Kai Robinas Kingas sužinojo, kad yra įvaikintas, pabėgo iš namų. Įvaikinimo dokumentus kelioniniame krepšyje jis netyčia aptiko kažko ieškodamas tėvų miegamajame. Paauglys pabėgo pas draugą. Paaugliai dviese dviračiais iš Londono nukako į Sautedą, apsistojo palapinėje. Po kelių dienų neklaužadas rado ir namo pargabeno policija.

„Draugo mama buvo priversta mums nupirkti traukinio bilietus, kad galėtume grįžti“, – prisimena Robinas.

Namuose įvaikinimo tema niekas niekada nekalbėjo.

„Bijojau liesti šią temą, nes nenorėjau konfliktų. Mane ši žinia sukrėtė iki širdies gelmių“, – prisimena britas.

Robiną įsivaikino Fredas ir Elsie Kingai, jis užaugo skurdžiame Vulviko rajone, pietų Londone. Neseniai buvo pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas, ir vienas pirmųjų jo prisiminimų buvo žaidimai sviedinių išraustose duobėse ir „turtingųjų namus Čarltone“ tvarkanti mama.

Mokyklą baigė su keliomis išlygomis, kaip teigia pats, „kelis kartus buvo nutrūkęs nuo grandinės“. Jaunas vedė, susilaukė dviejų dukterų, su šeima persikėlė į Piterborą, kur dirbo miesto planuotoju, o vėliau ir architektu.

„Be savo šeimos nebūčiau nieko pasiekęs. Be proto myliu savo dukras, jos – vieninteliai žmonės šiame pasaulyje, su kuriais turiu biologinį ryšį“, – sako jis.

Po kelerių metų Robinas pateikė prašymą pasui dėl darbo gauti, netrukus sulaukė pasų poskyrio darbuotojo skambučio. Jis turėjo neįtikėtinų žinių.

„Paklausė, kiek man metų. Tada tarsi niekur nieko: „Manau, kad jūsų pernelyg nenustebinsiu pranešdamas, kad buvote paliktas Peterio Robinsono parduotuvėje Londone“‘, – prisimena pašnekovas.

Taip Robinas sužinojo, kad yra pamestinukas , ir kad jo antras vardas yra Peteris.

Iki antrojo rimto bandymo sužinoti daugiau apie savo praeitį turėjo praeiti daug metų. 1996 metais, jau eidamas penktą dešimtį, kartu su dukra Michaela nuvyko į Londono Metropoliteno archyvą, kur norėjo susirasti savo įvaikinimo dokumentus.

Sužinojo, kad buvo rastas prie „Oxford Circus“ universalinės parduotuvės 1943 metų spalio 20 dieną. Tuo metu Londone buvo neramu. Nors bombardavimai ir buvo pasibaigę, pavienių atakų dar pasitaikydavo. Vos prieš dešimt dienų Didžiosios Britanijos sostinėje buvo numesta 30 tonų bombų.
Byloje buvo teigiama, kad jį Kingai įsivaikino, kai berniukui buvo puspenktų metų, o šeima pareigūnams buvo be galo dėkinga už tokį „gerą mažylį“.

Kodėl vaikas buvo paliktas likimo valiai, taip ir nepaaiškėjo, nebuvo jokių užuominų. „Pastangos rasti kokį nors vaiko giminaitį nebuvo vaisingos“, – teigiama viename iš dokumentų.

Paieškas pratęsti savarankiškai nusprendė Robino dukra Lorraine. Per ateinančius 20 metų ji parašė visoms įmanomoms televizijos laidoms, užsiimančios asmenų paieškomis. Kas kartą atsakymas būdavo toks pats – nežinodami tėvų vardų, jie negali niekuo padėti.

Lorraine susirado bibliotekos archyvarą, kuris atliko išsamų tyrimą, ieškodamas, ar apie šį atvejį tuo metu buvo kas nors rašoma žiniasklaidoje. Moteris parašė „Arcadia Group“, kuri galiausiai įsigijo Peterio Robinsono parduotuvę. Tikėjosi jų archyve rasti bent menkiausią užuominą apie tėvo kilmę.
„Būdavo akimirkų, kai ne juokais pagaudavo įkvėpimas ir norėjosi rašyti visiems iš eilės“, – pasakoja Lorraine.

2017 metais moteris per „BBC One“ atsitiktinai pasižiūrėjo laidą „The One Show“, kurioje dalyvavo žmonių paieškų ekspertė Cat Whiteaway.

„Susisiekiau su Cat ir papasakojau savo tėčio atvejį. Po kelių savaičių ji su manimi susisiekė ir pranešė susipažinusi su žmogumi, kuris, jos manymu, man galėtų pagelbėti – tai detektyvė Julia Bell“, – pasakoja moteris.

Juliai pavyko savarankiškai susirasti savo senelį iš Amerikos, o jai padėjo DNR duomenys ir genealoginis tyrimas. Laisvu laiku ji ėmė dalintis savo patirtimi ir padėti kitiems, ieškantiems artimųjų.

„Mama po mirties man paliko labai daug neatsakytų klausimų, o kai man pavyko į daugumą atsakyti, radau vidinę ramybę. Manau, kad visi nusipelno žinoti tiesą, kas jie yra iš tikrųjų“, – tvirtina J. Bell.

J. Bell sutiko imtis Robino bylos ir nusiuntė jo seilių mėginius trims DNR duomenų bazėms – „Ancestry“, „23andme“ ir „Family Tree DNA“.

„Kai pradėjome, galvoje sukosi daug teorijų. Daugybė žmonių man sakė, kad esu panašus į amerikietį, taigi manėme, kad galbūt esu JAV kario palikuonis, bet jų ten 1943 metais nebuvo“, – sako pats Robinas. Netrukus jis sulaukė svarbių žinių – „23andme“ pateikė rezultatų ir vieną DNR atitikmenį.

„Jos vardas buvo Maria, ji buvo iš Niujorko. Čia tai bent, mums pasisekė, pagalvojau“, – prisimena Lorraine.

Deja, ne viskas buvo taip paprasta. Tyrimai atskleidė, kad Marią ir Robiną sieja maždaug 1 proc. DNR, o tai reiškia, kad jie geriausiu atveju antros arba trečios eilės pusbroliai.

„Susisiekėme su Marija, ji sutiko bendradarbiauti sudarant giminės medį, mums pavyko atsekti kelias kartas“, – sako J. Bell.

„Mūsų tikslas buvo sulyginti gautus duomenis ir įvardyti galimus Robino tėvus“, – paaiškina ekspertė.

„Neturėjome žalio supratimo, kuris protėvis šiame genealoginiame medyje sutaps. Tai tarsi stalo žaidimas, kai reikia rasti teisingą kelią ir juo pasukus rasti lobį“, – sako Lorraine. Abi kaip reikiant šiomis paieškomis užsidegusios moteris šeimos medį atkūrė pasitelkusios gyventojų surašymų duomenis, gimimo ir mirties registrus, testamentus ir kitą archyvinę medžiagą.

„Ancestry“ pateikti rezultatai atskleidė, kad Robino kilmės šaknys gali siekti Škotiją ir Airiją, tai buvo labai naudingas faktas. Kai apėmė viltingas jausmas, jog artėjama prie tikslo, nuspręsta išsiaiškinti, ar tokiai hipotezei tinkamas pamestinuko gimimo laikas ir palikimo vieta.

„Prie šio projekto dirbau kiekvieną mielą vakarą. Man tai buvo labai svarbu. Kas kartą, kai pavykdavo sužinoti kažką naujo, apimdavo didžiulė laimė, tai ir vedė į priekį“, – prisimena Lorraine.
Po daugiau nei metus trukusių bandymų, klaidų ir daugybės akligatvių, kuriuose atsidurta, pavyko rasti moterį, vardu Agnes – ji buvo gimusi Škotijoje, o mirė Kanadoje.

„Turėjau labai stiprią nuojautą, kad ši moteris gali būti mano tėvo motina“, – sako Lorraine. Ji gavo Agnes sūnaus Granto telefono numerį ir vieną šeštadienio pavakarę ėmė ir jam paskambino.

„Paaiškinau, kad bandau sudaryti savo tėvo giminės medį, paaiškinau daugiau detalių. Jis nutilo. Tada prabilo: „Labai keista, nes kai mama susirgo Alzheimerio liga, ji kalbėjo taip, tarsi turėjo dar vieną vaiką ir su manim kalbėjosi tarsi su juo“, – teigia Lorraine.

Grantas sutiko pasidaryti DNR tyrimą, kurio rezultatus Julia išsiuntė į Kanadą. Lorraine įtarė, kad Grantas – jos netikras dėdė, o visas šis atradimas įrodys, kad jo mama karo metais buvo įsivėlusi į aistringą meilės avantiūrą. Tai, ką atskleidė rezultatai, šokiravo visus: paaiškėjo, kad Grantas jos tikrų tikriausias dėdė, o tai reiškia, kad jos tėvas ir Grantas – tų pačių tėvų vaikai.

„Kai Julia man tai pasakė, apsipyliau ašaromis. Negalėjau tuo patikėti“, – teigia Lorraine.

Grantas paaiškino, kad Robino tėvai – Douglasas ir Agnes Jonesai. Douglasas tuo metu tarnavo Kanados karališkosiose karinėse oro pajėgose, su Agnes jis susipažino ir ją vedė Glazge. Pora karui pasibaigus persikėlė į Kanadą, Douglasas tapo profesionaliu psichologu. Pora susilaukė dar trijų vaikų – Karen, kuri už Robiną jaunesnė 14 metų, tada Granto ir dar vienos dukros Peggy.

Lorraine nuvyko į Robino namus, nes norėjo žinią jam pranešti gyvai žvelgdama į akis.

„Jis kiek nusiminė ir išėjo į kitą kambarį. Netrukus grįžo ir mes pasikalbėjome“, – teigia Lorraine.

Robiną kaip reikiant nustebino žinia, kad tėvai susituokė 1942 metų gruodį – prieš užsimezgant jo gyvybei.

„Jeigu manęs nenorėjo, kodėl neatidavė įvaikinti? Man tai atrodo nesuvokiama, kažkokia nesąmonė“, – piktinosi naujienomis.

Deja, paprašyti tėvų paaiškinti šį sprendimą jis negali: Douglasas Jonesas mirė 1975 metais, o Agnes – 2014 metais.

„Jaučiuosi taip, tarsi pro pirštus būtų praslydusi galimybė. Juk galėjau ją susirasti, su ja pasikalbėti. Dabar suprantu, kaip Agnes ir Douglasas nematė galimybių pasipriešinti karui, suprantu, atžala jų šeimoje atsirado per anksti. Tik niekaip nesuprantu vieno: kaip jie galėjo savo vaiką palikti likimo valiai pačiame Londono centre, kur tuo metu buvo taip pavojinga“, – svarstė Robinas.

Robino vyresnioji sesuo Karen prieš kelis mėnesius buvo atvykusi į svečius. Ji sakė, kad tėvai buvo užsiminę apie dar vieną vaiką, bet sakė, kad jis gimė negyvas.

Maždaug tuo metu Lorraine surado netikrą Agnes brolį Brianą, gyvenantį Škotijoje. Iš jo išgirdo kiek kitokią istoriją – kad Agnes pagimdė kūdikį ir atidavė vienai oro pajėgų porai, kuri negalėjo susilaukti savo vaikų.

Nors legaliai įsivaikinti buvo galima nuo 1926 metų, XX amžiaus 5-ąjį dešimtmetį dar buvo gana įprasta praktika poroms susitarti ir perleisti nepageidaujamą mažylį. 1945 metų rugsėjį laikraštis „Evening Despatch“ pacitavo vieną medicinos pareigūną, kuris pareiškė: „Tikrai ne vienas kūdikis buvo perduotas po paprasto susitikimo ar tiesiog laukiant eilėje prie darbo biržos“.

Julia Bell įsitikinusi, kad Robinas galėjo būti paliktas likimo valiai tokiam perdavimui pakrypus netinkama linkme. Tai scenarijus, kokį per tiek metų trunkančią detektyvės karjerą jai teko spręsti ne kartą ir ne du.

„Įsivaizduokite, jog pasiryžote tai padaryti, o sutartoje susitikimo vietoje niekas taip ir nepasirodo. Juk negrįšite atgal su kūdikiu – teks jį palikti“, – sako detektyvė.

Lorraine teigia, kad tokia teorija gali paaiškinti nemažai šios istorijos tamsiųjų dėmių.

„Panašu, kad mano senelė buvo miela moteris, rūpestinga mama savo vaikams ir tikrai geras žmogus, todėl beprotiškai sunku suprasti, kodėl ji galėjo taip pasielgti – palikti savo kūdikį likimo valiai“, – samprotauja moteris.

Rastas ir gimimo liudijimas, kuriame teigiama, kad Robinas gimė spalio 10 dieną Vinčesterio gimdymo namuose. Jei Agnes planavo pažeisti įstatymus ir palikti savo kūdikį tiesiog gatvėje, Lorraine manymu, ji greičiausiai turėjo gimdyti namie, taip pasirūpindama, kad gimimo faktas nebus oficialiai užfiksuotas.

Glumina ir daugiau detalių. Viena iš jų – faktas, kad pora kūdikio gimimą visgi oficialiai užregistravo (pateikdama visą reikiamą informaciją) ir padarė tai praėjus dviem savaitėms po palikimo.

„Būčiau linkusi manyti, kad jie turėjo palikti kuo įmanoma mažiau informacijos“, – nuostabos neslepia Lorraine. Be to, mažyliui duoti giminės vardai – Brianas pagal netikrą Agnes brolį ir Douglasas tėvo garbei.

Robinas ir Lorraine pagaliau rado savo šeimą, tačiau vis dar desperatiškai ieškojo žmogaus, kuris jiems galėtų papasakoti apie tą lemtingą dieną.

Jie paprašė pagalbos per BBC Jemery Vine‘o laidą per „Radio 2“.

„Pamanėme, kad galbūt kas nors savo šeimos istorijoje turi pasakojimą apie per karą Londone rastą kūdikį. Deja, likome it musę kandę“, – pasakoja Lorraine.

Nepaisant to, BBC visgi padėjo rasti dar vieną svarbią dėlionės detalę. Paaiškėjo, kad Oksfordo gatvės 200-uoju numeriu pažymėtas pastatas, kuriame buvo ir dalis Peterio Robinsono universalinės parduotuvės, 1941 metais atiteko BBC užsienio tarnybai. Personalas, kuriam priklausė ir rašytojas George‘as Orwellas, karo metais iš minėtojo pastato rengdavo reguliarias radijo transliacijas.

92 metų Trevoras Hillas tuo metu ten dirbo jaunesniuoju programų inžinieriumi. Paklaustas, ar prisimena karo metais dėžėje paliktą kūdikį, atsakę, jog tikrai taip – į apklotą susuktas ir į dėžę paguldytas mažylis buvo paliktas prie pagrindinių durų.

„Dirbau ten ir labai gera prisimenu kūdikį dėžėje. BBC šiek tiek rūpinausi ir apsauga, kad tas incidentas mane kaip reikiant išgąsdino. Dėl saugumo mums buvo griežtai draudžiama siuntinius ar kitus daiktus palikti ant grindinio“, – teigia garbaus amžiaus britas.

Dėžės turinį apžiūrėjo du apsaugos darbuotojai – jos viduje gulėjo mažasis Robinas.

„Įtariu, kad mažylis buvo įneštas į vidų, greičiausiai į valgyklos patalpas, kur buvo galima rasti pieno, nors ir abejoju, ar jie ten turėjo buteliuką“, – pasakoja T. Hillas.

„Pirma mintis buvo, kad kūdikio namai subombarduoti, tad jį paliko desperacijos apimta motina. Karo metais tai nebuvo nieko itin neįprasto“, – teigia buvęs BBC darbuotojas.

Neseniai Robinas ir T. Hillas susitiko netoliese tos vietos, kur prieš 74-ius metus jų gyvenimo keliai susikirto pirmąjį kartą. Buvusi Peterio Robinsono universalinė parduotuvėje dabar virtusi viena iš „Urban Outfitters“ būstinių.

„Nuostabi pažintis su žmogumi, kuris mane matė pačioje gyvenimo pradžioje“, – džiaugėsi Robinas. Šiais metais vyrai ketina vienas kitam per šventes nusiųsti atviruką.

Prieš kelis mėnesius Lorraine iš Kanados sulaukė dar vienos neįtikėtinos žinios: pavyko gauti Robino tėvo karo laikų bylą.

Ji atskleidė, kad 1943 metų spalį kapralas Douglasas buvo Pietų Kensingtono 7-osios radijo mokyklos instruktorius. Gali būti, kad jis tuo metu gyveno kažkur netoliese, o Agnes tuo metu gyveno netoliese Andoverio.

Prieš Robino gimimą spalio 10 dieną Douglasas turėjo savaitės atostogas bei keturias laisvas dienas po mažylio gimimo. Jo byloje teigiama, kad, kai spalio 20 dieną, trečiadienį, mažylis buvo paliktas dėžėje, jis jau buvo grįžęs į tarnybą.

Jis neabejotinai dalyvavo, kai Robinas buvo oficialiai įregistruotas kaip Brianas Jonesas. Darbe jo nebūta lapkričio 5-6 dienomis. Mažasis Brianas užregistruotas lapkričio 6 dieną.

Lorraine ir Robinas puikiai supranta, kad vilties sužinoti tikrąją tiesą vis mažiau ir mažiau. Dabar jie laukia, kada bus atversta dar viena įvaikinimo byla, tačiau Robinas nemano, kad ji jam atsakys į esminį klausimą – kodėl tėvai jį paliko.

Abu nesiginčija, kad J. Bell teorija apie nepavykusį neoficialų įvaikinimą visai įmanoma. Nepaisant to, neatmeta ir galimybės kad Douglasas specialiai savo kūdikį paliko būtent prie BBC durų, o draugams ir šeimai pasakė, kad mažylį įvaikino. Tiesos sužinoti gali ir nepavykti.

Lorraine ir Robinas džiaugiasi radę bent dalį atsakymų.

„Labai svarbu sužinoti, jog galėjo būti tikrasis mano tėvo vardas, ir kada tiksliai jis gimė“, – sako Lorraine.

Paaiškėjo, kad Robinas savo gimtadienį visą gyvenimą švenčia keturiomis dienomis per anksti – spalio 6 dieną. Tai diena, kada, kaip manė pareigūnai, jis galėjo būti gimęs. Tiesą sakant, jo gimimo liudijime teigiama, kad mažylis pasaulį išvydo spalio 10 dieną.

Robinas dar nenusprendė, kaip keisis jo gimimo dienos minėjimo įpročiai, o ir vardo į Brianą Douglasą Jonesą pasikeisti neketina.

Kalbant apie jo pilietybę, Robinas šiuo metu pratinasi prie minties, kad nėra anglas, kaip kad visą gyvenimą galvojo, o pusiau škotas, pusiau kanadietis.

„Esu labai laimingas, nuėjęs visą tą kelią. Neįtikėtina, kiek dėl manęs padarė Lorraine. Gaila, bet savo praeities paslapties iki galo įminti nepavyko“, – sako Robinas.