Būdų, kaip suvesti sąskaitas su Rusijos prezidentu, gali būti ne vienas, ir ne du – pradedant kulka ir baigiant nuodais.
Būtent dėl šios priežasties Rusijos prezidentas įdarbino profesionalų maisto ragautoją, skelbia independent.co.uk.
Ši žinia pasklido po šią savaitę Londone vykusio virėjo klubo „Club des Chefs des Chefs“, kuriam priklauso savo srities geriausieji, gaminantys pasaulio lyderiams, susitikimo.
Būtent iš jų pavyko sužinoti, jog Jungtinės Karalystės karalienė Elžbieta II negali pakęsti vėžiagyvių, JAV prezidento Baracko Obamos nesužavėtų šaltibarščiai, nes jis nemėgsta burokėlių, o princas Philipas prie vakarienės stalo vietoj taurės vyno renkasi bokalą alaus.
Elitinio klubo susitikime trūko V. Putino virtuvės šefo. Ir tai nieko keisto - jau kurį laiką sklando kalbos, jog Rusijos prezidentui maistą ruošia ir ragauja ne virėjas, o jo apsaugos personalo nariai. Taip apsidraudžiama, kad prezidentas nebus nunuodytas.
Maisto ragautojas – specialistas, niekada negalintis žinoti, kada bus paskutinė jo darbo diena. Jeigu, paragavęs maisto, skirto viršininkui, jis suserga ir numiršta, geriausiu atveju per laidotuves pamaloninamas pagyrimu „Šauniai padirbėta...“. Ir tai viskas.
Maisto ragautojo profesija žinoma jau seniai. Dar Romos imperatoriai didžiausią pasitikėjimą pelniusius vergus įdarbindavo ragauti jų valgių, tačiau ne visada strategija pasiteisindavo (kai 54 metais prieš Kristų Klaudijus mirė užvalgęs nuodingų grybų, pagrindinis įtariamasis buvo jo ragautojas).
Maisto ragautojus turėjo ir Egipto faraonai bei Bizantijos ir Kinijos imperatoriai.
Adolfas Hitleris skelbėsi esąs vegetaras, kurio mėgstamiausias patiekalas buvo gaminamas iš smidrų, paprikų ir žiedinių kopūstų. Nacių lyderis taip pat bijojo būti nunuodytas, tad paskutinius dvejus jo gyvenimo metus moteris, vardu Margot Woelk, ragaudavo jam paruoštą maistą (lygiai vidurdienį).
Jeigu nesunegaluodavo, maistas būdavo supakuojamas į kartono dėžutes ir siunčiamas į nacių lyderio karinį štabą.
1978 metais Rumunijos diktatorius Nikolajus Ceaucescu, oficialaus vizito atvykęs į Bakingamo rūmus, kartu atsivežė ne tik maisto ragautoją, bet ir savo patalynę (kad išvengtų bet kokių nemalonių netikėtumų, pavyzdžiui, jeigu kas nors jo pataluose bandytų paslėpti smaigą).
Saddamas Husseinas, žmogus, priešų turėjęs daugiau nei smegenų ląstelių, turėjo net kelis maisto ragautojus (ir niekada taip ir neatleido savo sūnui, nužudžiusiam jo mylimiausią ragautoją).
Oficialus Japonijos karališkosios šeimos sušių ragautojas atleistas tik 1989 metais.
Kaip gauti tokį darbą? Reikia žinių apie įvairiausius nuodus? Sugebėti juos atpažinti paragavus? Kad ir kaip keistai tai skambėtų, šių dienų ragautojui maisto ragauti net nebereikia – jis taip aktyviai įtraukiamas į maisto gamybos procesą, jog priešas nebeturi jokių galimybių šliūkštelėti nuodų.
Kai teigia buvęs JAV slaptųjų tarnybų pareigūnas, dirbęs prezidentui George W. Bushui, ir knygos „Standing Next to History“ autorius, JAV prezidentas valgo tik tai, ką pagamina Baltųjų Rūmų virėjai ir ant stalo atneša ten dirbantys asmenys.
Jeigu Amerikos vadovas dalyvauja viršūnių susitikime užsienyje, dar prieš jam išvykstant, darbuotojai išsiaiškina, kas bus meniu, ir iš Vašingtono skraidina sudedamąsias dalis.
Jeigu kartais pasitaikytų proga valgyti prie bendro stalo su Rusijos prezidentu, įsitikintumėte, jog galioja ta pati taisyklė – jis atsineša savo druską, pipirus, padažą, vandens buteliuką ir servetėlę. Tiesiog dėl viso pikto.