Leidyklos „Kommersant“ ir žurnalo „Snob“ įkūrėjas V. Jakovlevas priklauso nusivylusių Rusijos žydų bangai, kuriuos iš savo šalies veja baimė ir nusivylimas Vladimiro Putino vykdoma politika. Izraelis juos vilioja reliatyviu stabilumu.
„Didžiulė problema Rusijoje ir pagrindinė priežastis, kodėl išvykau, yra faktas, kad buvo sunaikinta mūsų vertybių sistema, – aiškina jis. – Gyvenimas Rusijoje virto rusiška rulete. Kiekvieną rytą pasuki ruletę ir niekada nežinai, kas tavęs laukia.“
Išgąsdinti Rusijos veiksmų Ukrainoje ir vis griežtėjančių bausmių kiekvienam, išdrįsusiam kritikuoti Kremlių, pastaruosius pusantrų metų žydų kilmės rusai bėga pulkais.
Antplūdis iš Rytų Europos
Izraelio valdžios duomenimis, 2014 m. į Izraelį persikėlė 4 685 Rusijos piliečiai – daugiau nei dvigubai daugiau nei pastaruosius 16 metų kasmet. Ši tendencija stiprėja.
Nevalstybinės Izraelio žydų agentūros duomenimis, nuo šių metų sausio iki kovo imigracija į Izraelį padidėjo 40 proc., lyginant su tuo pačių 2014 m. laikotarpiu.
Tyrimas rodo – nors dauguma imigrantų vis dar atvyksta iš Vakarų Europos, imigracija padidėjo dėl rusų ir ukrainiečių. Imigruojančių žydų iš Vakarų Europos skaičius praktiškai nepakito.
Tiesa, V. Jakovlevas nelaiko savęs paprastu imigrantu. Jis save vadina pabėgėliu.
„Įprastai žmonės emigruoja dėl šeimyninių aplinkybių, – teigia jis. – Dabar žmonės išvyksta, nes bijo likti ten, kur norėtų gyventi. Jie bėga iš Rusijos.“
Pareigūnas iš Izraelio Imigracijos ministerijos Zejevas Khaninas sako, kad rusų imigrantai stipriai pasikeitė, lyginant su paskutine masine žydų imigracijos iš Rusijos banga praėjusio amžiaus dešimtą dešimtmetį.
Jo teigimu, dabartiniai imigrantai žymiai jaunesni, labiau išsilavinę ir dažniausiai atvyksta iš Maskvos ar Sankt Peterburgo.
„Vidutinis išsilavinimo lygis kyla, masiškai padaugėjo žmonių su humanitariniu išsilavinimu, – sakė jis. – Dabartiniai repatriantai – daugiausia kūrybinga inteligentija.“
Michailas Kalužskis – vienas iš 4 685 rusų, pernai išvykusių į Izraelį. Žurnalistas, dramaturgas iš Maskvos – tipinis naujos rusų imigrantų bangos iš Rusijos atstovas. M. Kalužskis sako, kad jo sprendimas išvykti iš Rusijos buvo tiesiogiai susijęs su politika.
2014 m. sausį jis lankėsi Ukrainoje, matė protestus, kurie nuvertė Rusijos atžvilgiu draugiškai nusiteikusį prezidentą Viktorą Janukovyčių.
Jis sako, kad Maidano protestuotojų ryžtas padarė jam stiprų įspūdį, o taip pat paskatino suvokti, kad rusų antivyriausybiniai aktyvistai stipriai atsilieka nuo ukrainiečių kolegų.
„Supratau, kad mūsų protestai beverčiai, – pasakoja jis. – Po protestų Bolotnaja aikštėje (Maskva, 2012 m.) demonstrantai nuėjo į restoraną. Aktyvistai Maidane niekur nėjo, jie liko ten iki pergalės.“
Paskui dėl Rusijoje priimto įstatymo dėl „užsienio agentų“ M. Kalužskis neteko darbo Sacharovo žmogaus teisių organizacijoje.
2012 m. Rusijos prezidento pasirašytas prieštaringas įstatymas verčia nevyriausybines organizacijas, kurios gauna paramą iš užsienio ir, manoma, užsiima politine veikla, registruotis, kaip „užsienio agentai“.
„Vos Rusijoje pradėjo kalbėti apie užsienio agentus, centro finansinė padėtis suprastėjo, – sako M. Kalužskis. – Vakarų fondai teigė nebegalintys finansuoti organizacijų, kurias rytoj gali uždaryti.“
2014 m. rudenį Sacharovo centras buvo priverstas atsisakyti teatro projektų, prie kurių aktyviai prisidėjo M. Kalužskis.
Krymo užgrobimas
Paskutinis lašas kaptelėjo, kai Rusija aneksavo iš Ukrainos Krymą.
„Po Krymo mūsų šeima nusprendė atsiriboti nuo viso šito, labiausiai – nuo vyriausybės“, – teigia jis.
Dabar Kalužskių šeima gyvena Tel Avivo priemiestyje, sūnūs lanko vietinę žydų paruošiamąją mokyklą, jau puikiai kalba hebrajų kalba. Šeima pardavė viską, ką turėjo Rusijoje, ir nebeketina ten grįžti.
V. Jakovlevas irgi mato savo ateitį Izraelyje. Jie su žmona apsigyveno Tel Avivo centre, šviesiame bute su balkonu ir daug gėlių.
Dauguma jų draugų – kiti rusų intelektualai, o didžioji dalis draugysčių užsimezgė dar gyvenant Maskvoje.
Ano V. Jakovlevo, Izraelis siūlo viską, kas geriausia abiejuose pasauliuose – šiltą, saulėtą klimatą ir tą patį liberalių, išsilavinusių maskviečių ratą, kuriame jis gyveno Rusijoje.
„Mano draugai – praktiškai tie patys, kuriuos turėjau Maskvoje, – sako jis. – Gyvename tame pačiame name, kaip draugai iš Rusijos, gatvėse nuolat sutinku žmonių, su kuriais bendraudavau Maskvoje.“
„Nė vienas, – priduria jis. – neturėtų būti verčiamas gyventi, kęsdamas šį rusišką absurdą.“