Į XVIII a. statytą tvirtovę Kijevo centre, kurioje jau metus laiko įsikūręs „Savigynos štabas“ visą dieną renkasi tai merginos, tai jų mamos ar močiutės. Dienomis mezgėjų susirenka tiek, jog sunku prasilenkti tvirtovės koridoriuose, o erdves užpildo kalbų klegesys, kavos aromatas ir per radiją skambanti ukrainietiška muzika. Moterys čia susirenka gaminti uniformas Donbase kovojantiems snaiperiams.
Vėlus sekmadienio vakaras ir mezgėjos jau žvalgosi į ant storo mūro sienos kabantį laikrodį. Paskutinis metro išvyksta už pusvalandžio – vidurnakį.
Rytais čia ateina vyresnio amžiaus moterys, kurios niekur nedirba ar yra pensininkės, po darbo valandų jas pakeičia kita pamaina. Kiekvienas čia žino, ką reikia daryti.
„Dabar taip pat gerai išmanau ir Luhansko, Peskų, Mariupolio apylinkių gamtovaizdį, nors ten nesu buvusi. Tačiau jei nuvykčiau, esu užtikrinta – manęs ten niekas nepastebėtų“, – nusijuokia Natalija, kuri yra miesto tinklų sistemų specialistė.
Kiekvieną vakarą po darbo ji čia ateina ruošti uniformas Rytų Ukrainoje kovojantiems snaiperiams. Kijevietė pripažįsta, jog kartais netgi „nusiplauna“ nuo darbo, jei reikia skubiai pabaigti uniformą.
Kostiumas per tris dienas
„Aš, kaip ir dauguma ukrainiečių moterų, nuo mažens namuose užsiiminėjau rankdarbiais – nėriau, siuvau ir mezgiau. Čia, žinoma, neužtenka tik mokėjimo siūti ar nerti, todėl daug konsultuojamės su snaiperiais, su kariais, turinčiais kovinės patirties misijose Irake, Afganistane, Čečėnijoje. Jie mums rodė užsienyje pagamintas uniformas, paaiškino svarbiausius dalykus ir detales“, – kurdama komufliažinę uniformą pasakoja moteris.
Gaminant snaiperio kostiumą pirmiausia ant karkaso ištempiamas tinklas, tuomet ant jo rišamos įvairių spalvų audinių skiautės. Dažnai tam naudojamos susidėvėjusios uniformos, skirtingų spalvų atraižos. Taip pat įpinamos natūralaus pluošto virvės atkarpos – jos nedega, prastai geria vandenį ir prideda reikiamus štrichus komufliažo „paveikslui“. Vėliau iš šio tinklo formuojama figūra.
Kiekviena uniforma gaminama individualiai – pagal išmatavimus, geografinio gamtovaizdžio ypatybes bei asmeninius pageidavimus.
Trims-keturiems žmonėms dirbant, tokį kostiumą pagaminti užtrunka tris dienas. Jei dirbtų vienas žmogus, gamyba užtruktų apie savaitę.
Tarsi paveikslo tapymas
Moterys jau žino, kur kokia spalvos gama dominuoja. Natalijos ruošiamas kostiumas skirtas Luhansko apylinkių gamtovaizdžiui. Ten vyrauja eglės, tamsios dirvožemio spalvos, purvas. Ginantiems Donecko oro uostą, buvo ruošiamas pilkas, juodai baltas raštas.
Norint neišsiskirti iš vieno aktyviausių šiuo metu fronto linijos ruožų – Peskų gyvenvietės, reiktų rinktis daugiau gelsvą ar pilkos spalvos raštą.
„Tai tarsi paveikslo tapymas – taip „piešdami“ skiautėmis, bandome atkartoti tai vietai būdingą gamtovaizdį“, – pasakoja Natalija ir priduria, jog užtenka tik vienos detalės, vieno štricho, ir šis paveikslas įgaus jau kitą charakterį. Moters rankos panirusios į skiautėmis apraišiotą audinį, kurį sunku įsivaizduoti kaip rūbą. Po šia uniforma snaiperis dėvės dar ir neperšaunamą liemenę, galbūt šalmą.
Natalija teigia, jog šis „paveikslo tapymas“ yra tarsi savotiška meditacija – nuima stresą, atitraukia mintis nuo buities.
Liaudis negali atsiriboti nuo armijos
Natalija yra kilusi iš Kijevo. Prisidėti prie pagalbos armijai ji nusprendė tiek iš patriotiškų, tiek iš asmeninių paskatų. „Mano sūnėnas, kuriam tik 20 metų, šiuo metu taip pat kovoja Donbase. Kaip gi galima nepadėti armijai, kuri gina mus?“ – retoriškai klausia Kijevo gyventoja. Jos skaičiavimu, iš šios patalpos jau iškeliavo daugiau kaip šimtas snaiperius maskuojančių uniformų.
„Taip, aš galėčiau šį vėlų sekmadienio vakarą, prieš rytojaus darbo dieną, sėdėti sau namie ir žiūrėti televizorių. Tačiau esu čia ir tai yra mano požiūrio į gyvenimą rezultatas. Tie žmonės – mano bendraminčiai, jie kitaip negali gyventi – juos vienija tie patys gyvenimo principai, tos pačios vertybės, patriotiškumas“, – Natalija neslepia, jog „Maidano“ sukilimas pakeitė tiek jos, tiek ir kitų čia susirinkusių moterų gyvenimą
Mezgėja įsitikinusi, jog Ukraina keičiasi į gerąją pusę: „Sužinojome savo tautinį tapatumą. Mums reikėjo susiprasti, kas mes tokie ir kodėl mes čia esame. Nors gaila, kad Europa mums taip skurdžiai padeda, tačiau mes susivienijome ir turime išlikti vieningi iki galo“.
Svarbu ir bendravimas
Paklausta, kodėl liaudis turi prisidėti prie kariuomenės reikalų, Natalija atsako nedvejodama: „Liaudis niekuomet neturi atsiriboti nuo armijos. Vyrai, kurie mus saugo, kurie kovoja savo žemėje prieš okupantą, kovoja taip, kaip moka ir gali. Jiems būtina žinoti, kad piliečiai jų nepamirš. Todėl aš negaliu sėdėti namie, žinodama, jog tam, kuris gina mano šalį, aš galiu kažkaip pagelbėti“.
Revoliucija, įsibėgėjęs karas palietė daugybės ukrainiečių gyvenimus. Kaip pažymi čia mezgančios moterys, susirinkti į šį „būrelį“ svarbu ir dėl bendravimo. Jos čia ateina pabendrauti, trumpam atitrūkti nuo pilkos buities, pabendrauti su bendraminčiais, artimos sielos žmonėms.
„Mes juk moterys – čia dirbdamos plepame, aptariame naujienas ir tai padeda išgyventi šalį ištikusią krizę“, – sako šalia pašnekovės dirbanti moteris.
Į štabą užsukę svečiai pakviečia Nataliją prisijungti puodeliui arbatos.
„Būtinai prisijungsiu. Bet tik po pergalės“, – su šypsena veide, nepakėlusi akių nuo skiaučių audinio, atsako moteris.
Artūras Morozovas – specialiai DELFI iš Ukrainos.