Kai rytą po gegužės 25-osios buvo paskelbti preliminarūs Europos Parlamento (EP) rinkimų rezultatai, dalis žiniasklaidos juos įvertino kaip žemės drebėjimą.
© Reuters/Scanpix

Prancūzijoje, surinkęs 25,4 proc. balsų, pirmas buvo kraštutinis dešinysis Nacionalinis frontas (Front national). Vadinasi, Marine Le Pen vadovaujami prancūzų radikalai EP gali tikėtis ne mažiau kaip 24 iš Prancūzijai skirtų 74 vietų.

Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija (UK Independence Party) gavo rekordinius 27,5 proc. balsų. Sėkmingai pasirodė ir antieuropietiška Danijos liaudies partija (Dansk Folkeparti), kraštutiniai dešinieji Italijoje, Graikijoje ir Vengrijoje. Dešiniojo sparno Austrijos laisvės partija (Freiheitliche Partei Österreichs) gavo 20 proc. balsų ir liko trečioje vietoje.

Remiantis preliminariais duomenimis, euroskeptiškos politinės jėgos 751 vietų EP turėtų gauti apie 140 mandatų. Žinoma, centro dešinės Europos liaudies partija (212 vietų, 62 mažiau negu iki šiol) ir su 186 mandatais (turėjo 196) antras likęs Socialistų ir demokratų pažangusis aljansas turi galimybių išlaikyti EP kontrolę. Vis dėlto kraštutiniams dešiniesiems šie rinkimai – proveržis. Kodėl?

Krikščioniškosios vertybės ir „Mistral

Marine Le Pen
Marine Le Pen
© Scanpix

Kad euroskepticizmas auga, rodo prieš rinkimus atlikta „Eurobarometro“ apklausa, pagal kurią Briuseliu pasitiki 30 proc. Senojo žemyno piliečių, užtat nepasitikinčiųjų skaičius artėja prie 60 procentų. Esant tokioms nuotaikoms, belieka stebėtis, kad populistai ir radikalai gavo ne pusę ar daugiau mandatų. Tačiau tai nėra sunku paaiškinti, nes į rinkimus dažniausiai eina ne tie, kurie viskuo nepatenkinti, o tie, kurie ko nors nori ir tiki, kad kas nors tai sugebės įgyvendinti.

Todėl bent šiuo metu akivaizdu, kad vieningos Europos šalininkai labiau žino, ko nori, nes būtent tokiam požiūriui atstovaujančių partijų rėmėjai atžygiavo į rinkimus. Kaip žinoma, EP rinkimuose balsavo tik kiek daugiau nei 43 proc. balso teisę turinčių europiečių, kai kuriose šalyse procentas buvo tiesiog skandalingai mažas, tarkim, Lenkijoje balsavimo teise pasinaudojo 22 proc. rinkėjų, Slovakijoje – tik 13 procentų.

Iš esmės galima teigti, kad situacija dar pusėtina ir jaudintis neverta. Tačiau toks požiūris ignoruotų greitį, kuriuo auga radikaliųjų jėgų populiarumas. Būtent tai, o ne konkretus gautų mandatų skaičius privertė sunerimti įtakingiausius politikus. Beje, labiausiai šioje situacijoje vertėtų sunerimti Lietuvai, nes dešinysis radikalizmas Europoje išsiskiria tam tikromis nesveikomis formomis, kurios pasireiškia tuo, jog prieš pat rinkimus Prancūzijos politikė M. Le Pen pareiškė išpažįstanti tas pačias vertybes, kaip ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

Pasak Nacionalinio fronto lyderės, V. Putinas yra tradicines krikščioniškąsias Europos vertybes ginantis patriotas. M. Le Pen įsitikinusi, kad sankcijos Maskvai dėl jos veiksmų Ukrainoje prieštarauja Europos Sąjungos (ES) interesams, esą tik geri santykiai su Rusija gali užtikrinti taiką Senajame žemyne.

Balandžio 11 d. Nacionalinio fronto lyderė antrą kartą (prieš tai – praėjusių metų birželį) apsilankė Maskvoje ir susitiko su Rusijos Dūmos pirmininku Sergejumi Naryškinu bei vicepremjeru Dmitrijumi Rogozinu. Atrodo, kad bendradarbiavimas abiem pusėms patinka – prezidento V. Putino protežė partija „Vieningoji Rusija“ (Jedinaja Rossija) rinkimų į EP išvakarėse palinkėjo sėkmės Prancūzijos Nacionaliniam frontui.

Kaip yra sakęs už politinius ryšius atsakingas Nacionalinio fronto vadovybės atstovas Ludovicas de Danne’as, Nacionalinį frontą Rusijoje sutinka svetingai ir vertina kaip draugą.

Kremlius moka laviruoti rinkdamasis sąjungininkus ir megzdamas „reikalingus“ ryšius. Tiesa, dėl neprognozuojamos Rusijos politikos partneriams jie gali kelti nemenkų keblumų. Tai iškalbingai atspindi kaip tik dėl įvykių Ukrainoje prasidėjusi viena garsi 1,2 mlrd. JAV dolerių vertės sandorio istorija.

Kai vasario 5 d. Atlanto pakrantėje esančiame Sen Nazere pirmą kartą į vandenį buvo nuleistas Maskvos užsakymu prancūzų statomas vienas iš dviejų „Mistral“ tipo karinių laivų „Vladivostok“, ne vien prancūzų spaudoje jau buvo įsisiūbavusi diskusija, ką apskritai su tuo užsakymu daryti. „Vladivostok“ turi būti perduotas rusams šių metų rudenį. Antrą laivą „Sevastopol“ Rusija privalo gauti 2015-aisiais (juodoka ironija – Juodosios jūros uostą Sevastopolį rusai iš Ukrainos atėmė, laivas skirtas Rusijos Juodosios jūros laivynui).

Šie Šveicariškais Peiliais praminti desantiniai laivai gali plukdyti sraigtasparnius, desantinius laivus ir karius. Be to, vykstant kovinėms operacijoms juos galima naudoti kaip plaukiojančius štabus ir ligonines. Rusai neturi desantines ir komandines funkcijas galinčio derinti laivo, įmonės nepajėgios tokio pastatyti. Be to, laive įrengta moderni ryšio sistema „Senit-9“ ir vienas moderniausių radarų, kokio iki šiol Rusija neturėjo.

NATO jau kritikuoja Paryžių dėl strateginę reikšmę turinčios įrangos perdavimo į rusų rankas. Gegužę į Sen Nazerą turėjo atvykti (nežinia, ar atvyko) 400 Rusijos Nachimovo karo akademijos kursantų susipažinti su modernia technika.

Pasak prancūzų spaudos, situacija atrodo paradoksali, ypač turint galvoje Prancūzijos prezidento François Hollande’o pareiškimus, esą dėl veiksmų Ukrainoje Rusijai turi būti taikomos sankcijos. Bet ir sandorius būtina vykdyti. Nutraukti sandorį Paryžiui atsieitų nepigiai – netesybas tektų mokėti valstybei (vieno laivo kaina – 600 mln. JAV dolerių). Maskva grasina Prancūzijai teismais ir išradingai manipuliuoja ekonominio sunkmečio argumentu – D. Rogozinas viešai priminė, kad šių laivų statyba penkerius metus padėjo išsaugoti tūkstantį darbo vietų, ir paragino „Europos kolegas“ neeskaluoti įtampos.

Be to, rusai užsimena apie planus užsisakyti dar porą Šveicariškų Peilių. Tokiu atveju tūkstančio darbo vietų Paryžius galėtų tikėtis dar penkerius metus.

Prancūzijos užsienio reikalų ministras Laurent’as Fabiusas vokiečių televizijos kanalui RTL aptakiai pasakė, esą reikalas iki sankcijų dar nepriėjo. Kovo 20 d. Prancūzijos gynybos ministras Jeanas Yves’as Le Drianas dar gudriau atidėjo problemos sprendimą – pareiškė, kad klausimas taps aktualus spalį, kai laivą reikės perduoti rusams. Galbūt Prancūzijos valdančioji klasė desperatiškai mėgina neprarasti veido ir atidėliodama sprendimą ieško visus (ar bent daugelį) galinčio tenkinti kompromiso. Tačiau svarbiausia šioje situacijoje yra tai, kad jie sprendimo ieško, nes patys nusprendė kolaboruoti su V. Putinu visai Europai labai pavojingoje karinėje srityje, o šis, kaip ir reikėjo tikėtis, palankią aplinką išnaudojo ir susirado dar vieną pusėtinai žavią podruškę.

Svarbiausia tai, kad toks kolaboravimas su Kremliaus režimu radikalizmo plėtra baigiasi ir kitose valstybėse, pavyzdžiui, Vengrijoje.

Euraziška Vengrija

Vengrija ir Prancūzija – puikaus Kremliaus darbo pavyzdys
© AFP/Scanpix

Dar šiltesni Maskvos santykiai su Budapeštu. Sausį tarptautinė žiniasklaida informavo, kad Vengrija pasirinko bendradarbiauti su „Rosatom“, kai Maskvoje buvo pasirašytas susitarimas dėl bendradarbiavimo branduolinės energetikos srityje. Pagal jį Rusijos valstybinė korporacija „Rosatom“ įsipareigojo Vengrijos Pakšo atominėje elektrinėje pastatyti du branduolinius reaktorius ir taip elektrinės galią padidinti daugiau negu dvigubai. Pakšo atominė elektrinė pagamina apie 42 proc. šalyje sunaudojamos elektros, o pastačius reaktorius ji pati viena galės patenkinti beveik visą Vengrijos elektros energijos poreikį.

Sutarties siekė Prancūzijos bendrovė „Areva“ ir Jungtinės Karalystės įmonė „Westinghouse“, bet tik „Rosatom“ buvo pasiruošusi suteikti valstybinę paskolą, siekiančią iki 10 mlrd. eurų (80 proc. viso projekto kainos). Vengrija šią paskolą turės grąžinti per 30 metų.

„Rosatom“ ne tik statys naujus reaktorius, bet ir tieks jiems kurą bei vykdys techninę priežiūrą. Susitarimas dėl Pakšo atominės elektrinės reiškia, kad Rusija artimiausiais metais išlaikys milžinišką įtaką Vengrijos energetikai ir politikai. Beje, Rusija patenkina apie tris ketvirtadalius viso šios šalies naftos ir dujų poreikio ir yra didžiausia Vengrijos prekybos partnerė už ES ribų ­– praėjusiais metais Vengrijos eksportas į Rusiją siekė 2,55 mlrd. eurų.

Atsižvelgiant į tai, kuo išsiskiria politikai, bendradarbiaujantys su Rusija, tikriausiai nereikia stebėtis, kad pigesnių dujų iš „Gazprom“ galimybė buvo vienas pagrindinių Vengrijos vyriausybės vadovo Viktoro Orbáno pažadų prieš rinkimus gegužę. Rinkimus jo partija FIDESZ išlošė ir gavo 44,6 proc. balsų. Patriotizmą demonstruojantis ir nacionalistinę retoriką mėgstantis V. Orbánas teigia siekiantis sutvarkyti chaosą, kurį rado 2010-aisiais po aštuonerius metus trukusio kairiųjų valdymo.

Jis prisiskiria nuopelnus dėl nedarbo sumažėjimo, o prieš rinkimus nurodė komunalinių paslaugų įmonėms daugiau kaip 20 proc. sumažinti elektros ir dujų kainas.

Vengrija ir Prancūzija – puikaus Kremliaus darbo pavyzdys
© AFP/Scanpix

V. Orbánas skelbia vykdantis Vengrijos interesų gynimo Briuselyje politiką ir užsimena apie savo šalies „ypatingą kelią“. „Kelio“ pavyzdžiu galima laikyti neseną Budapešto reikalavimą suteikti autonomiją Užkarpatės Ukrainoje gyvenantiems vengrams. Šis reikalavimas išsiskiria tuo, kad jis pareikštas panašių Rusijos reikalavimų Ukrainai fone – dėl rusų tautybės piliečių dominuojamų regionų.

Beje, pasak apklausų, 48 proc. vengrų mano, jog Briuselis neturi teisės kištis į jų šalies vidaus reikalus. Kai premjeras buvo V. Orbánas, padaugėjo antisemitinių incidentų, Vengrijoje rengtos Antrojo pasaulinio karo laikų Vengrijos lyderio ir Adolfo Hitlerio sąjungininko Miklóso Horthy pagerbimo ceremonijos, būta pastangų reabilituoti kai kuriuos antisemitiškai nusiteikusius rašytojus.

Įdomiausia tai, kad stebint Vengrijos situaciją susidaro įspūdis, jog polinkis į radikalizmą skatina dar didesnį radikalizmą. Šiandien V. Orbáną Vengrijos politinio gyvenimo kontekste galima vadinti nuosaikiu politiku. Savo pozicijas po pastarųjų rinkimų Vengrijoje sustiprino ir trečia pagal įtakingumą politine jėga tapo partija „Jobbik“, kuri yra atvirai ksenofobiška.

Ši partija išgarsėjo agitacija prieš Vengrijos romus ir kaimynę Slovakiją, kurioje gyvena gausi vengrų mažuma. „Jobbik“ atstovas gegužės viduryje kalbėdamas Europos Tarybos parlamentinėje asamblėjoje pareiškė, kad Krymas priklauso Rusijai, o Ukrainos vakaruose esanti Užkarpatė – madjarams. Kovo 27 d. vienas retų Vakarų stebėtojų vadinamajame Krymo referendume buvo EP narys iš „Jobbik“ Beila Kovachas, kurį Vengrijos prokuratūra įtaria šnipinėjimu Rusijos naudai. Šis politikas pritaria prorusiškos frakcijos įsteigimui EP.

Rinkimuose į EP „Jobbik“ surinko 14,68 proc. balsų ir buvo antra po valdančiosios FIDESZ (51,49 proc.). Kai ekonominis ir politinis kontekstas toks, nekeista, kad kai metų pradžioje V. Orbánas lankėsi Maskvoje ir buvo pasirašoma sutartis dėl rusų vykdomų branduolinių projektų Vengrijoje, dalis Maskvos spaudos prašneko apie eurazišką Vengrijos pasirinkimą. Kai kovą ES prabilo apie būtinybę prisidėti prie sankcijų Rusijai, Vengrija buvo prieš.

Vladpolitik tikslas – telkti plepius

Vengrija ir Prancūzija – puikaus Kremliaus darbo pavyzdys
© E.Kniežausko nuotr.

Anot Šiaurės rytų universiteto Bostone politologijos profesoriaus Mitchello Orensteino, Rusijos parama Europos kraštutiniams dešiniesiems turi mažai ką bendro su ideologija. Veikiau tai atspindi V. Putino norą išharmonizuoti ES ir taip stabdyti Bendrijos plėtrą. Kai pinigų už angliavandenilius netrūksta, priemonių arsenalas gausus.

Tarkim, galima suorganizuoti kokio nors Kremliui palankaus verslo oligarcho paramą „užsienio draugams“. Juk neaišku, kokią žinią norėjo pranešti 2013 m. gruodį „Vieningosios Rusijos“ vadas, kai slapta susitiko su Nyderlandų, Italijos ir Austrijos nacionalistinių partijų lyderiais. M. Orensteinas net siūlo atlikti viešą kraštutinių dešiniųjų partijų finansavimo šaltinių tyrimą, ir jei bus nustatytas jų glaudus ryšys su Rusija, įvesti sankcijas, kad būtų apsunkintos galimybės gauti pinigų iš su Kremliumi susijusių struktūrų.

Rusijos prezidentas prieš rinkimus į EP sukūrė visą savo politinės propagandos ir asmeninio įvaizdžio gerinimo kampaniją. Rezultatas savotiškas: „užsienio draugai“ liaupsindami V. Putiną neretai prasilenkia su elementaria logika. Bulgarijos dešiniųjų radikalų vadas pradėjo kampaniją, kad EP būtų perkeltas į Maskvą. Nigelas Farage’as, Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos lyderis, per televizijos debatus pareiškė, kad ES Ukrainoje „sutepė savo rankas krauju“, ir sakė labiau gerbiąs V. Putiną negu vaikinus, užsiimančius užsienio politika jo tėvynėje. Tiesa, čia pat kažkodėl pridūrė: „Aš jo [V. Putino – aut. past.] nemėgstu, juo nepasitikiu ir nenorėčiau gyventi jo šalyje.“

Europos kraštutinių dešiniųjų ir Kremliaus bendradarbiavimas paremtas principu „Mano priešo priešas yra mano draugas“. Priešas – ES, kaip ir nuosaikios kairiosios bei dešiniosios Europos partijos, kritikuojančios V. Putino režimą (tą kritiką ypač sustiprino prasidėjus įvykiams Ukrainoje). V. Putinas demonstruoja, kaip visai nesivaržant galima naudoti nacionalizmo kortą prieš „viršnacionalines“ ES ir JAV struktūras.

O politinio gyvenimo paraštėse ilgai priversti tūnoti ES dešinieji radikalai gavo progą pagaliau išlįsti į dienos šviesą ir pasitelkus Maskvą pasireklamuoti. Atrodo, kad kai kur tai pavyko. Tiesa, kai kalbama apie Maskvos deklaruojamas „krikščioniškas vertybes“, be nesusipratimų neapsieinama.

Kitą dieną po rinkimų į EP antiteroristinę operaciją vykdantys Ukrainos kariškiai sulaikė separatistinių smogikų vadą. Šis pasirodė esąs 41 metų Luhansko gyventojas, Maskvos patriarchato dvasininkas Vladimiras Mareckis. Kaip sakoma, be komentarų.

V. Putino režimas priklauso nuo angliavandenilių eksporto į ES. Vieninga Europa gali kurti veiksmingą energetinio nepriklausomumo politiką, tačiau dezintegruota Bendrija liktų priklausoma nuo Rusijos. Vakaruose jau esama sąvokos Vladpolitik. Šios politikos tikslas – pasitelkus plepius iš ES kraštutinių partijų, beje, tiek dešiniųjų, tiek ir kairiųjų, nesiliauti judinti vieningos ES pamatus, kad Rusijoje kurpiama stačiatikybe, patvaldyste ir liaudiškumu besiremianti visuomeninio gyvenimo sistema pergyventų „silpnus“ ir pernelyg tolerantiškus Vakarus. Todėl, norėdama išvengti V. Putino scenarijaus įgyvendinimo, Europa turi veikti greitai, ryžtingai remti Ukrainą ir, svarbiausia, siekti spartesnio ekonomikos augimo. Tai gali būti geriausias vaistas, mažinantis radikalizmo pūlinį.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

„Baltųjų pėdkelnių“ legenda: paslaptingų snaiperių iš Baltijos šalių bijojo visas Kaukazas (15)

1992-ųjų rudenį, prasidėjus karui Abchazijos regione, Kaukaze ėmė rastis vadinamosios...

Sodo bendrijos gyventojams neramios dienos: laukia iškeldinimas iš namų (6)

Sodų bendrija „Baltasis gandras“ jau daugybę metų kovoja už dar sovietmečiu gautus sklypus,...

Pasinaudojo moters bejėgiškumu: atėmė viską, ką turėjo (45)

Panevėžio apylinkės teisme – beprecedentė byla. Prokurorai siekia panaikinti sandorius, kuriais...

Atrado žemėje užkastus kalinio raštelius: patiriame tai, ko žmogaus protas nėra pajėgus įsivaizduoti (66)

Naujai rekonstruotas dokumentas, kurį 1944 metais Aušvice parašė vienas Graikijos žydų kalinys,...

Situacija Ispanijoje kaista: didžiulė minia išėjo į gatves (120)

Katalonijos prezidentas Carlesas Puigdemont as šeštadienio vakarą pareiškė, kad Katalonija...

Jubiliejiniame Dž. Butkutės koncerte Kaune – trikdžiai: teko stabdyti pasirodymą (167)

Likus mažiau nei pusvalandžiui iki Džordanos Butkutės koncerto pradžios Kaune, Nemuno saloje,...

Tragedija, kuri lig šiol stovi akyse: šį nusikaltėlį privalome įkalinti iki gyvos galvos (75)

Laikas negydo žaizdų – kiekvieną dieną prieš akis stovi tragiškai pasibaigusios nakties...

Vis dar turi parako: S. Krupeckaitei – Europos čempionato sidabras (10)

Lietuvė Simona Krupeckaitė Berlyne (Vokietija) vykstančio Europos dviračių treko čempionato...

Stilingi ir atsipalaidavę programuotojai darbe vaikšto mūvėdami kojines (78)

DELFI Stilius praėjusį penktadienį apsilankė Vilniuje esančiame Izraelio bendrovės biure „ Wix...

Vienas geriausių XIX amžiaus chirurgų – 300 proc. mirtingumas ir netyčia nupjautos sėklidės (20)

Prieš anestetik ų išradimą chirurgija buvo visai kitokia. Laikas buvo viskas ir kiekvienas...