Daugiau nei 13 minučių trukmės vaizdo įraše V. Zelenskis kviečia atsakyti į klausimą „kas aš“, pamiršti skirtumus ir susivienyti.
Pateikiame Ukrainos vadovo sveikinimą lietuvių kalba:
Brangūs ukrainiečiai. Sakydami naujametinį sveikinimą, prezidentai dažniausiai pasakoja apie augantį BVP, mažėjančią infliaciją, įvairiausias implementacijas, diversifikacijas ir kitus nesuprantamus dalykus. Bando įtikinti, kad mes iš tikrųjų gyvename geriau, tik kol kas gyventojai teigiamų pokyčių nepastebėjo.
Dėl šios priežasties prezidento kreipimosi į tautą metu mes neretai tiesiog išjungiame garsą. Laukiame, kol baigs sekti savo pasaką, kad galėtume pagaliau gerti šampaną, užkąsdami sumuštiniais su šprotais ir baltąja mišraine.
Šiandien viskas bus kitaip. Šiandien paprašysiu kiekvieną iš jūsų sąžiningai sau atsakyti į svarbų klausimą: kas aš? Ukrainos prezidentas, sėkmingas advokatas, eilinė namų šeimininkė, Kijevo Mohylos akademijos filosofijos mokslų studentas, agronomas iš Čerkasų srities? Kas aš? Buvęs fotografas, ginantis šalį rytuose? Buvęs fizikas, kuris plauna indus Italijoje? Buvęs chemikas, kuris stato aukštybinį namą Novosibirske? Gydytojas iš Donecko, persikėlęs ir pradėjęs verstis privačia praktika? O galbūt mokytojas iš Luhansko, kuris irgi persikėlė, dvejus metus dirbo taksistu ir galiausiai grįžo atgal? Kas aš? Žmogus, dešimt metų gyvenantis užsienyje ir rodantis meilę Ukrainai internete? Žmogus, viską praradęs Kryme ir pradėjęs nuo nulio Charkove? Informacinių technologijų specialistas, kuris svajoja pabėgti iš šalies?
Ar belaisvis, kuris svajoja sugrįžti namo?
Kas aš? Ivano Frankivsko gyventojas, ginantis savo gimtąją kalbą? Gurzufą gimtąja vieta vadinantis žmogus, branginantis savo gimtąją kalbą? Berehovės gyventojas, saugantis savo gimtąją kalbą? O gal žmogus iš Kramatorsko, kalbantis gimtąja kalba? Ukrainiečių kalbą išmokęs asmuo? Juk mokėti valstybinę kalbą – visiškai normalu. Tas, kuris nenori mokytis valstybinės kalbos? Kas aš? Tas, kuris moka mokesčius? Tas, kuris vairuodamas užlenda prieš kitą automobilį? Tas, kuris namuose laiko šunį? Rusvaplaukis? Musulmonas? Priekurtis? Nekenčiantis alyvuogių? Liberalas? Pirmūnas? Tas, kuris nežiūrėjo „Sostų karų“? Sangvinikas? Veganas? Ožiaragis? Neužleidžiantis vietos metro? Nenaudojantis plastiko? Kraujo donoras? Tai – kiekvienas iš mūsų. Tai – ukrainiečiai.
Tokie, kokie yra. Neidealūs ir ne šventieji. Tiesiog žmonės. Gyvi. Su savo trūkumais ir „tarakonais“. Tačiau mūsų pase nenurodyta, geras ar blogas ukrainietis, nėra skilties „patriotas“, „malorusas“, „vatnikas“ ar „banderovcas“. Ten viso labo parašyta: „Ukrainos pilietis“, turintis teises ir pareigas.
Mes esame labai skirtingi. Tad kas gi mes? 73 proc., kurie išrinko naująjį prezidentą? 25 proc., kuriems jis nepriimtinas? O galbūt tie, kurie nėjo balsuoti? Tie, kurie švenčia Kalėdas gruodžio 25 d.? Ar tie, kurie švenčia sausio 7 d.? Pažįstami visą gyvenimą? Ar susipažinę 2014 m.?
Žmonės, pastatę didžiausią lėktuvą pasaulyje, ir žmonės, atjungiantys įkyrų garsinį signalą, primenantį užsisegti saugos diržus? Skaitome Sergejų Žadaną ar klausomės Maruv? Žiūrime „Likimo ironiją“ ar „Vienas namuose“? Sergame už „Dinamo“ ar „Šachtar“? Arba kartu palaikome Vasilijų Lomančenką ir Oleksandrą Usiką? Tie, kurie švenčia kovo 8-ąją? O gal tie, kurie šią šventę laiko sovietine atgyvena?
Sekmadieniais einame į bažnyčią arba šeštadieniais nieko neveikiame? Mes esame tie, kurie sako: „Aš tave myliu“. Visi šie žmonės esame mes. Kaipgi mums, tokiems skirtingiems, toliau kartu gyventi? Atsitverti? Atsitverti milžiniška tvora? Kažkas mus įtikino, jog mūsų skirtumai yra svarbūs. O jeigu jie klydo? Argi mažai mus vienijančių dalykų? Mes vienodai didžiuojamės garsiais tautiečiais. Nejaugi nustotume gerbti Tarasą Ševčenką ar Lesią Ukrainką sužinoję, už ką šie asmenys balsavo rinkimuose?
O jeigu Grigorijus Skovoroda ar Bogdanas Chmelnickis turėtų kitokią nuomonę dėl NATO? Ar mums rūpėtų, į kokią cerkvę eina Leonidas Kadeniukas ir Valerijus Lobanovskis? Ką apie automobilių muitinės dokumentų tvarkymą galvoja Olegas Antonovas arba Sergejus Koroliovas? Ir kokia yra Bogdano Stupkos ar Leonido Bykovo nuomonė „Normandijos formato“ atžvilgiu. Mes juos vertiname už kitus dalykus.
Visi vienodai džiūgavome, kai mūsų rinktinė pateko į 2020 m. Europos futbolo čempionatą. Vienodai juokiamės, kai važiuojame lygiu keliu. Vienodai džiaugiamės pirmagimiu. Nesvarbu, berniukas ar mergaitė. Jaučiamės laimingi, kai esame įsimylėję, tiek Slovjanske, tiek Drohobyče. Ir kryžiai ant mūsų kareivių kapų tiek Ternopilyje, tiek Krivoj Roge nesivaržo patriotiškumo srityje. Kai sugrįžo mūsų jūreiviai ir belaisviai, visi verkėme iš laimės: ir rusakalbiai, ir tie, kurių gimtoji kalba yra ukrainiečių, ir eilinė namų šeimininkė, ir sėkmingas advokatas, ir Ukrainos prezidentas.
Mūsų istorijoje yra nemažai mus vienijančių epizodų. Mes ir išmokome būti vieninga šalimi epizodiškai. Naujaisiais metais mums reikia būti vieninga šalimi kiekvieną dieną. Vienybė turi tapti mūsų nacionaline idėja, turime išmokti gyventi kartu ir gerbti vienas kitą savo šalies ateities labui.
Juk ateitį įsivaizduojame vienodai: tai sėkminga ir klestinti šalis, kurioje nėra karo, šalis, susigrąžinusi savo žmones ir teritorijas.
Kur nesvarbu, kaip pavadinta gatvė, nes ji yra apšviesta ir išasfaltuota. Kur nesvarbu, prie kokio paminklo lauki merginos, kurią esi įsimylėjęs. Jeigu ateitį matome vienodai, tai turi mus vienyti. Brangūs ukrainiečiai!
2020-aisiais metais visiems linkiu gerbti vienas kitą, taip pat sveikatos, kad nieko netrūktų ir būtų daug priežasčių šypsotis.
Visiems linkiu gerai pailsėti, išsimiegoti, nepersivalgyti ir, žinoma, lengvo ir malonaus galvos svaigulio ryte. Ramybės mums visiems. Nepamirškime, kad mylėti Ukrainą reiškia mylėti visus ukrainiečius, nesvarbu, kokiame šalies kampelyje jie gimė.