Rusijos veiksmai Ukrainoje nukreipė pasaulio dėmesį nuo Kremliaus vykdomos invazijos į internetą. Dabar vis ryškiau aiškėja tendencija, kad Rusijos prezidentas pasiryžęs sunaikinti interneto laisvę.
Ši istorija ne tik apie technologijas. V. Putino požiūris į internetą byloja apie jo baimę – kritikų šalies viduje baimę. Šiuo metu vykstanti interneto pažabojimo kampanija taip pat leidžia daryti išvadą, kad Rusijos prezidentas, nepaisant jo populiarumo reitingų, nesijaučia toks saugus, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Trumpiau tariant, savimi pasitikinčių lyderių socialinė žiniasklaida gąsdinti neturėtų.
Dabar Rusija svarsto galimybę izoliuoti šalies žmones nuo pasaulinio tinklo – esą to reikia, norint apsaugoti šalį nuo Vakarų agresijos.
„Šalis rengiasi atsiriboti – taip siekiama apsidrausti, kad šalys, reguliuojančios pasaulinį tinklą, nesiimtų neprognozuojamų veiksmų“, – „Bloomberg“ sakė V. Putino atstovas Dmitrijus Peskovas.
Šis teiginys atkartoja ir šių metų V. Putino pareiškimą, kuriame jis internetą įvardijo kaip „CŽV projektą“.
Kremliaus kampanija internete prasidėjo kaip atsakas į vietos žmonių bruzdėjimus. 2011 metų pabaigoje, ir 2012 metų pradžioje, dešimtys tūkstančių rusų išėjo į gatves protestuodami prieš suklastotus rinkimų rezultatus ir V. Putino režimą.
Socialinė žiniasklaida, organizuojant šias akcijas, atliko pagrindinį vaidmenį. Tinklaraštininkas Aleksejus Navalnas tapo vienu iš opozicijos lyderių. Nuo to laiko, kai prasidėjo protestai, interneto laisvei Rusijoje kilo pavojus. Kaip skelbia „Freedom House“, nuo 2012 metų sausio iki 2013 metų vasario, skaičius svetainių, kurių turinys įvardijamas kaip ekstremistinis, todėl šalies teisingumo ministerijos specialistų blokuojamas, ūgtelėjo net 60 proc.
2012 metais Rusijoje priimtas įstatymas, leidžiantis be teismo sprendimo blokuoti konkrečius internetinius puslapius.
Įstatymas tariamai saugo vaikus ir kontroliuoja žalingą turinį, tačiau iš tikrųjų jis vertinamas kaip bandymas pažaboti žodžio laisvę.
Remiantis vieno tyrimo rezultatais, 2013 metais į juodąjį sąrašą buvo įtraukta 83 tūkst. tinklalapių – dauguma buvo užblokuoti „be jokios konkrečios priežasties“.
Šiais metais A. Navalnas, Rusijoje turintis visų įmanomų bėdų su teisėsauga, buvo nubaustas namų areštu, jam uždrausta naudotis internetu.
Rusija ir Kinija turi ir kitą esminį skirtumą: Kinijoje cenzūra taikoma jau gana seniai. Rusija dar tik pradeda drąsų eksperimentą, kaip riboti žmonių laisvę internete.
Rusijos internetas pastaruoju metu patyrė ne vieną rimtą suvaržymą. Norint naudotis viešu bevieliu interneto ryšiu, būtina registruotis, pateikti savo duomenų.
Nuo 2016 metų tinklalapiai turės šalyje esančiuose serveriuose kaupti Rusijos piliečių asmeninius duomenis.
Dauguma ekspertų tokį sprendimą įvardija kaip įžangą, galiausiai pasibaigsiančią „Twitter“ ir „Facebook“ draudimu – jeigu nesutiks vykdyti reikalavimų, šie socialiniai tinklai gali būti blokuojami.
Prieš internetą nukreipta kampanija – rimtesnių bandymų užvaldyti žiniasklaidą dalis.
Garsus tinklaraštininkas ir žurnalistas Olegas Kašinas sako: „Putinas pradėjo su televizija, tada atėjo laikraščių eilė. Po 2010 metų protestų jis nusitaikė į tai, kas iš liko iš nepriklausomos žiniasklaidos.“
O. Kašinas pridūrė, kad dabar lieka tik socialiniai tinklai, tačiau ir jų mažėja. „VKontakte“ – rusišką „Facebook“ versiją – jau perėmė Kremliaus sąjungininkai.
O. Kašinas mano: „Facebook“ ir „Twitter“ vieninteliai, kurių dar niekas nekontroliuoja. Tačiau tik laiko klausimas, kada ateis ir jų eilė“.
Kampanija internete – Kremliaus bandymas užsitikrinti, kad oficialaus valstybės naratyvo apie Ukrainą nepertrauks jokie alternatyvūs balsai. Kaip jau matėme Kinijoje, cenzūra ne visada efektyvi.
Dalis rusų ras, kaip apgauti draudimus. Nemažai Rusijos gyventojų naudojasi „Tor“ – programine įranga, kuri padeda vartotojams apsisaugoti nuo šnipinėjimo. Nuo 2013 metų jos populiarumas išaugo dvigubai.
Tinklaraščio „Metkere“ autorius Elia Kabanovas sako: „Laukiu nesulaukiu naujų cenzūros įstatymų – esu tikras, kad rasime būdų, kaip juos apeiti“.
Nenorime sakyti, kad milijonai rusų ieško alternatyvų valstybės skleidžiamai propagandai. Taip tikrai nėra. Niekas nepaneigs, kad šalies žmonės palaiko V. Putiną.
Tačiau visi šie veiksniai gali pasikeisti – ir labai greitai.
Autoritarinio režimo lyderiai gali pasirodyti sunerimę dėl žodžio laisvės, tačiau iš tikrųjų jiems galvas labiau sopa dėl susirinkimų laisvės.
Nieko keisto, kad Rusijos sprendimas imtis interneto kontrolės buvo paskatintas protestų gatvėse. Be to, šie protestai buvo labai netikėti. Jeigu prieš metus kas nors būtų pasakęs, kad rusai išeis į gatves reikšti nepasitenkinimo, niekas nebūtų patikėjęs.
Atsižvelgiant į dabartinį Rusijos politinį klimatą, prognozuoti masinius protestus būtų tikrai naivu.
Vien internetas rusų į gatves neišprašytų, o ekonominės problemos tai padaryti galėtų. Tokiu atveju socialinės žiniasklaidos vaidmuo būtų itin svarbus. V. Putinas tai supranta.
Be to, destabilizuojantys judėjimai neretai užgimsta tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Maskvoje valdžia protestus atlaikė, Kijeve – ne.
Prieš pritaikant namų areštą, A. Navalnas kraupino Rusijos valdžią pareiškimais apie Ukrainą.
Savo tinklaraštyje jis rašė: „Janukovyčiaus mafijos valdžia žlugo, nes Kijeve atsirado pakankamai žmonių, kurie sutiko kantriai stovėti šaltyje, nepabūgo sulaikymų – jų visų ir nebūtų sulaikę, jie tai suprato. Ar tokių žmonių yra Maskvoje? Tai klausimas, į kurį atsakyti galite tik jūs“.