V. Putinas, A. Merkel, Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka susitiko tam, kad aptartų kovinius veiksmus atsižvelgiant į kontekstą, kai Ukrainos krizė sugrąžinama į diplomatinę darbotvarkę, o lyderiai, kaip rašo A. Krameris, mėgina atnaujinti paliaubų režimą.
Spalio 19 d. vakarą surengtoje spaudos konferencijoje A. Merkel pareiškė, kad, kaip ir buvo prognozuota, jokių stebuklų neįvyko. Vis tik ji pridūrė, kad susitikimo akis į akį svarba buvo akivaizdi, egzistuoja neatidėliotina būtinybė tęsti susitikimus aukščiausiu lygmeniu, o visų keturių šalių užsienio reikalų ministrai deda pastangas tam, kad būtų sudarytas naujas konflikto kelio žemėlapis.
Sprendžiant iš jos komentarų ir F. Hollande’o bei P. Porošenkos pareiškimų, paminėtas kelio žemėlapis, tikėtina, reiškia naujus susitarimo, pasiekto 2015 m. Minske, įgyvendinimo terminus. Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) pateikiamais duomenimis, abejose konflikto pusėse jau žuvusių asmenų skaičius siekia apie 10 tūkst. karių ir civilių. Anot straipsnio autoriaus, opiausiu derybų klausimu taps Rytų Ukrainoje dislokuojamos Rusijos karinės pajėgos – reikšmingas faktas, kurio beveik visiškai nepripažįsta Maskva.
Kaip teigė tapatybės neatskleidęs aukšto rango Ukrainos diplomatas, pusiau reguliariose keturšalėse derybose su trimis kitais lyderiais Normandijos ketverto formatu V. Putinas atsisakė pripažinti Rusijos kariuomenės dislokavimo Ukrainoje faktą. Anot diplomato, klausimas dėl Rusijos ginkluotės patraukimo keltas derybose kelis kartus, į kurį V. Putinas užtikrintai atsakydavo panaudodamas vis tą pačią frazę:
„Ši ginkluotė pagaminta Rusijoje, tačiau mums ji nepriklauso“.
Kaip teigiama „The New York Times“ straipsnyje, Ukrainiečiai nori, kad Rusijos karinės pajėgos būtų išvestos iki politinio sureguliavimo įgyvendinimo, pateikto sutartyje „Minsk-2“. Šiame dokumente numatoma neramiems regionams suteikti tam tikrą autonomiškumą po surengtų vietos valdžios rinkimų ir skirti vietų šių regionų atstovams Ukrainos parlamente.
„Nesuprantu, kaip laisvi rinkimai gali būti rengiami Donbase ten vis dar esant rusų kariams“, - šią savaitę stebėjosi P. Porošenka. A. Krameris primena, kad Rusija sutinka išvesti savo pajėgas iš Rytų Ukrainos tik tokiu atveju, jei tuo pačiu metu būtų keičiama ir Ukrainos konstitucija, – į ją įtraukiami punktai dėl valdžios decentralizavimo.
Siekdami išspręsti aklavietę primenančią situaciją prieš derybų pradžią spalio 19 d. Europos diplomatai prakalbo apie palengvinto saugumo varianto idėją: sunkiosios ginkluotės patraukimą į saugojimo vietas, o ne į Rusiją, kaip išankstinę politinės reformos sąlygą. Kaip teigė Ukrainos Rados deputatas Grigorijus Nemyria, europiečiai nori, kad Ukraina ryžtųsi šiam sandoriui, ypač atsižvelgiant į daugybė kitų su Rusija susijusių saugumo klausimų.
Derybos Berlyne prasidėjo likus kelioms valandoms iki Briuselyje prasidėti turėjusio Europos Sąjungos (ES) lyderių viršūnių susitikimo Briuselyje, kuriame Italija, remiantis pateikiama informacija, reikalavo apsvarstyti galimybę švelninti Rusijai taikomas sankcijas.
Teksto autorius A. Krameris pabrėžia, kad A. Merkel spalio 19 d. akcentavo naujo Ukrainai skirto „kelio žemėlapio“ realizavimo praktinį sudėtingumą, tačiau tiek ji, tiek ir F. Hollande’as stengėsi sukurti dinamikos įspūdį.
