Vakcinacija ir žmogaus teisės Europoje: kokios priemonės tampa leistinos pandemijos kontekste?

Vakcinų nuo COVID-19 klausimas per pastaruosius kelis mėnesius yra tapęs bene pagrindiniu diskusijų ir visuomenę skaldančiu objektu ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Visa ši diskusija dažnai būna paremta žmogaus teisių perspektyva siekiant išsiaiškinti, ar dabartinis pandemijos valdymo modelis tų teisių nepažeidžia.

Žmogaus teisių koncepcija – vis dar gana naujas darinys, atsiradęs XX a. viduryje. Būtent dėl to vis kyla nemažai interpretacijų dėl šių teisių pritaikymo kiekvienu unikaliu atveju. Siaučianti COVID-19 pandemija – naujas iššūkis šiai koncepcijai, nes iškyla natūralus klausimas: kokiu lygmeniu turėtų būti taikomas žmogaus teisių apsaugos prioritetas – individui ar visuomenei?

Nenuostabu, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) jau yra sulaukęs panašaus pobūdžio bylų ir jau yra pateikęs jų išaiškinimą. Pasak EŽTT, bet kokia medicininė intervencija visų pirma turi būti paremta laisvu žmogaus apsisprendimu ir informacijos pateikimu, tačiau ši taisyklė nėra absoliuti. Būtent pandemijos metu, siekiant išvengti infekcinių ligų plitimo, tokia intervencija yra galima.

Taip pat valstybės turi prerogatyvą veikti, siekdamos išsaugoti savo gyventojų sveikatą ir gyvybę. Europos Taryba, vadovaudamasi Europos žmogaus teisių konvencija, išplatino pareiškimą, kuriame teigia, kad visuomenės sveikatai išlaikyti valstybės gali ir turi pasitelkti būtinus apribojimus bei kitas panašias priemones. Tai galioja ir Lietuvoje naudojamam galimybių pasui ar kitoms panašioms alternatyvoms, pabrėžiant, kad visiems žmonėms gauti pasą būtų vienodos sąlygos, o pats pasas būtų naudojamas išskirtinai pandemijos valdymo tikslais.

Kadangi žemas skiepijimo lygis padidina rimtų ligų, kurios gali labai pakenkti žmonių sveikatai ir visuomenei, riziką, tampa akivaizdu, kad Europoje yra suteikiamas prioritetas visuomenės sveikatai. Vis dėlto, remiantis jau minėtu Europos Tarybos pareiškimu, visuomenei įgyjant vis didesnį imunitetą, požiūris į individo laisves ir teises turi būti nuolatos peržiūrimas.

Rasa Juknevičienė: žmogaus teisių klausimas vis dar nėra toks apibrėžtas ir aiškus kaip pastatytas namas

Nepaisant pateiktų išaiškinimų, visuomenėje vis dar aktyviai svarstoma, ar dabartinis vakcinacijos modelis ir įvestas galimybių pasas yra žmogaus teisių pažeidimas. Atsiranda teigiančių, kad taip apribojamos žmogaus laisvės, o pasirinkimas nesivakcinuoti brangiai kainuoja. Dėl to iškyla klausimas: kiek šiuo atveju iš tiesų yra pažeidžiamos žmogaus teisės? Pasak Europos Parlamento narės Rasos Juknevičienės, net ir Europoje vis dar nėra aiškiai ir iki galo apibrėžtų žmogaus teisių.

„Šiuo metu visur vyksta diskusijos dėl žmogaus teisių, tačiau ankstesniais laikais tokio termino kaip žmogaus teisės apskritai nebuvo. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos jis buvo sukurtas, tačiau žmogaus teisių klausimas vis dar nėra toks apibrėžtas ir aiškus kaip pastatytas namas. Vis dar nėra konkrečių ribų, kur jos prasideda ir kur baigiasi, dėl ko kyla labai daug šių teisių interpretacijų“, – svarsto R. Juknevičienė.

Šiuo metu galime matyti, kad Europos šalyse plačiai taikomas būtent kolektyvinis požiūris į sveikatą. Nepaisant dažnai akcentuojamų individų teisių ir laisvių Vakarų tradicijoje, būtent plintant pandemijoms ir infekcinėms ligoms šis prioritetas pasikeičia. Tai gali būti aiškinama tuo, kad vieno žmogaus veikla gali net ir nevalingai lemti pasekmes kitiems asmenims, dėl ko būtų pažeista kitų individų teisė į sveikatos apsaugą.

„Kalbant apie žmogaus teises, tai yra ir kitų žmonių teisė į sveikatą, o infekcinės ligos – labai specifinis dalykas, ir šiuo atveju tu nesi vien tik savo kūno šeimininkas. Vien tik nuo tavo elgesio priklauso kitų šimtų tūkstančių žmonių sveikata. Jei atsirastų dar piktesnė infekcija ar būtų panaudotas bakteriologinis ginklas? Nereikėtų pamiršti, kad mes gyvename šalia Rusijos, kuri tebevysto bakteriologinį ginklą, ir jei Vyriausybė lieptų pasiskiepyti, ar tokiu atveju sakytume, kad yra pažeidžiamos žmogaus teisės? Atvirkščiai, žmogaus teisės yra skirtos apsaugoti žmones ir tam, kad žmonija išliktų“, – teigia europarlamentarė.

Tokia situacija kyla ir dėl kitų konkrečių pandemijos valdymo metodų alternatyvų trūkumo. Net ir pagal EŽTT pateiktą poziciją pripažįstama, kad nors žmogaus laisvių ribojimai yra būtina priemonė, ji turėtų būti nuolatos peržiūrima ir pritaikoma pagal tuo metu vyraujantį pandemijos sunkumo lygį. Tai rodo, kad priimti tokį sprendimą sudėtinga ir esant galimybei būtų pasirinktas mažiau laisves ribojantis metodas, tačiau kol kas nėra tiksliai aišku, kokia tai galėtų būti alternatyva.

„Niekas nepasako, kokie gali būti kiti metodai. Jei jie būtų efektyvus, niekas jų į stalčių nedėtų. Kitas akivaizdus metodas yra visiems užsidaryti namuose. Dabar skirtumas tas, kad pasiskiepiję žmonės turi daugiau laisvės“, – kalba politikė.

Jaučiamas įsikišimas iš trečiųjų šalių

Nors protestai pandemijos valdymo atžvilgiu vyksta ne vienoje Europos šalyje, vienas iš Lietuvos situacijos išskirtinių bruožų tas, kad Lietuvoje pastebimas ir įsikišimas iš trečiųjų šalių. Dar prieš įsibėgėjant vakcinavimo kampanijai 2021 m. pradžioje, socialiniuose tinkluose ir kai kuriose žiniasklaidos platformose buvo galima pastebėti ne tik šalies viduje plintančią įvairaus pobūdžio dezinformaciją, bet ir kryptingas informacines atakas, kurios buvo nukreiptos prieš tam tikras šalies demografines grupes.

Be to, remiantis saugumo tarnybų pranešimais, trečiųjų šalių įsikišimas pastebimas ir skatinant nestabilumą bei suskaldymą Lietuvoje.

„Protestai vyksta visose šalyse, skirtumas tik galbūt tas, kad Lietuvoje daugiau nei bet kur kitur yra bandymų trukdyti iš išorės. Mes matome, kad tie žmonės, kurie renkasi į protestus, kelia reikalavimus išstoti iš NATO, kalbama apie užsienio politikos pakeitimus, ir tai lemia įsikišimas iš išorės, o jis yra grėsmingas. Tačiau šis kišimasis kyla iš ten, kur jokių žmogaus teisių apskritai nėra, ir iš ten yra bandoma „prastumti“ žmonės, kurie Lietuvoje kovotų už žmogaus teises“, – pabrėžia Europos Parlamento narė.

Vis dėlto, vertinant bendrą Europos kontekstą, Lietuvos vakcinacijos tempai kol kas stipriai neišsiskiria. Net ir pačios Europos Sąjungos nusibrėžti lūkesčiai vis dar nėra iki galo pasiekti, o tai irgi siejama su ypač greitu įvairaus pobūdžio informacijos plitimu net ir tarp skirtingų visuomenių. Nežinomybė įprastai yra viena didžiausią baimę keliančių žmogaus būsenų, dėl to skepticizmas skiepijimo klausimu – istoriškai tendencingas reiškinys. Be to, tai taip pat neretai sukuria puikią terpę šalies valdžia nepatenkintoms visuomenės grupėms išreikšti savo tam tikrą poziciją.

„Ambicijų lygis Europos Sąjungoje buvo aukštesnis. Visgi, lyginant su likusiu pasauliu, mūsų pasiekimai nėra maži. Buvo tikimasi susidurti su tam tikru skepticizmu, nes jo buvo visais laikais, tik dabar yra socialiniai tinklai, tad atsiranda daug daugiau erdvės plisti informacijai, visai kaip ir virusui. Žmonės savo rankose laiko viso pasaulio informaciją ir kiekvieną sekundę gali ją susirasti. Keista, bet kartais jie susiranda visiškai antimokslinę informaciją, o ji plinta daug greičiau“, – kalba R. Juknevičienė.

Europos Parlamente skiepų priešininkams vietos nėra

Pasak R. Juknevičienės, vertinant nusistatymą Europos Parlamente, yra matomas aiškus ryžtas kuo greičiau išspręsti pandemijos keliamus iššūkius. Dėl šios priežasties, net ir nepaisant dalies parlamentarų asmeninių nusistatymų, prioritetas – būtent efektyvesnis pandemijos valdymas bei asmenų laisvų ribojimų mažinimas, dėl ko ir buvo įvesta ES žaliojo sertifikato sistema.

Vis dėlto, neretai krizinė situacija atveria vadinamuosius galimybių langus tam tikroms politinėms jėgoms, kurios šią situaciją gali išnaudoti ir savo tikslams. Dėl to galime išvysti atvejų, kai nors tam tikri politikai ir sutaria bendru Europos Sąjungos lygiu, pastarieji savo gimtosiose šalyse gali veikti priešingai.

„Kai Europos Parlamente buvo svarstoma apie žaliąjį sertifikatą, kiekvieno Europos Parlamento nario paštas buvo užkimštas laiškais su reikalavimu neįvesti šio sertifikato. Tuomet buvo naudojami lygiai tokie patys argumentai, tačiau negirdėjau, kad iš 705 Europos Parlamento narių skambėtų kokia nors antivakserių linija. Tas pats Viktoras Uspaskichas kalba Lietuvoje kaip Europos Parlamento atstovas ir čia skleidžia savo žinutes, tačiau jo niekur nesigirdi Europos Parlamente, jis nedalyvauja šiuose procesuose. Tai daug ką pasako, nes jis žino, kad ten būtų labai greitai sukritikuotas“, – teigia politikė.

Politinės klaidos – iššūkis visuomenės pasitikėjimui

Europos Parlamento narys Juozas Olekas neabejoja, kad efektyviausiai žmonija gali kovoti su pandemija pasiskiepydama – tai įrodyta mokslo ir istorinių pavyzdžių, kai žmoniją sukrėtę raupai ar poliomielitas buvo sustabdyti skiepų pagalba. Tačiau jis pastebi, kad kitų apsisaugojimo priemonių įvedimas buvo pavėluotas, o tai apsunkino ne tik pandeminę situaciją, bet ir turėjo įtakos žmonių pasitikėjimui.

„Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse su kaukių dėvėjimu ir užkrato stabdymu kitomis priemonėmis buvo pavėluota. Kol nėra visi paskiepyti, kad galėtume išvengti užkrato plitimo ir ne taip stipriai riboti žmonių judėjimą, Europos Sąjunga priėmė sprendimą įvesti COVID-19 sertifikatą, kuris leidžia laisviau judėti, vykdyti savo pareigas ir paprasčiau keliauti. Mano supratimu, ir bendraujant su daugeliu Europos Parlamento narių, visi sutinka, kad tokios priemonės yra geras instrumentas apsaugant visuomenę ir padedant sumažinti užkrato plitimą“, – teigia J. Olekas.

Anot jo, svarbu suprasti, kad esamos apsisaugojimo priemonės – laikinos, ir orientuotos į tai, kad visuomenė galėtų sugrįžti į įprastą gyvenimą. Kad tai veikia, rodo ir kitų šalių pavyzdžiai.

„Mes matome, kad tokiose šalyse, kurios geriausiai skiepijasi, kaip Malta, daugelis priemonių yra nuimama, o žmonės gyvena laisviau. Tai – laikinos priemonės, ir manau, kad šie suvaržymai naudojant galimybių pasą ar COVID-19 sertifikatą savo funkciją atlieka“, – sako europarlamentaras.

Kita vertus, jis teigia suprantantis ir tai, kodėl griežtos priemonės ne visada pasiekia norimą efektą ar net iššaukia žmonių pasipriešinimą. J. Oleko manymu, šiandien matomi antivakserių judėjimai buvo pakurstyti politinių klaidų, kurių jis mato ne vieną.

„Buvo padaryta visa eilė klaidų. Lietuvoje politikai nurodinėjo, ką skiepyti ir kuo skiepyti, užuot pasitikėję medikais, o nuošalyje palikti šeimos gydytojai lėmė didesnį atotrūkį. Žinau daugybę šeimos gydytojų, kurie kaimo vietovėse paskiepija visus žmones savo aplinkoje, nes turi su jais geriausią ryšį – jie yra arčiausiai pacientų esantys žmonės.

Pagrindinis dalykas yra pasitikėjimo išsaugojimas ir nebijojimas įvardyti problematinių atvejų, kad yra komplikacijų. Žmonėms svarbu ramiai paaiškinti, kaip viskas yra iš tikrųjų, o pas mus dabar atvirkščiai – per pandemiją mes girdime, kad kai kurios gydymo įstaigos gal bus apjungtos, gal bus net visai uždarytos. Tai kursto įtampą tarp pačių medikų, ypatingai rajonuose – žmonės nežino, kaip čia viskas bus, ir tas santykis su savo pacientas yra žymiai apsunkintas“, – teigia J. Olekas.

Įtakos turi ir nukentėjusi psichinė sveikata

Europarlamentaro manymu, pandemijos valdyme trūksta tiesioginio bendravimo su visuomene, susitikimų ir renginių su vietos žmonėmis, organizacijomis. Anot jo, vienas iš sektinų pavyzdžių – atvejai, kai slaugytojai važiuoja į gyventojų namus, kalbasi su jais. Jam žinomas ne vienas atvejis, kai priešiškai skiepams nusiteikęs žmogus po tokio pokalbio suprato, kodėl tai yra svarbu.

„Visi argumentai yra pasiskiepijimo pusėje, todėl ne draudimai, ne ribojimai, ne kalbos apie tai, kad žmogui susirgus reikėtų pačiam apmokėti gydymo išlaidas, turėtų būti. Nuo COVID-19 Lietuvoje miršta tik dešimtadalis to, kas miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Tai gal ir rūkantys turėtų susimokėti – juk jie žino, kad rūkymas padidina tikimybę susirgti plaučių vėžiu. Manau, neadekvačiai buvo sureaguota. Visas pajėgas turėtume dėti ne į pastatų pertvarkymus, bet į įsipareigojimų medikams vykdymą. Turėtume sudaryti sąlygas, kad kiekvienas šeimos gydytojas galėtų panaudoti bet kurią iš prieinamų vakcinų, kurių yra Lietuvoje“, – sako europarlamentaras.

Pastaruoju metu pastebimą suirutę tarp skiepus palaikančiųjų ir antivakserių J. Olekas sieja ir su tuo, kad pandemija kirto psichinei visuomenės sveikatai.

„Gyvenimas per pandemiją daugeliui gerokai pasunkėjo. Nemaža dalis žmonių neteko darbo, sumažėjo pajamos, žmonės užsidarė savyje, nenueina į savo darbo kolektyvą, tapo vieniši. Nuo viso to kenčia psichinė sveikata, atsiranda depresinės nuotaikos, o tai irgi prisideda prie pasitikėjimo nueiti pasiskiepyti“, – pastebi J. Olekas.

Todėl jis mato poreikį, kad sveikatos sistema pasirūpintų geresne psichinės sveikatos aplinka, o darbdaviai pasirūpintų geresnėmis darbo sąlygomis.

„Pagrindinis dalykas, kad žmonės skiepytųsi – geresnė psichologinė sveikata ir pasitikėjimas. O tam reikia atviresnio bendravimo, o ne kalbėjimo iš žinančio, didesnio ir stipresnio pozicijos“, – mano europarlamentaras.