Prezidento administracijoje dirbęs Sergejus Naryškinas 2011-aisiais metais buvo išrinktas Rusijos Federacijos Valstybės Dūmos primininku. Jis priskiriamas V. Putimui artimų bendražygių ratui.

Rugsėjo 22 dienos vakarą Kremlius pranešė, kad nuo šiol S. Naryškinas vadovaus Rusijos Federacijos Išorinės žvalgybos tarnybai. Toks sprendimas įgyvendinamas kaip dar vienas žingsnis vykdant permainas V. Putino vyriausybėje – senosios kartos pareigūnus keičiant jaunesniais.

S. Naryškinas su V. Putinu artimai bičiuliavosi nuo studijų Sovietų Sąjungos Valstybės saugumo komiteto (KGB) aukštojoje mokykloje. Po beveik dviejų politinės veiklos dešimtmečių S. Naryškinas vėl grįš prie tarnybos valstybės žvalgyboje.

Kremliuje vykusiame susitikime V. Putinas padėkojo S. Naryškinui už uolų ir atsakingą darbą bei išreiškė apgailestavimą dėl neišsipildžiusių rinkėjų lūkesčių ir toliau matyti šį 61-erių metų politiką Rusijos parlamento pirmininko poste.

Sergejus Naryškinas

„Judame pirmyn, todėl būtini pokyčiai, – paprastai paaiškino V. Putinas. – Tikiuosi, žmonės tai supras. Pasiūlytos pareigos yra tokios pat svarbios kaip ir darbas parlamente. Manome, kad už jus balsavę žmonės kažkuria prasme vylėsi pamatyti jus būtent šiame tikrai svarbiame poste.“

Apie S. Naryškino atleidimą buvo pranešta dar prieš rinkimus. Pasitvirtino ir labiausiai tikėtino būsimo posto Išorinės žvalgybos tarnyboje prognozės. Įvykusio susitikimo scenarijus labai priminė kitą prieš mėnesį V. Putino įvykdytą rokiruotę – administracijos vadovo Sergejus Ivanovo atleidimą. Pastarasis, kaip ir S. Naryškinas, kurį laiką su V. Putinu darbavosi KGB ir yra iš Sankt Peterburgo.

Ekspertė Rusijos klausimais Lilija Ševcova iš Brukingso instituto mano, kad abu pareigų perskirstymo atvejai byloja apie vyriausybės pertvarką keičiant V. Putinui artimiausius pareigūnus.

„Spėlionės apie S. Naryškino atleidimą jau kurį laiką atrodė tikėtinos. Tai buvo galima numanyti atsižvelgiant į visus pastarojo meto pokyčius, kurių ir toliau galima laukti. Veikiausiai siekiama performuoti vyriausybę artėjant prie paskutinės pagal konstituciją leistinos V. Putino prezidentavimo kadencijos“, – aiškina L. Ševcova.

Kaip numatyta Rusijos Federacijos konstitucijoje, 2018-aisiais metais V. Putinas gali vėl kandidatuoti į šalies prezidento postą. Jo sėkmės atveju tai būtų jau ketvirta jo, kaip prezidento, kadencija. Kadencijos pabaigoje V. Putinui jau būtų 71-eri metai ir daugiau kandidatuoti jis nebegalėtų.

L. Ševcova įsitikinusi, kad V. Putinas siekia suburti aplink save jaunesnių bendražygių būrį, nes taip pavyktų užtikrinti vyriausybės ilgaamžiškumą, be to, tarp jaunesnių pareigūnų negalėtų atsirasti pakankamai patyrusio ir įtakingo politiko, galinčiu tapti lygiaverčiu jo konkurentu.

„Jo siekis – įtvirtinti naujas ir dar griežtesnes taisykles pasitelkus į pagalbą energingesnius ir jaunesnius politinius strategus. Visgi senieji bendražygiai taip pat nelieka nuskriausti“, – aiškina ekspertė.

Sergejus Naryškinas

„S. Naryškino, kaip Valstybės Dūmos pirmininko, veikla nebuvo efektyvi. Kad ir griežtai kontroliuojamo parlamento pirmininko vaidmuo neatsiejamas nuo gebėjimo apibrėžti darbotvarkę, daryti poveikį priimant sprendimus ir bent sukurti nepriklausomai veikiančios institucijos įvaizdį. S. Naryškinas to padaryti nesugebėjo,“ – svarsto L. Ševcova.

Jos manymu, šį postą turėtų užimti tinkamesnis kandidatas. Be to, S Naryškino patirtis žvalgybos tarnyboje gali pasiteisinti, jei Kremlius imtųsi įgyvendinti planus sujungti saugumo tarnybas į vieną ministeriją.

„Jo darbas Išorinės žvalgybos tarnyboje gali atnešti daugiau naudos, ypač dabar, kai šią tarnybą numatoma integruoti į naują struktūrą – Valstybės saugumo ministeriją. Taigi, vykdomos permainos gali reikšti tik viena – pastangas sustiprinti valdžią kylančių neramumų akivaizdoje.“

Ryškus ir viešumui pasirengęs politikas

V. Putinas pasiūlė buvusiam pirmajam prezidento administracijos pavaduotojui, Rusijos vidaus politikos kuratoriui Viačeslavui Volodinui tapti Valstybės Dūmos pirmininku. Toks variantas imtas svarstyti iškart po to, kai V. Volodinas, pagrindinis rinkimų į Dūmą kuratorius, netikėtai atsirado federaliniame „Vieningosios Rusijos“ sąraše ir tapo kandidatu į deputatus. Nors, įvairių šaltinių duomenimis, V. Volodinas iš paskutiniųjų priešinosi paskiriamas į Dūmą, šis paskyrimas (kuris formaliai yra paaukštinimas) visiškai nesumažina asmeninių naujojo Valstybės Dūmos pirmininko galimybių daryti įtaką šalies vidaus politikos formavimui.

V. Volodinas yra daug ryškesnis ir viešumai labiau pasirengęs politikas nei dabar jau buvęs Valstybės Dūmos pirmininkas S. Naryškinas. Be to, būtent V. Volodinas suformulavo labai svarbų dabartiniam politiniam išsidėstymui ir visiškai neįsivaizduojamą dar prieš penkerius-šešerius metus posakį „Yra Putinas – yra Rusija, nėra Putino – nėra Rusijos.“

V. Volodinas, kaip ir kai kurie kiti nauji gubernatoriai iš buvusių prezidento apsaugininkų, kaip ir naujasis administracijos vadovas Antonas Vaino, – žmogus, kuriam karjerą užtikrino asmeniškai prezidentas, ir kuris faktiškai nedirbo valdžios struktūrose ne Putino epochoje.

Dūma su naujuoju pirmininku gali tapti jei ne savarankiškesnė (sunku įsivaizduoti, kad ji be V. Putino pritarimo pradės „karą“ su vyriausybe arba aktyviai ims priiminėti teisės aktus, nesankcionuotus iš viršaus), bet bent jau įtakingesnė. Dabar parlamentarai, tikėtina, nebebėgios nuolat tartis į prezidento administraciją ar vyriausybę. Šia prasme parlamentarizmas šalyje gali sustiprėti – tiksliau, pati Dūma, kaip politinis institutas įgis didesnį svorį politinėje konstrukcijoje.

Nors suprantama, kad norint realiai sustiprinti parlamentą, prireiks ne vien personalo, bet ir konstitucinių pokyčių – pavyzdžiui, paversti šalį iš prezidentinės respublikos į parlamentinę.

Rokiruočių metas

Beje, personalo sudėtis ir konfigūracija keičiasi toli gražu ne vien Dūmoje. 2016 metai jau įėjo į Rusijos istoriją kaip didelių rokiruočių ir valdžios reformų metas – keičiasi ministrai, ombudsmenai, gubernatoriai, prezidento administracijos vadovas. Atsiranda naujos jėgos struktūros, o senųjų likimas neaiškus.

Eilinė atleidimų–paskyrimų banga įvyko iškart po rinkimų į Dūmą. Ankstesnysis Valstybės Dūmos pirmininkas Sergejus Naryškinas pakeitė buvusį premjerą Michailą Fradkovą Užsienio žvalgybos tarnybos vadovo poste. Pats M. Fradkovas buvo perkeltas į „Rusijos geležinkelių“ direktorių tarybos vadovo postą.

Ką reiškia visos šios pertvarkos? Rusijoje, kur politika išskirtinai neskaidri, po bet kokių eilinių didelio masto personalo pertvarkų prasideda „politiniai spėliojimai“. Užsienio žvalgybos tarnyba ilgai buvo laikoma rimta FST konkurente jėgos struktūrų lauke. Bet jau Michailo Fradkovo paskyrimas „šnipų vadovu“ 2007 m. buvo traktuojamas kaip akivaizdus užsienio žvalgybos įtakos mažinimas bendroje valdžios struktūrų konfigūracijoje.

S. Naryškinui tai, žinoma, formalus pažeminimas pareigose – turint omenyje, kad jis jau spėjo padirbėti ne tik Žemųjų Parlamento Rūmų vadovu, bet ir prezidento administracijos vadovu. Ir, sklinda gandai, net galėjo pretenduoti į premjero postą. Bet gal tai geros naujienos Užsienio žvalgybos tarnybai?

S. Naryškinas vis dėlto yra akivaizdžiai įtakingesnis už Michailą Fradkovą, kuris Užsienio žvalgybos tarnyboje faktiškai buvo garbės pensijoje, o dabar pereis į tokią pat garbės pensiją dar mažiau reikšmingame poste – „Rusijos geležinkelių“ direktorių tarybos vadovo. (Beje, „Gazprom“ direktorių tarybai iki šiol vadovauja kitas buvęs premjeras – Viktoras Zubkovas).

Vis dėlto net ir po S. Naryškino paskyrimo Užsienio žvalgybos tarnyba ko gero netaps daug įtakingesne jėgos struktūra, nei vadovaujant M. Fradkovui: politinio buvusio Valstybės Dūmos pirmininko svorio akivaizdžiai nepakanka.

Tuo pat metu visuose naujuose paskyrimuose galima įžvelgti ir senus Putino personalo politikos principus. Visų pirma, lojalumas yra didesnis prioritetas už profesionalumą. Antra, už ištikimą tarnybą tie, kurių nenorima tiesiog atsikratyti, gauna naujas gan šiltas vietas. Ir asmeninės vieno ar kito valdžioje esančio žmogaus pozicijos Rusijos kontekste ne visada tiesiogiai priklauso nuo jo posto. Viskas priklausys nuo realaus paskirtojo asmens vaidmens politikoje, o ne nuo jo pareigų pavadinimo.