Daugelis moterų, atpirkusios savo kaltę dėl ne santuokoje gimusių vaikų, išvyko iš prieglaudos dirbti ir gyventi kitose Airijos vietovėse ir už šios šalies ribų, tačiau daliai šių moterų vaikų likimas nebuvo toks gailestingas, rašo „The Washington Post“.

Praėjus daugiau nei penkiasdešimčiai metų po to, kai ši prieglauda buvo uždaryta, o pastatas nugriautas, rasti 800 šių palaidotų vaikų palaikai – jų kūnai buvo užkasti bendrame kape.


„Šių vaikų kaulai vis dar čia“, - pasakojo vietos istorikė Catherine Corless, radusi informacijos apie šia masinę kapavietę. „Čia buvo laidojami šioje priegaudoje mirę vaikai“, - tęsė ji.

Šis liūdnas radinys, kuriuo susidomėjo ir policija, suteikia galimybę žvilgtelėti į ypatingai sunkus laikus, kuriuos teko išgyventi netekėjusioms besilaukiančioms moterims Airijoje.

„Jei dukterys pastodavo, jos buvo visiškai atstumiamos“, - savo pasakojimą tęsė C. Corless.

„Šeimos bijodavo, kad apie tai gali sužinoti kaimynai – pastoti ne santuokoje buvo baisiausias dalykas pasaulyje. Tai buvo baisiausias nusikaltimas, kokį galėjo įvykdyti moteris, nors daugeliu atvejų tai atsitikdavo dėl išprievartavimo“, - tęsė savo liūdną pasakojimą istorikė.

Remiantis dokumentais, kuriuos pateikė istorikė C. Corless, dėl netinkamos mitybos ir prastos priežiūros labai daug šioje prieglaudoje atsidūrusių vaikų mirdavo susirgę tymais, traukuliais, tuberkulioze, gastroenteritu ar plaučių uždegimu. Vaikų mirtingumas šioje prieglaudoje buvo siaubingai didelis.

„Pažvelgus į dokumentus tampa aišku, jog per savaitę čia mirdavo po du vaikus, tačiau aš vis dar mėginu išsiaiškinti, kodėl jie laidodavo mirusius vaikus bendrame kape“, - stebėjosi ji. „Negi jie negalėjo laidoti šių vaikų karstuose?‘ – pasipiktinimo neslėpė istorikė.

Šie vaikai vietos gyventojų buvo engiami ir vadinami prieglaudos vaikais. Daugelis šalimai gyvenusių bendruomenių narių prisimena šiuos vaikus. Žmonės pasakoja, kad vaikai iš šios prieglaudos buvo sodinami mokyklos klasių pakraščiuose, buvo akcentuojama, kad jie yra kitokie. Paprastai šiuos vaikus arba įvaikindavo, arba jie mirdavo.

1944 m. vietos Sveikatos tarybos parengtoje ataskaitoje šioje prieglaudoje gyvenantys vaikai buvo apibūdinti kaip išsekę, jų pilvai buvo išsipūtę, jie buvo gležni.

C. Corless ir pati puikiai atsimena šiuos vaikus. „Jei klasėje elgdavomės netinkamai, vienuolės pagrasindavo mums, kad turėsime eiti sėstis šalia prieglaudos vaikų, - savo prisiminimais dalinosi ji. C. Corless taip pat papasakojo vieną atvejį, kai vyresnė mergaitė į ryškų saldainio popierėlį suvyniojo mažą akmenuką ir įteikė kaip dovaną vaikui iš šios prieglaudos.

„Kai šis vaikas išvyniojo popierėlį, suprato, kad jį apgavo“, - pasakojo moteris.


„Žinoma, kartojau tai, ką darė vyresnių klasių vaikai, todėl tokį patį pokštą iškrėčiau kitai mergaitei iš prieglaudos. Tuo metu maniau, kad tai juokinga. Prabėgus metams, klausiu savęs, ką gi padariau tam vargšui vaikui, kuris nėra matęs saldainio? Šie prisiminimai liks visą gyvenimą“, - liūdesio neslėpė C. Corless.

Ji papasakojo, kad pirmą kartą susidomėjo šia prieglauda, apie kurią daugelis vietos gyventojų norėtų paprasčiausiai pamiršti, kai pradėjo dirbti vietos istorijos žurnale.

Ji išgirdo apie kapavietę šalia anksčiau buvusios prieglaudos, ir tai ją sudomino. Ji nusprendė išsiaiškinti, kiek vaikų ten palaidota.

Taigi ji kreipėsi į vietos registrų biurą, norėdama sužinoti tikslų šioje kapavietėje palaidotų vaikų skaičių. Po poros savaičių ji gavo atsakymą, kuris ją sukrėtė – šioje vietoje palaidota apie 800 vaikų.

Tačiau vietos gyventojams kyla įtarimų, kad šiame bendrame kape palaidotų vaikų kūnų, kuriuos artimiausiu metu ketinama ekshumuoti, gali būti daugiau nei 800.

„Vienas Dievas žino, kiek jų ten“, - įtarimų neslėpė neįvardintu norėjęs likti šaltinis. „Jie čia guli daugybę metų, tačiau niekas nežino, kiek tiksliai jų čia yra“, - pridūrė jis.