2015 m. karinė intervencija Rusijai sudarė sąlygas sugrįžti prie svarbiausių diplomatinių derybų stalų pasaulyje. Šalies viduje naujasis karas padėjo išsaugoti V. Putino populiarumą tuo metu, kai dėl blogų ekonominių naujienų, kurias lėmė mažos naftos kainos ir sankcijos, euforija po Krymo aneksijos ėmė slūgti. Artimuosiuose Rytuose Rusija gavo progą tiek savo draugams, tiek priešams parodyti, kad ji vėl sugeba demonstruoti jėgą lygiai taip pat, kaip kažkada tai darė Sovietų Sąjunga. Europoje pabėgėlių krizė, kilusi būtent tuo metu, kai Europos Sąjunga vieningai palaikė sankcijas Maskvai, sustiprino prieš imigrantus ir ES nusiteikusias Kremliaus remiamas partijas Prancūzijoje, Vengrijoje, Nyderlanduose ir Italijoje.
Tad iki praėjusios savaitės padėtis Sirijoje Rusijai buvo visokeriopai priimtina. Tolesnis karas būtų skatinęs Kremliui naudingą chaosą Europoje, Rusijos inicijuotas taikos procesas Maskvai būtų padėjęs įgyti naują įtakos sferą, o V. Putinas būtų pasiekęs rimtą strateginę pergalę, rašo O. Matthewsas.
Tačiau įvyko du dalykai, kurie sugriovė Maskvos planus: Basharas al-Assadas persistengė, o Donaldas Trumpas pakeitė nuomonę. Dar nėra galutinai patvirtinta, kad B. al-Assadas panaudojo zarino dujas prieš sukilėlių valdomą Chan Šeichūno miestą. Tačiau jei, kaip leidžia manyti Jungtinių Tautų surinkti įrodymai, už tai atsakingi B. al-Assado režimo generolai, jie greičiausiai suklydo patikėję ankstesnėmis Donaldo Trumpo kalbomis. Jie tikrai nelaukė, kad nesikišimo politiką deklaravęs JAV prezidentas įsitrauks į konfliktą Sirijoje.
Nustebo ne tik B. al-Assadas. Kremlius, anot straipsnio autoriaus, taip pat buvo šokiruotas. Rusijos politinis elitas buvo įsitikinęs, kad D. Trumpo išrinkimas reikš tikrą nesikišimo politikos aukso amžių. Kai kurie Rusijos politikai svajojo, kad D. Trumpas ir V. Putinas sudarys kokį nors didelį sandorį, pagal kurį Maskvai bus suteikta veiksmų laisvė Ukrainoje ir kitose kaimyninėse šalyse mainais už V. Putino paramą Sirijos ir Irano atžvilgiu.
Tačiau po to, kai D. Trumpo įsakymu buvo subombarduota režimo oro pajėgų bazė, Sirija staiga iš tikro lobio Rusijai tapo pavojinga našta. Šio universalaus diplomatinio įrankio nebeliko, o D. Trumpo įsakymu surengtos atakos Sirijoje pasekmės kelia grėsmę gyvybiniams Rusijos interesams, mano O. Matthewsas. Pirma, būtent tuo metu, kai Kremlius tikėjosi suskaldyti Europos vienybę sankcijų Rusijai atnaujinimo klausimu, JAV ir Didžioji Britanija prakalbo apie naujas ir platesnes sankcijas Maskvai už paramą B. al-Assadui. Antra, JAV ataka reiškia, kad V. Putino puoselėta viltis užmegzti naujus santykius su D. Trumpu žlunga.
Iš tiesų, anot O. Matthewso, V. Putinui B. al-Assadas nerūpi ‒ Rusija ten neturi gyvybinių interesų. Sirija Kremliui yra svarbi kaip simbolis, kaip vieta, kur V. Putinas nubrėžė savo raudonąją liniją ir kur jis pagaliau metė iššūkį visam pasauliui.
Po du dešimtmečius vykusių Vakarų intervencijų, pradedant nuo Belgrado bei Kosovo ir baigiant JAV parama (kaip yra įsitikinęs Kremlius) Arabų pavasariui ir Ukrainai, Rusija galiausiai pasipriešino JAV monopolijai vykdyti užsienio intervencijas ir keisti režimus. Intervencija Sirijoje buvo klasikinis V. Putino oportunizmo pavyzdys – regioninis karas, kuris B. Obamai nebuvo įdomus, tapo arena, kurioje Rusija galėjo demonstruoti savo karinę galią, kaupti diplomatinį kapitalą ir vidaus auditoriją džiuginti įkvepiančių karinių pergalių vaizdais.
Maskvos problema ta, kad pasitraukti iš karo yra sunkiau, nei į jį įsitraukti, rašo O. Matthewsas. Kremliaus santykiai su D. Trumpu ir sankcijų ateitis V. Putinui daug svarbesnė nei B. al-Assado režimo likimas. Tačiau Rusijai teks prisiimti savo veiksmų padarinius. Nepaisant to, kad Sirija greičiausiai nebeduos politinių dividendų, V. Putinui sunku pasitraukti taip, kad nenukentėtų jo reputacija. Be to, akivaizdu, kad Rusija netgi negali kontroliuoti savo kliento B. al-Assado, kuris, kaip atrodo, sulaužė 2013 m. Rusijos pastangomis pasiektą susitarimą dėl cheminio ginklo.
Tikėtina, kad ir karo lauke artėja lemiamas metas. Rusijos karinė aviacija iš esmės nulėmė B. al-Assado pajėgų pergalę Alepe, tačiau, kad ir kaip būtų apmaudu Maskvai ir Damaskui, sukilėliai nė neketina pasiduoti. Dar svarbiau tai, kad kurdų vadovaujami ir JAV remiami sukilėliai greičiausiai ruošiasi „Islamo valstybės“ sostinės Rakos puolimui. Kai Raka bus paimta, didelę Sirijos teritorijos dalį kontroliuos prieš B. al-Assadą nusiteikusios grupuotės, kurias remia JAV. Visada buvo mažai tikėtina, kad B. al-Assadas būtų pajėgus šiame kare pasiekti įtikinamą pergalę, tačiau po JAV atakos jėgų balansas vėl krypsta jam nepalankia linkme, todėl taika jo (ir Rusijos) sąlygomis atrodo vis mažiau tikėtina. V. Putinas ima nebekontroliuoti padėties Sirijos kare, kuris jam užtikrino tokį prestižą.