Visgi sveikatos apsaugos ir švietimo ekspertai tvirtina, kad užsispyrusį Prancūzijos požiūrį į mokyklas krizės metu būtina rimtai koreguoti.
COVID-19 atvejų skaičiui augant, „britiškajai“ viruso atmainai nustelbiant ankstesnes koronaviruso atmainas, o intensyvios terapijos skyriams vis sparčiau pildantis, Prancūzijoje stiprėja nusiteikimas, kad trečiasis karantinas yra neišvengiamas – bent jau Prancūzijos sostinę supančiame regione. Tačiau labai aiški išlieka raudona linija, kurios prezidentas Emmanuelis Macronas ir jo vyriausybė yra nusiteikusi neperžengti – tai mokyklų uždarymas.
„Lygindami situaciją, neužmirškime, kas Prancūzijoje yra neuždaryta ir kuo mes galime didžiuotis: jokia kita Europos Sąjungos valstybė tiek ilgai neišlaikė atidarytų mokyklų kaip Prancūzija“, – sekmadienį, naujo karantino Italijoje, apimančio mokyklų uždarymą, išvakarėse, tviteryje rašė Prancūzijos Europos reikalų ministras Clementas Beaune.
Nuo pandemijos pradžios Prancūzijoje mokyklos iš viso buvo uždarytos tik 9,7 savaitės, rodo UNESCO duomenys. „Le Parisien“ paskelbtas grafikas, kuriuo C. Beaune‘as papildė savo įrašą tviteryje, rodo, kad Prancūziją šiuo atžvilgiu – dalinio ar visiško mokyklų uždarymo trukmės trumpumu – lenkia tik Baltarusija (0 savaičių), Islandija (6,1) ir Šveicarija (6,4). Vokietijoje mokyklos buvo uždarytos 23,6 savaitės ir tokios išlieka ir toliau. Jungtinės Karalystės mokyklos uždarytos buvo 25,9 savaitės – pusę kalendorinių metų. Italijoje, nuo pirmadienio prasidėjus karantinui, galiosiančiam ir Velykų laikotarpiu, prie 30 savaičių netrukus prisidės dar trys. Toliau nagrinėjant skaičius, matyti, kad mokyklų uždarymas yra liūdna realybė ir Jungtinėse Valstijose (43,1 savaitės visiško ar dalinio uždarymo) bei Kanadoje (36,7 savaitės).
Prancūziškoji išimtis
„Tikra tiesa, kad situacija tampa savotiška prancūziškąja išimtimi, tačiau yra gausybė priežasčių tuo didžiuotis. Ši krizė galėjo tapti švietimo katastrofa – aš mėginu Prancūziją nuo to apsaugoti“, – prieš kurį laiką „France Inter“ radijui sakė šalies švietimo ministras Jeanas-Michelis Blanquer.
Tuo metu, kai "Il de Franse", Paryžių apimančiame regione, pradėti evakuoti intensyvios terapijos skyriuose gydomi COVID-19 pacientai ir savaitgalį sraigtasparniais gabenti į Nanto, Anžė ir Le Mano ligonines, J. M. Blanquer prancūzų dienraščiui „Le Parisien“ pakartotinai išdėstė savo poziciją. „Mokyklos turi būti uždaromos paskiausiai, nes mokykla yra pati reikšmingiausia institucija, ji yra visuomenės branduolys. Todėl mokyklas uždaryti galėtume tik tokiu atveju, kai jau būtume išbandę visus kitus variantus ir to nepakaktų“, – aiškino ministras.
Tačiau per antrąją ir jau kylančią trečiąją COVID-19 bangą Prancūzijoje medicinos ir švietimo ekspertai vienbalsiai išreiškia nerimą dėl to, kaip menkai Prancūzijos vyriausybė yra nusiteikusi stengtis suvaldyti COVID-19 plitimą mokyklose. Prancūzija oficialiai atmetė galimybę pirmenybės tvarka nuo COVID-19 paskiepyti apie 900 000 šalies mokytojų. O štai jų kolegoms Italijoje, Vokietijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Jungtinėse Valstijose ir dar daugelyje kitų šalių teikiamas prioritetas. Gausu raginimų nusamdyti daugiau darbuotojų, kad klasėse būtų mažiau vaikų ir tokiu būdu pavyktų sėkmingai išlaikyti atstumą, arba mokyklose įrengti anglies dvideginio jutiklius, kurie stebėtų iškvepiamo oro kiekį klasėse, arba orą valančius įrenginius, siekiant sumažinti viruso perdavimą oro lašeliniu būdu. Tačiau visi šie raginimai lieka neišgirsti.
Prieš metus televizijos eteryje žiūrimiausiu laiku sakydamas kalbą, pranešančią apie mokyklų uždarymą, E. Macronas kalbėjo atspindėdamas vyraujantį to meto mąstymą. Jis teigė, kad šalies vaikai ir jaunimas – nuo darželių auklėtinių iki universitetų studentų – siunčiami mokytis iš namų „dėl vienos paprastos priežasties“: „Mūsų vaikai, jauniausi mūsų visuomenės nariai, mokslininkų teigimu, panašu, virusą platina sparčiausiai, nors vaikams simptomai dažniausiai nepasireiškia ir, laimei, neatrodo, kad jie sirgtų sunkia ligos forma“.
Mokyklų uždarymo tikslas, pasak E. Macrono, buvo „tiek apsaugoti vaikus, tiek sumažinti viruso plitimą“.
Tačiau jau gegužės pradžioje, kai mokyklos ėmė rengtis laipsniškam atsidarymui, oficiali Prancūzijos pozicija pasikeitė iš esmės. Švietimo ministras J. M. Blanquer prancūzų dienraščiui „Le Figaro“ sakė, kad „naujausi medicininiai tyrimai rodo, jog pradinukai virusą platina menkai“.
Tada neatrodė, kad tėvus pavyko visiškai įtikinti. Birželį apklausų bendrovės „Odoxa“ atliktas tyrimas parodė, kad 56 proc. Prancūzijos gyventojų nesutinka su E. Macrono sprendimu paskutines dvi 2019–2020 mokslo metų savaites privalomai taikyti kontaktinį mokymą.
Lapkritį Prancūzijoje įvestas antrasis karantinas mokyklas aplenkė, nors Prancūzija nepasiekė prezidento užsibrėžto tikslo neviršyti penkių tūkstančių naujų atvejų per dieną skaičiaus. Atvejų skaičius kuriam laikui stabilizavosi, o 2021-aisiais ir vėl ėmė augti. J. M. Blanquer ir toliau tikino, kad vaikams „rizika užsikrėsti yra didesnė už mokyklos ribų“. Taip jis sakė „Europe 1“ radijui sausio 5 d. Tą pačią dieną, „britiškajai“ koronaviruso atmainai keliant sąmyšį kitoje Lamanšo sąsiaurio pusėje, Anglijoje buvo uždarytos mokyklos.
Paklaustas, kas galėtų paaiškinti tokią Prancūzijos mokykloms taikomą išimtį, švietimo istorikas Claude‘as Lelievre‘as paminėjo mokyklų vaidmenį Prancūzijos istorijoje.
„Nuo pat Prancūzijos revoliucijos laikų mokyklos institucija yra absoliučiai sureikšminama, jai priskiriamas beveik antgamtiškas vaidmuo. Kaskart, kai iškyla reikšminga problema, manoma, kad ją spręsti yra mokyklos reikalas“, – „Agence France-Presse“ aiškino C. Lelievre‘as.
C. Lelievre‘as pastebi, kad istoriškai susiklostęs mokyklų vaidmens „sudievinimas“ reiškia, jog „rizika, kurią atneša neuždarytos mokyklos, prancūzų kolektyvinės pasąmonės nežeidžia“.
„Idiotizmas“
Visgi kai kurie žymiausi Prancūzijos mokslininkai mano, kad tai gali būti pažeidimas. Komentuodama šalies švietimo ministro poziciją, premijomis apdovanota epidemiologė Dominique Costagliola iš Nacionalinio sveikatos ir medicinos tyrimų instituto (Inserm) žodžių į vatą nevyniojo.
„Aiškinti, kad mokyklose neužsikrečiama, yra idiotizmas“, – gruodį „Le Parisien“ sakė mokslininkė, pabrėždama, jog apgaulingas saugumo jausmas tapo pareigūnų neveiksnumo pateisinimu.
„Nekritikuoju sprendimo dabar palikti mokyklas atidarytas – aš tą visiškai suprantu“, – regioniniam Bretanės leidiniui „Le Telegramme“ sakė D. Costagliola.
„Tačiau nėra gerai apsimetinėti, kad mokyklose nieko pavojingo nevyksta, nes tada atsiranda laisvė nieko nedaryti – neskirti lėšų. Priešingai, manyčiau, padaryti galima nemažai, – pabrėžė mokslininkė, omenyje turėdama anglies dvideginio jutiklius ir orą valančius įrenginius. – Tokių pasiūlymų buvo, tačiau jie buvo atmesti, nes mums juk sakoma, kad viskas yra gerai“.
Vaikų darželių ir pradinių mokyklų darbuotojams atstovaujančios profesinės sąjungos „SNUipp-FSU“ atstovė spaudai Guislaine David J. M. Blanquer požiūrį vadina „absurdišku“.
„Klasėse būna nuo 25 iki 30 vaikų. Šeimose tokio kiekio asmenų niekados nebūna. Tai yra nepaneigiamas faktas. Todėl negalima teigti, kad šeimose virusas plinta sparčiau nei mokymo įstaigose“, – „FRANCE 24“ sakė G. David.
„Kadangi ministras nemano, kad virusas plinta mokyklose, jis nepateikė elgesio taisyklių, numatančių, kaip visus apsaugoti. Tad dabar mes stebime protrūkius mokyklose“, – tvirtina G. David.
Naujausi „SNUipp-FSU“ COVID-19 situaciją fiksuojantys duomenys rodo, kad užsikrėtimų skaičius tarp vaikų praėjusią savaitę išaugo 134 proc., o tarp darbuotojų – 125,3 proc. 833 klasės išsiųstos mokytis iš namų (skaičius išaugo 64 proc.). Profsąjunga taip pat atkreipia dėmesį į sisteminius neatitikimus tarp oficialių Švietimo ministerijos pateikiamų duomenų (nurodomas 3 941 atvejis), kurie remiasi tėvų pranešimais apie užsikrėtusius vaikus, ir visuomenės sveikatos agentūros „Sante Publique France“ duomenų. Ji nuolatos pateikia didesnius skaičius (nurodomi 27 839 atvejai, apimantys 0–9 ir 10–19 metų amžiaus grupes).
G. David mano, kad vaikų jautrumo užsikrėtimui neįvertinimas ir ne tokių invazinių seilių testų patvirtinimo atidėjimas iki vasario paskatino tėvus prieštarauti vaikų testavimui. Jaunesni nei 10 metų amžiaus vaikai buvo testuojami retai, o duomenų trūkumas sudarė klaidingą ir apgaulingai raminantį įspūdį.
