Antradienį, gegužės 26 dieną, vartus į pagrindinę karinę klinikinę ligoninę Kijeve saugojo grupės ginkluotų pareigūnų. Į vidų automobiliai nebuvo įleidžiami.
„Šiandien mes turime specialią įleidimo sistemą“, – sakė vienas iš sargybinių vairuotojams, mėginusiems patekti į žalumoje skendintį ramų ligoninės kiemą.
Ypatingų saugumo priemonių priežastis – dviejų Rusijos belaisvių buvimas čia. Patys jie prisistato Rusijos specialiųjų pajėgų kariais, čia jie gydomi po sužeidimų.
Neįgaliųjų vežimėlyje sėdintis uniformuotas pacientas rodo į plytų pastatą pagrindinės alėjos pusėje: „Rusai yra ten, otolaringologijos [ausų ir gerklų] klinikoje“, – sako jis.
Kitas, sutvarstyta galva, priduria: „Jie yra teroristai ir turi būti atiduoti viešam teismo procesui, kad daugiau nei vienas profesionalus karys nedrįstų prasibrauti ir žudyti mus“. Šie du ukrainiečių kariai užjaučia rusų karius, kurių „jų tėvynė atsisako“, tačiau vis tiek, kalbėdami apie belaisvius, vadina juos teroristais.
„Rusai savų niekada neišduoda“ – daugeliui girdėtas šūkis. Pernai pavasarį jis dažnai buvo kartojamas Kryme, kur vyrai visiškai naujomis kamufliažo uniformomis be skiriamųjų ženklų apsupo vietos oro uostą ir perėmė administracinius pastatus.
Dauguma šių „žaliųjų žmogeliukų“ sulaukė vietinių gyventojų pagyrų, kai kurie už taikiai įvykdytą Krymo aneksiją iš Kremliaus sulaukė medalių.
Kita kova, laikantis šūkio „rusai niekada neišduoda savų“, laukė Ukrainos rytuose, kuriuos Kremlius pasišovė išgelbėti nuo „Kijevo chuntos“.
Rusijos visuomenė tai galėjo suprasti ir tam pritarti.
Bet grįžkime prie dviejų į nelaisvę paimtų rusų, kurie prisistato kariais, atvejo. Rusijos diplomatų ir kariuomenės vadų pademonstruotas abejingumas jų likimui verčia suabejoti garsiuoju šūkiu.
Suimtieji kariai prisistato kaip seržantas Aleksandras Aleksandrovas ir kapitonas Jevgenijus Jerofejevas. Jie buvo sučiupti šį mėnesį netoli Sčiastios, esančios už trisdešimties kilometrų nuo Rusijos sienos.
Abu vyrai buvo sunkiai sužeisti, abiem gresia medicininės komplikacijos. Ligoninėje gulintys rusų kariai tarptautiniams stebėtojams tvirtino, kad Ukrainoje vykdė žvalgybos misiją, tačiau tvirtino, kad Rusijos Gynybos ministerija nedavė jiems nurodymų pulti.
Ukraina apkaltino du rusų kariškius iš GRU (vyriausioji žvalgybos valdyba) teritorijos minavimu – šis veiksmas kvalifikuojamas kaip terorizmo aktas.
Abu vyrai dabar sveiksta po operacijų – Ukrainos gydytojai išgelbėjo A. Aleksandrovo koją ir J. Jerofejevo ranką. Juos saugo dešimtys Ukrainos apsaugos pareigūnų.
Iš Rusijos atkeliaujančios žinios abiem rusams kelia didesnį skausmą nei žaizdos. Karių vadai ir net jų šeimos nariai tvirtina, kad suėmimo metu jie nėjo karinės tarnybos.
„Labiau norėčiau būti karo belaisviu. Man tas statusas patinka labiau nei rekruto ar bandito“, – Rusijos laikraščiui „Novaja Gazeta“ sakė A. Aleksandrovas.
Tačiau jo viltys būti karo belaisviu dužo tuomet, kai televizijos kanalas „Russia-24“ parodė laidą, kurioje A. Aleksandrovo žmona nepasikuklino pareikšti, kad pernai metais jis buvo išmestas iš kariuomenės.
A. Aleksandrovas buvo priblokštas. „Pasakykit man, kodėl taip yra? Aš tik paklusau nurodymams. Aš nesu teroristas… Tai buvo įsakymas! Aš daviau priesaiką tėvynei“, – sakė A. Aleksandrovas priešais kamerą.
Jis negalėjo patikėti, kad jo žmona, tarnavusi toje pačioje Toljačio brigadoje, numojo į jį ranka. A. Aleksandrovas užsidengė veidą baltu rankšluosčiu, mėgindamas sulaikyti ašaras.
Televizijos kanalo „Dožd“ žurnalistas Timūras Olevskis nuvyko į Toljatį pasikalbėti su A. Aleksandrovo žmona Jekaterina ir išsiaiškinti, ar ji taip kalbėjo niekieno neverčiama.
T. Olevskiui nebuvo paprasta surasti moterį. Ji gyvena name, esančiame netoli karinės bazės. Deja, Jekaterina atsisakė kalbėti priešais kameras. Netrukus žurnalistas susidūrė su nemalonumais.
„Kai ėjau iš jos namų, GRU uniformą vilkintis pareigūnas mane nufotografavo, – sakė T. Olevskis „The Daily Beast“. – Paaiškėjo, kad reporteriai privalo turėti specialų leidimą, jeigu nori iš jos paimti interviu. Regis, neleidžiama nieko aiškintis apie šių dviejų kareivių istoriją“.
Pirmadienį „Rusijos karių motinų“ vadovė Valentina Melnikova sulaukė iš Ukrainos elektroninio laiško ir trumposios žinutės.
Seržantu prisistatantis A. Aleksandrovas prašė V. Melnikovos pagalbos. „Rusijos karių motinų“ organizacija buvo įsteigta 1989 metais, jai priklausė per tris šimtus motinų, kovojusių už saugų ir patikimą savo sūnų grįžimą iš Afganistano. Dabar didžiausi jų rūpesčiai susiję su Ukraina.
„Jų prašymas buvo aiškus, abu kariai prašė mūsų komiteto padėti jiems sugrįžti namo į Rusiją, – V. Melnikova sakė „The Daily Beast“. – Tad ėmėmės pirmų žingsnių, kad jiems padėtume – kreipėmės į federalinius ir Toljačio karinius prokurorus. Savo prašymus pagrindėme iš Aleksandrovo gautu elektroniniu laišku“.
V. Melnikovos vadovaujama organizacija dėl savo veiklos ne kartą nukentėjo. Kai pernai rugpjūtį kovos Ukrainos rytuose įsismarkavo, viena „Karių motinų“ narė pareiškė, kad buvo sužeista šimtas Ukrainoje kovojančių karių, kurie buvo nugabenti į Sankt Peterburgo ligonines.
Netrukus Rusijos valdžia žmogaus teises ginančią organizaciją paskelbė „užsienio agente“.
V. Melnikova tvirtina „labai puikiai“ suprantanti situaciją. Jeigu Rusijos pareigūnai atsisakė padėti ir pripažinti du karius kaip karo belaisvius, „Ukraina turi pilną teisę abu vyrus teisti kaip teroristus, bus galybė įvairių kaltinimų, įskaitant tarptautinius nusikaltimus“, sakė V. Melnikova.
Antradienį ir Ukrainos, ir Rusijos užsienio reikalų ministrai pripažino, kad kalbėjosi apie minėtų dviejų karių reikalus, tačiau kol kas nei vienas Rusijos diplomatas nebuvo įleistas į ligoninę, kad galėtų susitikti su dviem Rusijos piliečiais.
Prie įėjimo į Otolaringologijos kliniką du ginkluoti vyrai sustabdė „The Daily Beast“ žurnalistus ir neleido įeiti jiems į vidų: „Šiandien suimtųjų negali niekas lankyti“.