Sprendžiant iš interviu, palydovinių ir paprastų nuotraukų bei duomenų, kuriuos tiesiogiai surinko leidinio „Washington Post“ žurnalistas, šią teritoriją Tadžikistane, esančią kiek žemiau vakarinio Kinijos pasienio, Kinijos karinės pajėgos tyliai stebi beveik trejus metus.
Šis faktas laikomas paslaptyje, bet avanpostas, kurį sudaro apie dvidešimt pastatų ir stebėjimo bokštų, akivaizdžiai parodo, kaip kietąją galią taikanti Kinija plečia ne tik ekonominę savo įtaką.
Tadžikistanas – užtvindytas Kinijos investicijų – atsidūrė Kinijos karinių bazių sąraše, į kurį taip pat įtrauktas Džibutis, esantis strateginiame Afrikos kyšulyje, ir dirbtinės salos Pietų Kinijos jūroje, pačiame Pietryčių Azijos centre.
Ekonominės Kinijos prezidento Xi Jinpingo ambicijos per pastaruosius septynerius metus sukėlė stambių investicinių projektų bangą įvairiose pasaulio dalyse – nuo išteklių nestokojančios Kaspijos jūros iki Kambodžos krantų.
Kuklių įtvirtinimų Tadžikistane – kurie yra tarsi tramplinas į už kelių kilometrų esantį Afganistano Vachano koridorių – kol kas viešai nepripažino jokia vyriausybė. Bet vien tai, kad jie ten įrengti, yra labai svarbu ir simboliška.
Tuo metu, kai Jungtinės Amerikos Valstijos svarsto galimybę pasirašyti paktą ir išvesti JAV karius iš Afganistano, Kinija, atrodytų, siekia prasmukti į šį nestabilų regioną, kuris labai svarbus jos saugumui ir žemyninėms ambicijoms.
Tadžikistanas yra mažytė, skurdi valstybė, kuri ankstyvuoju 2001 m. invazijos etapu JAV daliniams pasitarnavo kaip vartai į Afganistaną. Vis dėlto šiuo metu šalyje pastebima, kad senosios jėgos atsitraukia ir ateina naujos.
„The Washington Post“ žurnalistai, apsilankę Tadžikistano-Afganistano pasienyje, pastebėjo karinius dalinius ir sutiko grupę uniformuotų kinų karių, apsiperkančių arčiausiai bazės esančio Tadžikistano miestelio turguje.
Karių uniformų antsiuvai byloja, kad tai dalinys iš Sindziango – Kinijos teritorijos, kur šalies vadovybė sulaikė apie vieną milijoną uigūrų etninės mažumos atstovų (dauguma jų yra musulmonai).
Uigūrų represijos buvo tarptautiniu lygiu pasmerktos kaip žmogaus teisių pažeidimas, bet Kinijos vadovybė teisinasi, kad tai dalis kampanijos, kurios tikslas – apsaugoti nestabilią savo tolimųjų vakarų zoną nuo iš Centrinės Azijos besiskverbiančio islamiškojo ekstremizmo.
„Mes čia esame trejus, gal ketverius metus“, – informavo karys, prisistatęs Ma pavarde, kol jo draugai, lydimi tadžikų kalbos vertėjo, pirko užkandžius ir pildė SIM korteles Murgabe, esančiame apytikriai už 140 km į šiaurę nuo bazės.
Paklaustas, ar jo daliniui teko sulaikyti ką nors bandant kirsti sieną iš Afganistano, Ma nusišypsojo.
„Mūsų šalis taiko griežtą politiką dėl slaptos informacijos, – pasakė jis. – Galiu pasakyti tik tiek: čia gana ramu.“
Menkas visuomenės informavimas
Informacija apie Kinijos veiklą šiuose objektuose, kurių kai kurie pažymėti Kinijos ir Tadžikistano emblemomis, nėra viešinama. Nėra aišku nei kas juos finansavo, nei kas pastatė ar kam jie priklauso. Palydovinėse nuotraukose matyti du pastatų kompleksai, kareivinės ir erdvė pratyboms. Šiuos kompleksus, kurie yra netoli Vakchano koridoriaus (siauro teritorijos ruožo šiaurės rytų Afganistane) pradžios, skiria apie šešiolika kilometrų.
„The Washington Post“ atskirai pakalbino Vokietijos alpinistinės ekspedicijos narius, kurie pasakė, kad 2016 m. juos apklausė Kinijos pajėgų kariai, patruliuojantys Afganistano koridoriuje, netoli Baza’i Gonbad gyvenvietės.
Ekspedicijos vadovo Steffano Graupnerio pateiktose nuotraukose užfiksuoti Kinijos pajėgų priešmininiai šarvuočiai ir karinė įranga, pažymėta Kinijos sukarintųjų pajėgų logotipu.
Visi kartu šie duomenys suteikia dar daugiau svorio augančiam skaičiui pranešimų, parodančių, kad Kinija vykdo saugumo operacijas Afganistane, nors pati viešai tai ir neigia.
Kinijos užsienio reikalų ministerija šių duomenų nekomentavo ir nukreipė klausimus Gynybos ministerijai, tačiau pastaroji nei atsakymų, nei komentarų nepateikė.
Tadžikistano užsienio reikalų ministerija oficialiame pareiškime pranešė, kad „Tadžikistano Respublikos teritorijoje nėra jokių Kinijos Liaudies Respublikos karinių bazių“ ir nevykdomos jokios derybos dėl jų įsteigimo.
Pasak analitikų, tai, ką matė „The Washington Post“ žurnalistai, gali būti sukarinti daliniai, kurie yra pavaldūs centrinei karinei vadovybei, bet techniškai skiriasi nuo pagrindinių Kinijos karinių pajėgų – Liaudies išlaisvinimo armijos.
JAV pareigūnai sako esantys informuoti apie Tadžikistane dislokuotus kinų karius, bet, esą, neturi tikslių duomenų apie jų vykdomas operacijas. JAV neprieštarauja Kinijos karinių pajėgų buvimui regione, nes mano, kad prastai saugoma Afganistano–Tadžikistano siena kelia potencialų pavojų.
Kinijos brovimasis į Afganistaną „žavi, bet nestebina – ir Vašingtonas turėtų jį skatinti“, – sako Naujojo Amerikos saugumo centro vykdantysis viceprezidentas Ely Ratneris, kuris buvo tuometinio viceprezidento Joe Bideno patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pavaduotojas.
„Mes galime ir turime Kinijai permesti daugiau atsakomybės už Afganistaną, – sako E. Ratneris. – Jie nenori būti taikiniu, bet jų saugumas grįstas JAV doleriais ir jos piliečių gyvybėmis“.
Nepaisant to, kad smogikai Afganistane kelia nerimą ne vieną dešimtmetį, Kinija nenori būti siejama nė su viena konflikto šalimi, juolab nenori oficialiai įvesti savo kariuomenės.
Vietoje to Kinijos valstybinės įmonės ir bankai pasirašo infrastruktūros sutartis, koncesijas kalnakasybai ir teikia paskolas visoje Centrinėje ir Pietų Azijoje – skurdžiame ir neramiame regione, kuris yra jos kaimynystėje.
Kinijos diplomatai, turintys glaudžių ryšių su Afganistanu, Pakistanu ir Talibanu, kalba apie Kinijos kaip regiono taikos tarpininkės, o ne palaikytojos vaidmenį.
Bet į valdžią atėjus Xi Jinpingui, kuris panaikino ilgus metus šalyje puoselėtą izoliacionizmą ir kuris didingai kalba apie galingos valstybės statuso atkūrimą, Kinija keičia savo poziciją pasaulio arenoje.
Liaudies išlaisvinimo armijos strategai vis labiau pasisako už karių dislokavimą peržengiant žemyninės šalies dalis ribas, šaliai plečiant „haiwailiyi“ arba interesus užsienyje, sako Kinijos saugumo ekspertas iš „Rand Corp.“ Andrew Scobellas.
„Taikaus Kinijos kilimo strategija patiria komplikuotą ir sunkų etapą“, – rašo majoras Li Dongas 2016 m. žurnalo straipsnyje, kuriame Liaudies išlaisvinimo armija apžvelgia Kinijos karinę strategiją užjūryje.
Vidurio Azijos pasienį jis apibūdino kaip vieną iš trijų karštųjų taškų kartu su Korėjos pusiasaliu bei Rytų ir Pietų Kinijos jūros regionu.
Kinijos bazėms užsienyje trūksta jėgos ir lankstumo, rašo Li Dongas. „Kinija turėtų savo karinių pajėgų dislokavimą užsienyje skatinti palaipsniui“.
Nelygi šachmatų lenta
2017 m. Kinija įsteigė karinę bazę Džibutyje, kuri jai suteikė tvirtą poziciją Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje. Ji įtvirtino infrastruktūrą, o vėliau ginkluotę ginčijamame Pietų Kinijos jūros regione.
Neseniai paskelbtoje Pentagono ataskaitoje prognozuojama, kad netrukus Liaudies išlaisvinimo armijos bazė turėtų atsirasti Pakistane – šią prognozę Kinija paneigė.
Rugpjūtį pulkininkas Wu Qianas pareiškė reporteriams, kad „Afganistano teritorijoje nebus jokio Kinijos karinio personalo“.
Neoficialiai kinai pasakoja kiek kitokią istoriją.
2017 m. pabaigoje įtakingas Plėtros tyrimų centras, pavaldus Kinijos ministrų kabinetui, pasikvietė kelis tyrėjus iš Rusijos į savo centrinį biurą Pekine.
Pasak vieno dalyvio iš Rusijos – Aleksandro Gabujevo iš Maskvos Carnegie centro – renginyje, kuris buvo pavadintas privačiu seminaru, kinai paaiškino, kodėl Kinija dislokavo saugumo pajėgas Tadžikistane ir išplėtė jas į Afganistano Vakhano koridorių.
Kinų mokslininkai stengėsi įrodyti, kad avanpostas pastatytas mokymo ir logistiniams, o ne kariniams tikslams. Jie taip pat stengėsi įvertinti Rusijos reakciją užduodami klausimus: kaip Maskva žiūrėtų į Kinijos bandymą judėti į tradicinę jos įtakos sferą? Ar būtų labiau priimtina, jei Kinija dislokuotų privačius samdinius, o ne uniformuotus vyrus?
„Jie norėjo išsiaiškinti, kur yra Rusijos raudonoji linija, – sako A. Gabujevas, kuris dalyvavo panašiuose pokalbiuose su mokslininkais, pavaldžiais Kinijos žvalgybos agentūrai. – Jie nesiekia Rusijos laikyti nežinioje.“
Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Afganistane iškilo Talibano proteguojama uigūrų separatistų grupė, pasivadinusi Rytų Turkestano nepriklausomybės judėjimu, kuri grasino surengti išpuolius prieš Kiniją.
Nors oficialūs Vakarų šalių pareigūnai ir analitikai abejoja Rytų Turkestano nepriklausomybės judėjimo gebėjimu surengti didelio masto išpuolius, pats judėjimo susikūrimas buvo ekstremizmo grėsmės Kinijai pradžia.
Nuo 2014 m. šimtai, o gal greičiau tūkstančiai uigūrų iš Kinijos pasitraukė į Siriją, ir oficialūs Kinijos pareigūnai, kaip ir jų kolegos Vakarų šalyse, įspėjo apie tai, kad teritoriją praradę kovotojai gali pasitraukti į Centrinę Aziją.
2016 m. Kinijos ambasadoje Kirgizijoje buvo įvykdytas savižudžio sprogdintojo išpuolis. Kirgizijos vadovybė dėl šio išpuolio apkaltino Sirijos „Al Nusra“ frontą.
„Jūs mūsų čia nematėte“
Kelių dienų kelionėje sausuma per Tadžikistaną iš sostinės Dušanbės į atokų kanjoną su patruliuojančiais Kinijos kariais, galima stebėti kraštovaizdį, kurį pakeitė dar veržlesnė ir sunkiau sulaikoma jėga nei kariuomenė – Kinijos pinigai.
Vakaruose horizonte matyti Kinijos pastatytos anglimi varomos jėgainės, tiekiančios elektros energiją ir šilumą sostinės gyventojams. Rytuose, sunkiai prieinamose kaimo vietovėse, kyla Kinijos finansuojamos ligoninės ir mokyklos.
Pietuose Kinijos finansuojami bėgiai aplenkia sovietiniais laikais buvusį svarbų geležinkelį, kurį uždarė Tadžikistano kaimynystėje esantis Uzbekistanas. Viską jungia kinų iškasti tuneliai ir paklotas asfaltas, kurie padeda net keliomis valandomis sutrumpinti kelionę iš rytų į vakarus vingiuojančiu šalies greitkeliu.
Projektas atspindi Tadžikistano strateginę poziciją Kinijos „Juostos ir kelio“ iniciatyvoje (angl. „Belt and Road Initiative“ – BRI) – ambicingame investicijų į infrastruktūrą plane, siekiantį įtraukti Eurazijos sausumos masyvą į savo glėbį.
Tadžikistano finansų ministerijos 2017 m. duomenis, 2016 m. Kinija per vienintelį valstybinį banką buvo sukaupusi daugiau nei pusę Taždikistano išorės skolos, kai tuo tarpu 2006 m. neturėjo nė kiek.
Minkštosios galios prasme, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Rusija, atrodo, užleidžia savo pozicijas Kinijai, kuri tadžikų studentams teikia stipendijas ir rengia karinius akademinius mokymus būsimiems gynybos pareigūnams.
Buvusi JAV ambasadorė Tadžikistane Susan M. Elliott pareiškė, kad dosni Kinijos pagalba ir finansavimas yra sveikintinas dalykas, bet jį reikėtų vertinti kiek skeptiškai. Pernai kelios šalys, kurios priėmė Kinijos investicijas, peržiūrėjo BRI sandorius kaltinimų korupcija ir žemo įgyvendinamumo lygio kontekste.
„Kai kažkas siūlo lėšas kelių ir elektros tiekimo linijų tiesimui, sunku atsisakyti tokios pagalbos, ypač, jei neturi alternatyvų, – sako S. M. Elliott. – Tai strategiškai svarbi pasaulio dalis, ir mums reikia ir toliau stiprinti partnerystę su Tadžikistanu bei kitomis regiono šalimis.“
Daugeliu atžvilgių, besikeičiančios geopolitinės srovės įgauna pagreitį vėjuotose gatvėse Murgabe, kuriame devyniolikto amžiaus pabaigoje rusų kazokai įsteigė karinį avanpostą.
Mūsų dienomis čia kukliais minivenais užsuka kinų kariai apsirūpinti būtinosiomis prekėmis.
21 m. Aiperi Bainazarova, kuri dalį laiko dirba vieninteliame miestelio viešbutyje, sako, kad vietos gyventojai mano, jog bazėje yra dešimtys, o gal net šimtai kinų karių.
Pasak jos, į miestą jie dažniausiai atvyksta įsigyti telefono kredito papildymo. Kartais jie perka šimtus kilogramų jako mėsos, kurios kilogramas kainuoja 30 somonių – apytikriai 2,7 EUR.
„Tai padeda ekonomikai“, – sako A. Baizanarova – etninė kirgizė, kuri gavo Kinijos vyriausybės stipendiją ir studijavo Šanchajuje.
Nepaisant Kinijos vyriausybės pastangų laikyti šį avanpostą griežčiausioje paslaptyje, kariai periodiškai jį palieka ir atvyksta apsipirkti į Murgabo turgų, kurį sudaro prekystaliais paversti jūriniai konteineriai.
Iš Pamyro kilusi 53 m. Safarmo Tošmamadova sako, kad jie pas ją užsuka jau gal kokius trejus metus. Kai kurie jų bando pasakyti kelis žodžius rusiškai, nors juos visada lydi tadžikų vertėjai, sako ji.
„Mes apie juos negalvojame, jie mums netrukdo, – trukteli pečiais S. Tošmamadova. – Jie iš manęs perka vandenį ir užkandžius. Tai gerai.“
Vieną popietę šalia S. Tošmamadovos parduotuvės leidinio „Washington Post“ reporteris pamatė Ma – kinų karį, kuris iš pradžių labai nustebo sutikęs dar vieną kinų kalbą mokantį žmogų.
Jis buvo santūrus, bet kalbėjo maloniai ir papasakojo apie dislokavimą, kuris, kaip jis paaiškino, yra slaptas.
„Turėtumėte žinoti mūsų šalies politinę strategiją, susijusią su informacijos atskleidimu, – įspėjo jis. – Todėl nepasakokite nieko savo draugams.“
Paklaustas, ar galima kartu su juo nusifotografuoti, Ma atšlijo.
„Atminkite, – pasakė jis eidamas šalin. – Jūs mūsų čia nematėte.“