Poetas iki šiol yra sulaikytas – jam iškelta baudžiamoji byla dėl antikarinio eilėraščio ir žodžių „Šlovė Kijevo Rusiai, o Novorosija, tu pačiulpk!“, ištartų prieš dieną Triumfo aikštėje įvykusiuose „antimobilizaciniuose“ „Majakovskio skaitymuose“. Naujienų portalas „Meduza“ pasikalbėjo su A. Kamardino kaimynu Aleksandru Meniukovu – taip pat per kratą „silovikų“ primuštu asmeniu, tiesioginiu įvykio liudininku.
Jis pasidalijo sukrečiančia istorija:
Kratos tikėjomės, bet tik ne tokios. Tai ne krata, tai jau pogromas. Pragaras, užmaišytas iš kažko čečėniško ir kažko baltarusiško.
Prieš įvykį prie laiptinės visą naktį stovėjo jėgos struktūrų pasiųsti „stebėtojai“, o likus valandai iki kratos prie namo privažiavo „Ford Transit“ be numerių. Bėgti jau buvo per vėlu – vis tiek būtume sulaikyti gatvėje ir atvilkti į butą. Užtat morališkai nusiteikti dar suspėjome. Tik, aišku, ne tokiam sulaikymo ir apieškos formatui.
Žmonės iš Vidaus reikalų ministerijos iš pradžių supainiojo butus ir įsilaužė į pora aukštų virš mūsų esančius namus. Juose gyvena įprasta eilinė šeima – motina ir duktė. Kai suvokė, kad susimaišė, nusileido iki mūsų. Pradėjo skambinti, belsti į duris. 20 minučių taip prasėdėjome.
Tada pradėjo laužtis, tik jiems kažkaip ypač nesisekė. Paskambinome advokatui, pranešėme, kas vyksta. Jis patarė atidaryti, kitaip, esą, atsiras įrašas „priešinosi suimami“. Taigi, atidarėme duris ir visi trys nuėjome į skirtingus kambarius.
Jų buvo gana daug – visi su automatais. Kratos orderio niekas neparodė – „specnazas“ (specialiosios paskirtie dalinys) tiesiog įsiveržė į butą. Netgi tyrėjo nebuvo. Tik keletas vadovavusių operatyvininkų ir „specnazo“ būrys.
Duris atidarė Saša [Popova]. Ją pavarė į arčiausiai buto durų esantį kambarį, o mes atsidūrėme tolesniuose. Kas buvo daroma Sašai, aš nei mačiau, nei girdėjau. Kas vyko su Artiomu, girdėjau. Buvo neįmanoma negirdėti. Daugybė žiniasklaidos šaltinių rašė, kad Artiomą išprievartavo vidaus reikalų skyriuje, bet ne – tai buvo padaryta bute.
Atsiguliau ant grindų – per duris suriko, kad taip padaryčiau. Užėjo į kambarį, porą kartų trenkė. Operatyvininko paklausė: „Šitas?“ O jis į tai: „Taip, taip, taip. Šitas.“
Daugiausia mušė per nugarą. Ausį šiek tiek prakirto, ant riešų – hematomos, ant nugaros – mėlynės. Kiek pamušę, koja primynė nugarą. Nežinau, keik laiko šitaip prabuvau. Tada išvilko į koridorių ir operatyvininkas pasakė: „Et, ne tas.“ Gavau dar porą smūgių.
Tuo metu jie siautėjo mano kambaryje: rausėsi po asmeninius daiktus, šlavė tai, kas buvo ant lentynų, vertė viską aukštyn kojom. Tada pradėjo vanoti mane gumine lazda, kad pasakyčiau kompiuterio slaptažodį. Kompiuteris priklausė mano buvusiai merginai – jis buvo pas mane ir tiek. Slaptažodžio net nežinojau.
Apipylė benzinu iš „Zippo“ žiebtuvėlio. Mušė, kad pasakyčiau, kur nuomos sutartis, bet šito aš taip pat nežinojau.
Po viso šito iš pradžių Artiomą su Saša, o tada ir mane nuvežė į Tardymo komitetą. Artiomas tapo įtariamuoju pagal RF baudžiamojo kodekso 282 straipsnį, kuriame kalbama apie nesantaikos kurstymą grasinant panaudoti jėgą. Jis sulaikytas 48-ioms valandoms.
Dar būdami bute operatyvininkai suprato, kad aš čia niekuo dėtas, todėl, kitaip nei Artiomo, nevertė atsiprašinėti prieš kamerą. Tą dieną aš nedalyvavau skaitymuose. Jaunas, ganėtinai „žalias“ tyrėjas užvertė klausimais apie Artiomą – apie tai, kokius eilėraščius jis rašo, su kuo bendrauja, kokių politinių pažiūrų laikosi. Dažniausi mano atsakymai buvo „Nežinau“, „Neatsimenu“, „51 konstitucijos straipsnis“.
Po dvyliktos valandos nakties mano advokatas paprašė nutraukti apklausą, kadangi po vidurnakčio liudininko apklausti nebegalima. Tyrėjas atsisakė įvykdyti prašymą. Kaip tik buvo gavęs iš viršininkų naujų klausimų, kuriuos būtinai turėjo užduoti.
Tyrėjas paleido penkis vaizdo įrašus, nufilmuotus per „Majakovskio skaitymus“, prašė pasakyti, ar pažįstu ką nors iš ten dalyvavusių, prašė pateikti anketinių tų žmonių duomenis. Atsakydamas į visus klausimus kartojau atsisakąs kalbėti dėl prasto savijautos.
Trečią valandą nakties buvau paleistas. Iš Tardymo komiteto važiavome į traumatologinį. Saša patyrė smegenų sutrenkimą, buvo ištikta šoko. Sašai pasiūlė skubos tvarka gultis į ligoninę, bet ji atsisakė, mat manė, kad gal dar gali spėti ką nors padaryti, kad padėtų Artiomui.
Tada užvažiavome į butą apsidairyti, kaip viskas atrodo. Susirinkome daiktus ir išsivažiavome į kitus butus. Nubudau tik prieš valandą. Nieko neskauda, tačiau galva sunki. Bandau atsigauti, labiausiai – morališkai.
