustojo kursuoti, nes žmonės naktimis gulėjo tiesiog ant bėgių. Sąlygos buvo antisanitarinės, tačiau tokia kaina už saugumą daug kam neatrodė per didelė.

Rugsėjo 8 d. dėl prasto oro RAF gavo progą atsikvėpti, tačiau vakare vokiečių bombonešiai virš Londono vėl pasirodė. Ryte dar dvylika miesto teritorijų skendėjo beveik nekontroliuojamoje ugnyje, žuvo apie 400 civilių, o žinios apie didžiausias nelaimes skriejo iš lūpų į lūpas. Rugsėjo 9 d. rytą „Time“ pagrindinis straipsnis skelbė, kad dėl puikios Londono gynėjų – tiek tarnautojų, tiek civilių – dvasios vokiečiams nepavyko surengti antrojo Roterdamo, tačiau vidaus padėtį besistengiančiai kontroliuoti valdžiai skirti žvalgybos raportai buvo ne tokie optimistiniai.

„Dokų teritorijų gyventojų elgesyje galima įžvelgti daugybę nervinės įtampos ženklų“, – buvo rašoma viename iš jų rugsėjo 9 d. Sužinojęs apie Ist Endo gyventojus užgriuvusias nelaimes ir norėdamas parodyti, kad yra kartu su visa tauta, juos aplankė ir nelaimių vietas apžiūrėjo Anglijos karalius Jurgis VI.

Jo vizitas sulaukė prasčiokų simpatijų, tačiau antskrydžiai tęsėsi. „Įtampa auga visur, vos tik pasigirdus sirenoms žmonės pabalusiais veidais skuba į slėptuves“, – buvo rašoma kitoje vidaus žvalgybos ataskaitoje – britų valdžiai reikėjo imtis priemonių palaikyti gyventojų moralę.

Aptaręs pastarųjų dviejų naktų antskrydžius karo kabinetas nusprendė, kad nuo šiol britų bombonešiai, net ir neradę numatyto taikinio, privalo išmesti savo bombas bet kur Vokietijoje. Nurodymas buvo įvykdytas. „Kodėl jie taip elgiasi?“ – klausė amerikiečių žurnalisto Williamo L. Shirerio viena berlynietė po britų antskrydžio. „Todėl, kad jūs bombarduojate Londoną“, – atsakė šis.

„Taip, bet mes atakuojame karinius taikinius, o britai bombarduoja mūsų namus“, – pareiškė vokietė. „Galbūt jūs irgi bombarduojate jų namus“, – pasakė Shireris. „Mūsų laikraščiai rašo, kad ne. Vokietijos gyventojai nori taikos. Kodėl britai nepriima fiurerio taikos pasiūlymo?“ – nukirto vokietė, kurios nuomonę galima laikyti neblogu Goebbelso propagandos įvertinimu.

Keršto sumetimais mesdami bombas „bet kur“, britai suteikė nacių propagandai neblogų įrankių. Pvz., kai rugsėjo 18 d. naktį RAF bombonešiai subombardavo vaikų su psichikos negaliomis ligoninę, vokiečių spauda kitą dieną mirgėjo keršto reikalaujančiomis antraštėmis: „Naktinis britų nusikaltimas prieš 21 vaiką – šis kruvinas veiksmas reikalauja keršto“, „Kraugeriškos žudynės nėra karas, pone Winstonai Churchilli! Britų salų žudikai turės atsakyti už savo piktybinius bombardavimus“, „Albionas pasirodė kaip žudynių ištroškusi pabaisa, kurią Vokietijos kardas turi sunaikinti ne tik dėl Vokietijos, bet ir dėl viso civilizuoto pasaulio tautų“, „Sadistiški britų neapykantos apaštalų polinkiai baigsis tuo, kad jų miestai virs dūmais“.

Britai pyko, kad nuo antskrydžių labiausiai kentėjo prastuomenė

Subombarduotas Londonas
Subombarduotas Londonas
© wikipedia nuotr.

Įdomu tai, kad, pradėjusi bombarduoti Londoną, liuftvafė, bent teoriškai, vis dar taikėsi į karinius objektus. Kai rugsėjo 14 d. aukščiausiųjų karo vadų susitikime admirolas Raederis įteikė Hitleriui memorandumą, raginantį „intensyvinti oro atakas nepriklausomai nuo operacijos „Jūrų liūtas“, liuftvafės generalinio štabo viršininkas Hansas Jeschonnekas buvo už abiem rankomis. Jis paprašė fiurerio leidimo atakuoti gyvenamuosius kvartalus ir taip sukelti „masinę paniką“ tarp civilių. Hitleris, panašu, nežinojęs, kiek aukų pareikalavo šie antskrydžiai, kategoriškai atsisakė suteikti tokį leidimą. Oro pajėgoms buvo įsakyta ir toliau atakuoti karinius ir pramoninius objektus.

„Masinė panika“ vis dar buvo paskutinė ir kraštutinė priemonė. Politinę britų valią priešintis jis vis dar tikėjosi palaužti sugriaudamas karinę infrastruktūrą, pramonę, degalų ir maisto sandėlius. Rugsėjo 16 d. Göringas, laikydamasis šių gairių, paskelbs naują liuftvafės atakų kryptį, kurios tikslas, panašiai kaip Kosove 1999 m., bus pasiekti reikiamą politinį rezultatą palaužiant karinį varžovo pajėgumą ir sugriaunant jo kasdienio egzistavimo sąlygas.

Taigi teoriškai „Blicas“ buvo nukreiptas ne prieš civilius, o prieš karinį ir politinį varžovą, visos civilių aukos buvo ne kas kita, kaip neišvengiami „šalutiniai nuostoliai“. Daugiau kaip 40 000 žuvusiųjų šio eufemizmo reikšmę ir jo ribas gerokai praplėtė, bet grynai kariniu požiūriu visos šios aukos tikrai buvo viso labo tik „šalutiniai nuostoliai“.

Paskutiniais 1940 m. mėnesiais Goebbelsas savo dienoraštyje komentavo oro atakas prieš Britaniją kone kasdien. „Kada gi Churchillis kapituliuos?“ – klausė jis lapkričio 5-ąją, o po mėnesio perskaitęs raportus apie Sautamptono subombardavimą, pasižymėjo: „Iš viso miesto liko tik griuvėsiai... Reikia tai tęsti, kol Anglija parklupusi ant kelių maldaus taikos.“ Gruodžio 11 d. Hitleris kreipdamasis į partijos lyderius sakė: „Kariniu požiūriu, mes laimėjome šį karą... Anglija izoliuota.“ Tai buvo ta pati iliuzija, kurios vedamas Churchillis sakys, jog „pats tikriausias“, „pats trumpiausias“ iš visų kelių į pergalę yra Vokietijos bombardavimas.

Iš tikrųjų rugsėjo 7 d. gali būti laikoma diena, kai paskutinė galimybė rasti taikų sprendimą buvo prarasta. Iki tol bandęs įkalti pleištą tarp politinių Britanijos lyderių ir paprastų šalies gyventojų, Hitleris padegamųjų bombų sukeltuose gaisruose sunaikino šią savo trapią viltį. Užuot atskyręs politinę valdžią nuo žmonių, bombarduodamas Londoną, o vėliau ir kitus miestus, jis suvienijo šalį. Kaip vėliau visi žiaurūs Sąjungininkų antskrydžiai, užuot demoralizavę, telks vokiečius palaikyti savo fiurerį, taip ir dabar Britanija tapo vieningesnė nei kada nors iki tol. Bendros aukos žmones vienija, o ne išskiria, ir visiškai nesvarbu, kas ir kokių ketinimų vedamas tuo metu stovi prie šalies vairo. Paklauskite serbų, ką jie mano apie NATO sprendimą subombarduoti Belgradą 1999 m., ir įsitikinsite, kad ši aksioma nė kiek nepasikeitė iki pat šių dienų.

Didžioji britų valdžios problema pirmosiomis „Blico“ dienomis buvo ta, kad labiausiai nuo antskrydžių kentėjo prastuomenė Ist Ende. Kai kuriose rajono vietose apsilankęs karalius su karaliene buvo tiesiog nušvilpti, tačiau rugsėjo 13 d. liuftvafė galutinai suvienijo britus. Tą dieną vokiečių bombos per klaidą krito ant Bakingamo rūmų ir kliudė Karališkąją koplyčią.

Tai, karalienės Elžbietos žodžiais tariant, reiškė, kad karališkoji pora dabar be kaltės jausmo „galės žiūrėti Ist Endo gyventojams į akis“. Kitą dieną britų laikraščiai skelbė, kad naciai bandė nužudyti karalių ir karalienę – nuo šiol visi nepriklausomai nuo savo padėties atsidūrė toje pačioje valtyje. „Visi yra sunerimę padėtimi ir atmosfera Ist Ende, – rašė leiboristas Haroldas Nicolsonas. –Clementas Attlee (leiboristų lyderis koalicinėje vyriausybėje) sako, kad jeigu vokiečiams užtektų proto nemesti bombų į vakarus nuo Londono tilto, šalyje galėtų kilti revoliucija.“ Tačiau vokiečiai mesdami savo bombas virš prabangesnių gatvių ir rajonų netrukus politinę įtampą sumažino.

Slėptuvėse viešpatavo utėlės ir žiurkės

Subombarduotas Londonas
Subombarduotas Londonas
© wikipedia nuotr.

„Diunkerko dvasią“ pakeitusi „Blico dvasia“ buvo tikra, tačiau lygiai tokios pat tikros buvo žmones užgriuvusios nelaimės ir bėdos. Bernardas Kopsas, vėliau tapsiantis garsiu rašytoju ir dramaturgu, rašė: „Kai kurie žmonės „Blicą“ piešia kaip poetišką svajonę. Jie kalba apie tas dienas, tarsi tai būtų buvęs tikras bendros dvasios laikas. Aš taip nemanau. Man tai buvo visiško teroro, baimės ir siaubo eros pradžia. Susidūręs su nauja pasaulio realybe aš nustojau būti vaikas...“

Žinoma, naujoji realybė buvo kupina baisių istorijų. „Baisiausia būdavo, kai bomba pataikydavo tiesiai į slėptuvę. Tada turėdavai į maišus rinkti žmonių palaikų gabalus ir žymėti, iš kur jie, kur rasti, to reikėjo žuvusiųjų tapatybėms nustatyti. Neretai gaudavom dvi kaires rankas arba dvi dešines kojas... Manau, kad tai vienas iš baisiausių dalykų, kuriuos teko gyvenime daryti“, – prisimena civilinės gynybos įgaliotinis Butleris.

Istorijos apie žuvusius vaikus, neatpažįstamai sudegusius kūnus, sprogimus ligoninėse ar gyvulių fermose sukrečiančios ir jų daug. „Blicas“ tęsis iki pat 1941 m. pavasario ir žmonės Britanijoje žus praktiškai kiekvieną naktį. Likę gyvi gyveno nuolatinėje baimėje, kad rytoj gali ateiti ir jų eilė, – kaip atlaikyti nervinę įtampą, kiekvienas turėjo sugalvoti pats. Kai kam padėjo sunkus fizinis darbas, kai kam juodasis humoras, kai kam paklusimas visuotinėms taisyklės, o kai kam tiesiog maldaknygė.

Kartą per antskrydį slėptuvėje vikaras paklausė moters, ar ši meldėsi girdėdama krintančias bombas. „Taip, – atsakė ši, – aš meldžiau Dievą, kad neleistų bomboms nukristi ant mūsų.“ Vikaras atsakė, jog nelabai gerai prašyti Dievo, kad bombos kristų ant ko nors kito. „Niekuo negaliu padėti, – atšovė moteris. – Tegu kiti meldžiasi, kad jų bombos irgi kristų kur nors toliau.“

Slėptuvėse gyvenimo sąlygos buvo tikrai prastos. Čia viešpatavo utėlės, žiurkės ir kiti parazitai. Žemesniųjų sluoksnių atstovai neretai girtuokliaudavo ir keldavo barnius bei muštynes, tualetų tiesiog nebuvo, tad viskas skendėjo smarvėje ir nešvaroje. Sunkiausia buvo patiems jauniausiems ir vyriausiems. Barbara Nixon, aktorė, tapusi civilinės gynybos darbuotoja, rašė: „Niekas iki tol su niekuo panašiu nebuvo susidūręs; jie nieko nežinojo apie Lenkiją... o fašizmas buvo tiesiog tas prakeiktas žvėris Hitleris, besistengiantis susprogdinti arba nužudyti mus visus miegančius savo lovose.“

Pagauk vokietį, arba kaip pyktis išgaruoja jį pagavus

Londonas 1940 m.
Londonas
© RIA/Scanpix

Pyktis, noras atkeršyti užpuolikams buvo vienas iš variklių, kuriam Churchillis ir britų propaganda stengėsi negailėti degalų. Kaimų gyventojai dabar tapo privilegijuoti, tačiau priešus kai kurie ruošėsi sutikti ir čia. Viena ponia vokiečių okupantams paruošė kanadietiško klevų sirupo, sumaišyto su žiurkių nuodais. Po kelių savaičių, dideliam šeimos nusivylimui, paaiškėjo, kad ji tiksliai nebeprisimena, kurias skardines užnuodijo, taigi vaikai liko be savo mėgstamo skanėsto.

Vis dėlto pyktis vokiečių atžvilgiu toli gražu nebuvo visuotinis. Netgi po Koventrio subombardavimo, kuris britų spaudoje buvo pristatomas kaip vokiečių barbariškumo viršūnė, viena devyniolikmetė anglė savo dienoraštyje rašė: „Aš bandau suprasti, kaip jaučiasi lakūnai. Netgi jeigu jie naciai, juos vis tiek kažkas myli ir kaudamiesi už savo šalį jie rizikuoja savo gyvybėmis lygiai taip pat kaip ir mūsų vyrai, dalyvaujantys bombardavimuose. Vargšai Koventrio gyventojai. Kaip beviltiškai jie šiandien turėtų jaustis. Kiek ilgai tai dar tęsis? Kiek dar metų visi gyvensime bijodami baisybių, kokių niekas iš mūsų iki tol nebuvo patyręs?“

Suvokimas, kad priešo kareivis yra toks pat žmogus kaip ir bet kuris kitas, o priešu jį pavertė įsakymai, kuriuos privalo vykdyti, visada karą padaro beprasmišką. Vienas britų žurnalistas užrašė štai tokį dažną epizodą: „Jie pamušė vokiečių lėktuvą ir visa žmonių minia nuskubėjo ten, kur vokiečiai iššoko parašiutais. Visi šaukė. Net vaikai buvo raginami prisijungti. Bet kai vokiečiai išlipo iš valties ir žmonės pamatė jaunus išsigandusius šviesiaplaukius vaikinus, staiga stojo tyla.“

Daugeliui šių žmonių tai buvo pirmas kartas, kai jie pamatė tikrą vokietį, ir jis anaiptol nebuvo panašus į vaizdus karikatūrose. „Namų gvardijos“ savanoris, su įniršiu gaudęs nusileidusį vokietį, suėmęs jį suprato, kad nebejaučia tam vaikinukui jokio pykčio. „Kaip civiliui, man tai buvo pirmas karo skonis, ir jis man labai nepatiko. Aš be galo troškau sumedžioti tą vyruką ir prireikus būčiau jį nušovęs. Bet kai jį pagavau, pyktis kažkaip išgaravo.“

Rugsėjo 12 d. vienas vokiečių bombonešis nukrito ir sudužo tiesiai ant gyvenamojo namo. 14-os metų mergaitė buvo įkalinta liepsnose ir jos 17-metis brolis puolė gelbėti sesers. Abu žuvo. Šių vaikų tėvas, įsitikinęs pacifistas, aplankė vienintelį likusį gyvą vokiečių lakūną ir patikino jį, kad jis nekaltas dėl tragiškos jo vaikų žūties. Tai, anot jo, buvo tiesiog dar viena iš daugybės baisaus karo neteisybių. Širdį verianti istorija.

Kartais mums atrodo, jog tragedijos turi būti mirtinos ir didžiulės, kad jas kas nors prisimintų, bet iš tiesų karas pats savaime yra tragedija. Jau minėtas londonietis Butleris prisimena, kaip kartą slėptuvėje aptiko paauglę mergaitę, kurios burna buvo pilna žemių. Jo darbas buvo padėti tokiems žmonėms ir juos nuraminti, tad Butleris pabandė išvalyti jos burną ir paguldęs ant nugaros laikė spausdamas ranką.

„Ji gulėjo mėgindama atgauti kvėpavimą, kol kažkoks kvailys perėjo slėptuvės stogu ir mergaitės burna vėl buvo pilna žemių. Ji suspaudė mano ranką taip, tarsi netrukus užges.“ Šis, regis, gana paprastas epizodas liko Butlerio atmintyje visam gyvenimui ir net praėjus kelioms dešimtims metų jis pasakojo apie tai, tarsi viskas būtų nutikę vakar.

Kitas to meto liudininkas susijaudinęs pasakojo, kaip vežė pas gydytoją savo šoko ištiktą draugę. Moteris važiavo automobiliu, kai jai teko slėptis nuo lėktuvo kulkosvaidžių krušos. Pakeliui namo ji priešais save išvydo keletą sprogimų ir ją ištiko kontūzija. Gydytojas tiesiog išrašė moteriai raminamųjų ir rekomendavo porą savaičių pailsėti. II pasaulinio karo masteliu šis nutikimas visiškai nereikšmingas. Moteris nežuvo ir neprarado artimųjų, ji nebuvo išprievartauta ar sužeista, uždaryta į getą ar koncentracijos stovyklą, ji tebeturėjo savo namus ir maisto. Ji turbūt nebūtų galėjusi pasiguosti lenkui ar žydui nacių okupuotoje Europoje, tačiau žmogaus organizmas ir nervų sistema stresą matuoja naudodamasis savo, o ne kitų patirtimi. Tai, kas nutiko šiai moteriai tą dieną, buvo baisiausias potyris jos gyvenime.

Bombų neutralizuotojas – vagis ir turto prievartautojas

Ne visi gali būti didvyriai, bet visada atsiras tokių, kurie to sieks bet kokia kaina. Tarp civilių didvyrių sąrašą „Blico“ metu labiausiai papildė išminuotojai – rizikuodami savo gyvybėmis jie neutralizuodavo nesprogusias bombas. Tokių sprogmenų britų miestuose netrukus buvo daug.

Vienas iš žymiausių tokių didvyrių buvo „Jackas“ Howardas. Jis pasižymėjo šiame kare ir anksčiau. 1940 m. šis 34-erių karinės įrangos specialistas įsidarbino Tiekimo ministerijos mokslo padalinyje.

Būtent šis padalinys sugebėjo evakuoti iš Bordo 3 milijonų svarų vertės deimantus, pagamintus Amsterdame, pergabenti į Angliją geriausius prancūzų mokslininkus ir visą Norvegijos Prancūzijai parduotą sunkųjį vandenį, reikalingą atominio ginklo projektams. 1940 m. rudenį jis pats įsigijo visą įrangą, subūrė komandą ir įsikandęs cigarą, pasidabinęs puošnia skrybėle, kurią kartais pakeisdavo lakūno šalmu, ėmėsi rizikingo bombų neutralizavimo darbo.

Jo drąsa ir pasiekimai neutralizuojant sudėtingėjančius mechanizmus turinčias vokiečių uždelsto veikimo bombas buvo nediskutuotini, tačiau 1941 m. gegužę jokių saugumo taisyklių nepaisančio „Jacko“ tvarkoma bomba sprogo ir suplėšė į gabalėlius ne tik jį patį, bet ir trylika komandos narių .

Kitas nesprogusių bombų tarnybos didvyris – Bobas Daviesas buvo dar prieštaringesnė asmenybė. 1940 m. rugsėjį jo vyrai ėmėsi neutralizuoti giliai priešais Šv. Povilo katedrą įsirėžusią bombą. Kadangi iš pažeisto požeminio dujotiekio skverbėsi dujos, inžinieriai susidūrė su keblumais. Keletas jų dėl nudegimų atsidūrė ligoninėje, tačiau kiti kasėsi prie toną sveriančios bombos dieną naktį.

Spauda greitai pasigavo istoriją – grėsmė juk iškilo ne bet kam, o pačiai Šv. Pauliaus katedrai, Londono simboliui. Kai po ilgų vargų bomba buvo iškelta ir susprogdinta, laikraščių antraštės trimitavo apie neprastą istoriją, kurios didvyris neabejotinai vertas Viktorijos kryžiaus. Daviesas ir bombą atradęs išminuotojas buvo apdovanoti naujai įsteigtu Jurgio kryžiumi, skirtu už žygdarbius civiliams, tačiau 1942 m. ši istorija sulaukė netikėto tęsinio.

Daviesas buvo nuteistas už beveik trisdešimt didžiulio masto vagysčių, kurias įvykdė eidamas bombų neutralizuotojo pareigas. Taip pat paaiškėjo, kad jis reikalaudavo kyšių ir atlygio iš tų, kurių namus gelbėdavo nuo bombų. Galiausiai iškilo į viešumą ir dar vienas faktas – pasirodo, bomba prie Šv. Pauliaus katedros apskritai neturėjo uždelsto veikimo mechanizmo, tad visa ši istorija pasirodė besąs spaudos sukeltas muilo burbulas. Karas, kaip ir gyvenimas, kupinas ne tik didvyrių, bet ir niekšų, o kai kurie įsigudrina pabūti ir vienais, ir kitais.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Lietuva – „juodojoje zonoje“: ekspertas sako, kad nuo blogojo scenarijaus galime ir išsisukti (5)

Nors pagal sergamumo kovidu situaciją, Lietuva yra „juodojoje zonoje“, ekspertas, Lietuvos...

Ušackas apie įtampą tarp Rusijos, Ukrainos ir Vakarų: Putinas kol kas laimi (61)

Augant įtampai tarp Rusijos ir Ukrainos bei Vakarų valstybių, ekspertai sutaria, kad ES privalo...

Tomas Sinickis. Koks turi būti pensinis amžius? (12)

Pastarųjų dienų diskusijos dėl tinkamo senatvės amžiaus yra juokingos ir betikslės. 72 metai,...

Kremliaus režimo juokdariai paspendė spąstus: į juos pateko ir Lietuvos parlamentaras (101)

Kremliaus režimui artimi populiarūs Rusijos komikai Vovanas (Vladimiras Kuznetsovas) ir Lexusas...

Europos sergamumo koronavirusu žemėlapyje – netikėtumas: gerokai pasikeitė pirmavusios šalys (86)

Pagal sergamumą COVID-19 liga praėjusią savaitę Europoje pirmavusios Vengrija ir Estija...

COVID-19 žemėlapis Lietuvoje: į kurias savivaldybes šiuo metu keliauti saugiausia? (11)

Epidemiologai ne kartą yra sakę, kad mažiausiai koronavirus o galėsim bijoti, kai 70 procentų...

Ekspertai: valstiečių veiksmai nėra spontaniški, tai – didesnės strategijos dalis (182)

Politologai sutartinai vertina tai, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS )...

Rusija atitraukia karius: skelbiama, kad „tikslas pasiektas“ papildyta (1022)

Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu nurodė atitraukti karius nuo „pietinių Rusijos...

Baisi nelaimė Vilniuje: iš daugiaaukščio iškritęs žuvo 11 metų berniukas (114)

Ketvirtadienį, 15.07 val., Vilniaus policija gavo pranešimą, kad Karoliniškėse, V. Vaitkaus g.,...

Atlikėją Stano sustabdė policija: vis dažniau sutinku tikrų policininkų, pagarba jiems

Dainininkas Stanislavas Stavickis-Stano įkliuvo pareigūnams , tačiau policijos dėmesio...