Save „antikomunistais“ įvardinantis batalionas „Azov“ – be jokios abejonės vienas galingiausių šiandieninės Ukrainos ginklų.  

Tokiu ginklu tapti „Azov“ batalionui padėjo veiksmingas patriotiško jaunimo bei patyrusių karinių instruktorių derinys. Užtarnautas visuomenės pasitikėjimas bei valdžios skiriamos svarbios užduotys „Azov“ leido įsitvirtinti kovos fronte. Šiandien pagrindinė bataliono užduotis – laiku pastebėti bei sunaikinti besikuriančius separatizmo židinius Mariupolio rajone bei užkirsti kelią ginklų kontrabandai Azovo jūros pasienio ruože. 

Paradoksalu, tačiau patriotinis jaunimas tapo viena svarbiausių kolonų, laikančių Ukrainos vienybės frontą nuo pat Maidano  sukilimo. 

Nuo futbolo sirgalių iki užsieniečių karių

Gegužę Mariupolyje įkurtas savanorių batalionas „Azov“, spėjo sudalyvauti keliuose svarbiuose mūšiuose išlaisvinant miestus nuo prorusiškų separatistų. Didžiausia pergalė – tai atgauta bei išlaikyta Mariupolio kontrolė. Šis batalionas yra mažiausiai aukų patyręs tokio pobūdžio dalinys Ukrainoje. 

Anot jo karių, tai lemia griežta vidinė disciplina, motyvacija, geras pasiruošimas bei tai, jog karinę patirtį turintys vadai visuomet vyksta kartu su savo kuopomis. 

Šiandien batalionas vienija iki tūkstančio karių. Didžioji dauguma jų – atvykėliai iš Rytų Ukrainos miestų. Dėl šios priežasties paprašoma neviešinti daugelio jų veidų.  

Milicijos specialiosiojo dalinio statusą turinčiam savanorių daliniui vadovauja Ukrainos politinės organizacijos „Socialnacionalinė asamblėja” (S.N.A.) lyderis Andrėjus Bileckis. 

Batalionas išskirtinis ir tuo, jog yra atviras užsieniečiams. „Azov“ vienija ir apie dvidešimt užsieniečių, daugiausia atvykėlių iš Skandinavijos šalių, taip pat  Prancūzijos, Italijos, Graikijos, Slovakijos, Lenkijos, Gruzijos, Baltarusijos bei Rusijos.  Anglakalbiai bataliono legionieriai gyvena atskirai, tačiau treniruojasi bei patruliuoja kartu su ukrainiečiais. Dauguma jų atvyko čia slapta, nes bijo būti persekiojami savo šalyse bei nenori papildyti Rusijos propagandinių temų sąrašo. Atvirai kalba tik Švedijos armijos snaiperis Mikael Skillt, kuris yra bataliono „Azov“ būsimo užsieniečių padalinio vadas. 

Bazė – V. Janukovyčiaus viloje 

„Azov” štabas įsikūręs 45 km. nuo Mariupolio miesto, Azovo jūros kurorte Urzufe. Pravažiavus keletą ukrainiečių patikros postų, atvykus į kaimelį, vairuotojas, norėdamas pasitikslinti kelią į bazę, stabteli prie dviejų besišnekučiuojančių vietinių vyrų. Jų atsakymas trumpas ir aiškus: „Aaa,
pas janeką? Važiuokite tiesiai”. 

Urzufas žinomas ne vien dėl puikaus smėlėto pajūrio – jame stūkso nuverstojo prezidento Viktoro Janukovyčiaus vasaros vila. Dar visai neseniai viloje šeimininkavo Donbaso separatistai, tačiau šiandien čia įsikūręs batalionas. Ant metalinių bataliono vartų – dalinio emblema, paveldėta iš S.N.A. organizacjos. Ženklas simbolizuoja dvi N ir I raides, šifruojamas kaip Nacionalinė Idėja. Vartams prasivėrus pasitinka išrikiuota sena karinė technika. Tarp jų ir legendinis, pačių sukonstruotas šarvuotis, pramintas „meduoliu”. 

„Šią aikštelę vadiname „muziejumi po atviru dangumi”. Tokios paramos mes sulaukėme iš Kijevo –Antrojo pasaulinio karo pabūklų ir sovietinės technikos”, - ir retorišku klausimu tęsia štabo vadas Andrėjus, - „gal galėtume papildyti savo biudžetą pardavinėdami bilietus į šią istorinę ekspoziciją?”. 

Nors batalionas turi kelis karinius šarvuočius, vadas neslepia, jog labiausia trūksta džipų, prie kurių galima būtų pritvirtinti sunkiąją ginkluotę.

Vietoje universiteto – į „Azov” 

Sporto aikštelėje vieno iš svarmenis kilnojančių vyrų telefone skamba Nina Simone kūrinys „Feeling good”. Priedainio posmelį „šiandien nauja aušra, nauja diena, naujas gyvenimas ir aš jaučiuosi gerai” vyrai sudainuoja balsu, nenuleisdami kilnojamų svorių. 

Vienas jų – charkovietis Dartanjanas Dartas. Devyniolikmetis sportininkas prieš mėnesį įstojo į Charkovo teisės universitetą. Tačiau naujo sąsiuvinio paskaitoms taip ir neatsivertė. 

„Užsiregistravęs universitete prisėdau, atsidusau ir supratau, kad keista bus sėsti už universiteto suolo, kuomet mano tėvynainiai bendraamžiai kovoja. Jau kitą dieną užsirašiau į „Azov” batalioną. Kuomet universitete manęs pasigedo, sulaukiau skambučio. Į klausimą „kur pradingau?” atsakiau trumpai: išėjau į „Azov”. Džiaugiuosi, jog jie mano pasirinkimą suprato ir parėmė linkėdami sėkmės”, - pasakoja Dartas ir priduria, jog kitais metais į universitetą būtinai sugrįš. 

Tvirto sudėjimo vaikinas nuo mažens užsiiminėjo įvairiu sportu, vėliau metus tarnavo armijoje bei
dirbo asmens sargybiniu privačioje saugos įmonėje. Iš vieno pirmųjų separatizmo židinių –
Charkovo miesto kilęs Dartanjanas neslepia: „Palaikydamas vieningą Ukrainą bei užsirašęs į
„Azov”, praradau daug draugų. Liko tik tie keletas, kurie turbūt ir buvo tikri. Tai buvo labai
sveika ir reikalinga draugų atranka. Užtat čia, batalione, sutikau savo antrąją šeimą”. 

Vėlai vakare pasibaigus treniruotei Dartas su kuopos draugu Roma praustis eina į jūrą, nes vasaros poilsiavietėje šilto vandens kol kas nėra. Žengdami per buvusios V. Janukovyčiaus vilos valdas, vaikinai stabteli pažiūrėti į vis dar futbolą žaidžiančius „Azov” karius: „Matote šių žmonių veidus – jie visai kitokie nei separatistų. Čia savanoriškai susirinko išsilavinę, savo šalį mylintys patriotai, suvienyti vieno tikslo – išlaisvinti mūsų tėvynę iš Rusijos remiamo separatizmo gniaužtų. Todėl visi ir gyvename tarsi šeima, puikiai sutariame. Čia tvyro teisinga atmosfera”. 

Norėtų pasikabinti Grybauskaitės portretą 

Lietuva tiek „Azov” batalione, tiek Ukrainoje – gerbiama. Tik rytinėse šalies teritorijose, separatistų tarpe, tai vienas iš fašizmo sinonimų. Sutikti Rusijai simpatizuojantys Donbaso regiono gyventojai pripažįsta, jog „fašistinę Lietuvą” jie pažįsta iš televizijos ekranų, ir ši žinia prieštarauja jų asmeninei patirčiai apie lietuvius, kuriuos dauguma jų sutiko tarnaudami armijoje ar sovietmečiu poilsiaudami prie Juodosios jūros. 

„Tu iš Lietuvos?”- išgirdęs tautybę, skuba pasitikslinti Maksimas iš Krymo, - „čia būdami, Baltijos šalių, Lenkijos, bet ypač Lietuvos paramą jaučiame labiausiai”. 

Maksimo manymu, Ukrainos auksinis laikmetis – XVI amžius, kuomet gyvavo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. 

„Gal turi Dalios Grybauskaitės nuotrauką? Norėčiau jūsų prezidentės portretą pasikabinti savo kambaryje ant sienos, nes ji vienintelė iš Europos lyderių nepabijojo prabilti tiksliais žodžiais apie Rusijos vykdomą teroristinę okupaciją Ukrainos atžvilgiu“, - pusiau juokais sako jau kelis mėnesius „Azove” tarnaujantis krymietis. 

Trisdešimtmetis vyras suspėjo palikti gimtąjį Krymą dar prieš okupaciją. Galiausiai jis atvyko į naujai suformuotą „Azov” batalioną. Jo nuomone, Rusija artimiausiu metu šturmuos Mariupolį ir bandys prijungti Krymą sausumos keliu, nes kitaip žiemą šis okupuotas regionas neišgyvens. 

„Žinote kaip galima atskirti rusą nuo ukrainiečio? Tereikia paklausti – ko labiau norėtum už biudžeto pinigus – ar naujo lygaus kelio, ar raketų? Rusas visuomet bus už raketas”, - šypsosi Maksimas ir priduria, kad Šaltojo karo politika „raketos vietoje sviesto” būdinga tik rusams, kurie ginklais linkę slėpti savo tautos kompleksus.

Specialiai DELFI iš Ukrainos - Artūras Morozovas

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1818)