Deja, visai gali būti, kad jau neilgai trukus žmonija šio istorijos ir kultūros brangakmenio neteks – dėl itin prieštaringai vertinamo „Ilisu“ užtvankos projekto jis gali panirti po vandeniu.
Naujos užtvankos ir hidroelektrinės statybos darbai prasidėjo 2006 metais. Remiantis ekspertais, šiuo metu senoviniam miestui gyvuoti gali būti likę vos kelios savaitės, nors vietos gyventojai ir aplinkosaugininkai visomis išgalėmis stengėsi jį išsaugoti. Apmaudu, tačiau Turkijos valdžia nepermaldaujama, ir nurodė vietiniams iki spalio 8 dienos apleisti savo namus.
Bandymas sustabdyti projektą kreipiantis į Europos žmogaus teisių teismą ir argumentuojant grėsme Turkijos kultūriniam paveldui, deja, buvo nesėkmingas.
Užtvankos projektas, gimęs dar XX amžiaus 6-ąjį dešimtmetį, visus tuos metus buvo temdomas nesutarimų ir prieštaravimų. Kai bus baigta, užtvanka taps ketvirta pagal dydį visoje Turkijoje. Skaičiuojama, kad per metus joje bus pagaminama per 4200 gigavatų elektros. Bėda ta, jog už šią elektrą teks sumokėti itin didelę kainą.
Remiantis užtvankos ir hidroelektrinės schema, bus užtvindytos 199 regiono gyvenvietės, tūkstančiai žmonių iškastų olų ir šimtai istorinių bei religinių objektų. Prieš užtvankos statybas pasisakantieji perspėja: iš namų keltis bus priversta per 80 tūkst. žmonių.
Aktyvistai taip pat tvirtina, kad užtvanka ir elektrinė padarys daug žalos natūraliai aplinkai, nukentės vandens biologinė įvairovė. Jau vien objekto statybos tapo mirties nuosprendžiu kai kurioms nykstančioms gyvūnų ir augalų rūšims.
Ridvanas Ayhanas, gimęs vienoje iš Hasenkifo olų, yra aktyvus 2006 metais įkurtos iniciatyvos „Initiative to Keep Hasankeyf Alive“ narys. Vaikštinėdamas netoliese miesto stūksančių kalnų pašonėje, R. Ayhanas rodo į olą, pažymėtą išraižytu kryžiumi, nurodančiu, jog čia – senoviniai maldos namai. „Hasankifas – ne tik mūsų istorija. Tai ir jūsų istorija, nes šis miestas – visos žmonijos istorija“, – sako jis.
Tiksliai pasakyti, kada prasidėjo šios bažnyčios istorija, labai sunku. Kol kas archeologai ištyrinėjo tik 10 proc. teritorijos.
„Norėjome, kad ši teritorija taptų muziejumi po atviru dangumi, tačiau valdžia mūsų iniciatyvos nepalaikė. Pradėję čia kasti, rastumėte vieną kultūrą ant kitos“, – sako Ayhanas.
Po bažnyčia yra kapavietė, kur pavyko atkasti žmonių kaulų. „Valdžia absoliučiai negerbia mirusiųjų. Jie ne kas kita, o tikri barbarai“, – teigia vyras.
Hasankifas per ilgą savo gyvavimo istoriją priklausė ne vienai didžiai kultūrai, tarp kurių senovės Mesopotamija, Bizantija, Arabų ir Osmanų imperijos, tačiau Centrinės Floridos universiteto istorijos profesorius Hakanas Ozoglu sako, kad ši gyvenvietė iš tikrųjų amžiumi visas šias civilizacijas pranoksta.
„Šis miestas minimas net keliuose senoviniuose tekstuose skirtingomis kalbos – asirų, armėnų, kurdų, arabų“, – sako akademikas.
Profesoriaus nuomone, Hasankifas – savotiška laboratorija, galinti padėti atsakyti į labai daug su praeitimi susijusių klausimų. „Tokie reti fiziniai žmonijos praeities įrodymai privalo būti išsaugoti – bet kokia kaina“, – tvirtina H. Ozoglu.
Hasankife išsaugoti tik aštuoni istoriniai monumentai, tarp kurių bokštas, priklausantis, kaip spėjama, seniausiam pasaulio universitetui, dalis senų romėniškų miesto vartų ir maždaug 1400 metais pastatytas moterų hamamas. Minėtieji objektai buvo perkelti už trijų kilometrų nuo miesto, dabar jie stovi plyname lauke.
„Matyti čia likimo valiai numestas istorijos liekanas neturi jokios prasmės“, – skaudžiai konstatuoja R. Ayhanas.
Nenumaldomai artėjant šalies valdžios nustatytam terminui, aplinkinėse vietovėse gyvenantys žmonės skuba atsisveikinti su didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės objektu, suprasdami, jog tai gali būti paskutinė galimybė tai padaryti. Vietovėje turistų lankosi mažai – viskas dėl to, jog čia sunku pakliūti.
Profesorius H. Ozoglu teigia, kad naujos užtvankos nauda jokiais būdais neprilygsta turizmo, jeigu tik miestui būtų suteiktas UNESCO paveldo statusas, potencialui.
„Tiesą sakant, visame pasaulyje nematau jokio kito tokio įstabaus objekto, vertesnio UNESCO globos“, – teigia profesorius.
Paminėjus UNESCO, R. Ayhanas tik papurto galvą – „Keep Hasankeyf Alive“ siekė įtraukti miestą į saugomų objektų sąrašą, tačiau jų pastangos buvo bevaisės.
„UNESCO“ pareiškė, kad tokį pageidavimą išsakyti turi šalies kultūros ministerija. Žinoma, kreipėmės į ministeriją... juk tai jų pareiga, tik jie nesiteikė nė piršto pajudinti“, – paaiškino jis. Turkijos kultūros ir turizmo ministerija komentuoti situacijos nepanoro.
Žurnalistai susisiekė ir su Energetikos bei gamtinių išteklių ministerijos atstovais.
„Kodėl jūs norite kalbėti būtent apie Hasankifą – juk vystome tiek daug kitų projektų?“ – toks buvo jų atsakymas.
Tai, kaip nuožmiai Turkijos pareigūnai slopina bet kokias protesto akcijas, atgraso Hasankifo gyventojus nuo bandymų užkirsti kelią užtvankos statyboms.
„Jeigu protestuosime, atsidursime kalėjime. Čia nėra jokios demokratijos. Jeigu turėtumėme demokratiją, galbūt kažką ir būtų galima padaryti“, – sako R. Ayhanas, kuris pats 2012 metais buvo sulaikytas.
Turkijos valdžia stato vadinamąjį naują Hasankifą arba 700 namų, nuo istorinio Hasankifo nutolusį maždaug tris kilometrus. Remiantis planais, gyventojai ten bus perkelti iki spalio 8 dienos. 27 metų Eyupas Agalday žurnalistams sako, kad jiems su žmona naujų namų niekas nepasiūlė, nes į projektą nepatenka poros, susituokusios vėliau nei 2014 metais.
„Ir vėl teks gyventi su tėvais – viename name glausis dešimties žmonių šeima“, – apmaudo neslepia jaunas vyras.
E.Agalday, kaip ir jo pirmtakai, yra piemuo. Šiuo metu su žmona jis gyvena vienoje iš daugybės Hasankife esančių olų. Į naują gyvenvietę pasiimti savo globotinių negalės, todėl jau dabar pradėjo pardavinėti savo ožkas. „Turiu kažką daryti ir keltis į miestą, kur turėsiu gyventi prieš savo valią“, – teigia jis.
E.Agalday teigia, jog į naują gyvenvietę už trijų kilometrų jau persikėlė maždaug penktadalis Hasankifo gyventojų – kiekvieną dieną persikrausto penkios ar šešios šeimos. Tolumoje ir tą dieną žurnalistai pastebėjo žalios spalvos autobusiuką su priekaba, pilną daiktų, tolstantį nuo istorinio Hasankifo.
Kitoje upės pusėje kekėmis aplipusių vynuogių pavėsyje sėdinti 38 metų Hediye Tapkan sako kol kas neturinti žalio supratimo, kur teks glaustis jos šeimai su penkiais vaikais. „Mums čia labai patinka, čia užsidirbame duonai kasdieninei, užauginame daug vynuogių ir figų, kurias kartais parduodame, čia žemė labai derlinga“, – sako moteris.
H.Tapkan ir jos šeima taip pat nesulaukė pasiūlymo keltis į naują gyvenvietę, nors ir yra priversti parduoti dalį savo žemių (už 125 svarus už 1000 kvadratinių metrų) naujos gyvenvietės statyboms.
Laukdami, kol dėl naujos užtvankos ir elektrinės kylanti upė pasiglemš Hasankifą, vietos gyventojai neketina tylėti ir toliau skleis žinią apie barbariškai niokojamą istorinį ir kultūrinį paveldą, nors miestas nuo spalio ir uždaromas.
„Jeigu to nedarysime, po mirties mūsų vaikai spjaudys ant mūsų kapų ir klaus, kodėl neišsaugojome Hasankifo“, – teigia R. Ayhanas.