Rytų Ukrainoje gali būti „paliaubos“, tačiau tai menka paguoda per karą gyvenantiems žmonėms, rašo tinklalapis theatlantic.com.
© Artūras Morozovas

Psichologė Tatjana Aslanian bando pagydyti Slovjanską, kuris, regis, serga kolektyvine potrauminio šoko sindromo forma. „Kiekvienam, vienaip ar kitaip, pasireiškia jo simptomai“, – sakė specialistė, Donbaso valstybinio pedagoginio universiteto Slovjanske docentė.

Betoninis universitetas stūkso ant kalvos, nuo kurios atsiveria pramoninių kaminų, kurių dauguma jau nebeskleidžia dūmų, vaizdas.

Rugpjūtį, praėjus mėnesiui nuo tada, kai Ukrainos pajėgos atkovojo Slovjansko kontrolę iš prorusiškų separatistų, T. Aslanjan miesto bibliotekoje atidarė krizių centrą. Čia psichologai bando susidoroti su plūstančiais miesto gyventojais, kuriuos kankina nemiga, depresija, smurtas šeimoje ar pyktis – pasitelkiama terapija, žaislai ir patarimai.

Kijevas negali mums padėti, tad bandome susidoroti su miesto kančiomis savo pačių rankomis“, – sako psichologė. Patrauklumu ir gyvumu išsiskirianti T. Aslanian vilki griežtų linijų švarką, o jos lūpos padažytos šokiruojančiu oranžiniu lūpdažiu – dėl tokio įvaizdžio moteris labiau primena sėkmingai karjeros laiptais lipančią teisininkę nei psichologę, kuri privalo kiekvieną rytą užlipti į septintą aukštą, kuriame įsikūręs jos biuras (keturi universiteto liftai neveikia jau kelis mėnesius).

„Tam tikra prasme, būtų buvę geriau, jei būtume žinoję, kad mus užgrius kažkas negero – bent jau būtume galėję tam pasiruošti, – sako psichologė. – Dabar tas netikrumas tik pagilina miestą ištikusį potrauminio šoko sindromą“.

Vos už 80 kilometrų į šiaurę nuo „linijos“ – taip vietiniai vadina ribą, už kurios prasideda separatistų teritorija – stipriai sugriautas ir kulkų suvarpytas Slovjanskas, turintis apie 100 tūkstančių gyventojų, egzistuoja nežinioje. Jis tarsi kybo tarp atsargaus palengvėjimo ir baimės, kad gali dar kartą patekti į prorusiškų separatistų kontrolę.

Tris mėnesius trukusi Slovjansko apsiaustis pažymėjo karo Rytų Ukrainoje pradžią. Spalio 26 dieną Ukrainoje numatyti parlamento rinkimai, tačiau daug kas nuogąstauja, kad Maskvos remiami separatistai didelėje šalies dalyje trukdys balsavimui, kas gali pakenkti balsavimo teisėtumui.

Vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ valdžia, kontroliuojanti didžiąją Donecko regiono dalį, neseniai pagrasino lapkričio 2 dieną surengti savus rinkimus Slovjanske ir prie Azovo jūros esančiame Mariupolyje – paskutiniuose dviejuose didžiuosiuose rytinio regiono miestuose, kurie atsilaikė prieš separatistų kontrolę.

Nepaisant rugsėjo pradžioje Minske tarp separatistų ir Ukrainos vyriausybės pasirašytos paliaubų sutarties, mūšiai Donecko mieste ir aplink jį tęsiasi – žūva Ukrainos kariai, civiliai gyventojai, taip pat žuvo „Raudonajame Kryžiuje“ dirbęs šveicaras. Prorusiškiems separatistams, besistengiantiems sukurti tai, ką Maskva vadina „Novorosija“ – tai istoriškai neobjektyvus terminas, apibūdinantis pietryčių Ukrainą – Slovjanskas ir Mariupolis yra strategiškai svarbūs miestai.

T. Aslanian paskaitoje sėdi keturios dešimtys psichologijos studentų. Dėstytoja teigia, kad karo trauma neigiamai paveikė net jų mokymosi rezultatus. Jų nebevaikiškas juokas akimirksniu virsta akmenine tyla, kai nuskamba klausimas, kaip jie su visu tuo susidoroja.

„Mes bijome, kad viskas vėl sugrįš ir bus taip, kaip buvo prieš tai“, – sako tamsiaplaukė septyniolikmetė ašarų pilnomis akimis. Studentai sutinka kalbėti tik su anonimiškumo sąlyga, mat baiminasi neigiamų padarinių.

Jai antrina ir kita studentė: „Nors kariuomenė turi mus apsaugoti, karinių sunkvežimių vaizdas mane vis dar varo iš proto“. Mergina turi omenyje traukinių stotyje, pagrindiniuose keliuose ir centrinėje Slovjansko aikštėje patruliuojančių Ukrainos karių, kurių automatiniai šautuvai pažymėti nacionalinės vėliavos – geltona ir mėlyna – spalvomis, skaičių.

Aplinkui – daugybė neseniai čia vykusių kovų priminimų: miesto centre stovi neoninių spalvų plastikinėmis gėlėmis papuoštas paminklas konflikto metu nužudytiems civiliams; pagrindinėse kapinėse sunku nepastebėti pailgų kauburių, po kuriais ilsisi trisdešimt keturi birželio ir liepos mėnesiais čia palaidoti separatistai. Kiekvieno sekmadienio popietę pagrindinėje aikštėje susirenka apie šimtą miesto gyventojų, norinčių išreikšti paramą Ukrainos kariuomenei.

„Mums atsibodo tai, kad patys negalime planuoti“, – sako viename šių susibūrimų apsilankęs Andrijumi prisistatęs jaunuolis. Žmonės renkasi prie didelio Lenino paminklo, kurio kaklą puošia Ukrainos vėliava.

Paskui jie žygiuoja Slovjansko centru ir skanduoja: „Slovjanskas liks Ukrainoje!“. Išreikšdami solidarumą, jiems signalizuoja pravažiuojantys automobiliai.

Apimantis netikrumo jausmas duoda suprasti, kaip gali atrodyti gyvenimas Rytų Ukrainoje, nepriklausomai nuo to, kas galiausiai laimės – separatistai ar vyriausybės pajėgos. Ukrainos anglies ir sunkiosios pramonės garvežys Donbasas, apimantis šalyje labiausiai gamybos prasme išsivysčiusius Donecko ir Luhansko regionus, šiuo metu susiduria su dideliais ekonominiais sunkumais.

Ukrainos prezidentas Petro Porošenka šio mėnesio pradžioje sakė, kad karo metu buvo sugriauta 40 procentų Donbaso pramonės potencialo. Ukrainos Nepriklausoma kalnakasių profesinė sąjunga pranešė, kad per šių metų rugsėjį šalis iškasė tik pusę anglies kiekio, kuris buvo iškastas per pernai metų tą patį laikotarpį. Vyriausybės pareigūnai praėjusį mėnesį pranešė, kad pagrindinės Slovjansko įmonės, gaminančios elektrą ir akmens anglies koksą, naudojamą šildymui ir plieno gamybai, dirba tik puse pajėgumų.

Miestui smogė ir sustabdyti projektai – nebaigtos remontuoti kanalizacijos sistemos, vandentiekio vamzdžiai ir karo nuniokoti šaligatviai, viskas atrodo taip, lyg darbininkai visi vienu metu būtų išėję pietauti. Bankomatuose dažnai ištisas dienas nėra pinigų, elektra periodiškai dingsta, nėra visiškai atkurtas ir visuomeninio transporto srautas.

Tuo metu pasaulinis susidomėjimas Ukrainos krize, prasidėjusia masiniais protestais Kijevo aikštėse beveik prieš metus, jau išblėso. P. Porošenkos vizitas Jungtinėse Amerikos Valstijose rugsėjo mėnesį baigėsi ilgomis stovinčių kongresmenų ovacijomis ir 1 milijardo dolerių (2,69 milijardo litų) finansine garantija, tačiau jokių ginklų nebus. Ukrainos ministras pirmininkas Arsenijus Jaceniukas praėjusį mėnesį sakė, kad atsižvelgiant į karines išlaidas, „tikriausiai“ prašys Tarptautinio valiutos fondo (TVF) padidinti šaliai skiriamą 17 milijardų dolerių (45,79 milijardo litų) siekiančią finansinę pagalbą, tačiau neaišku, kaip TVF, kurio rudens susitikimas su Pasaulio banku įvyko praėjusią savaitę, reaguos į tokį prašymą.

Į pietus nuo Slovjansko esančioje Semenivkos gyvenvietėje taip pat likę karo padaryti randai. Dėl nedidelio atstumo iki Slovjansko Semenivką separatistai kone sunaikino. Žvyrkeliai čia nukloti namų apyvokos daiktais – virduliais ir rankšluosčiais – ir raketų korpusų nuolaužomis. Buvęs policininkas Vakhidas Mirzajevas pakviečia pro bedurį įėjimą į tai, kas liko iš jo namų, kur su žmona Nasiba augino savo vaikus. Jų lovos galvūgalis suvarpytas kulkų taip, kad skylių gausa gali klaidingai pasirodyti esanti baldo dizaino dalimi. Didelė pilka skylė lubose primena, kad čia būta padegamosios raketos.

„Kiekvieną dieną gyvenu su siaubu, kad maištininkai sugrįš. Mes taip arti linijos“, – guodžiasi penkiasdešimties V. Mirzajevas. Visą birželį jis ir žmona Nasiba praleido rūsyje kartu su dviem savo vaikais ir anūkais, kurie paskui paliko Semenivką ir išvyko į netoliese esantį Rusijos miestą Rostovą prie Dono. Ant mėlynų rūsio durų V. Mirzajevas rusiškai užrašė žodį „tuščia“. „Taip jie nebemėgins ko nors imti kitą kartą“, – paaiškina vyras. Už jų sodo matyti regioninė ligoninė išdaužytais langais, kurioje dabar nieko nebėra.

Kaip ir pusė Semenivkos, V. Mirzajevas priklauso turkų meschetinų musulmonų mažumai. Nuo Gruzijos pasienio su Turkija kilusius turkų meschetinus 1944 metais Josifas Stalinas deportavo į Uzbekistaną. Po keturiasdešimt penkerių metų sovietų kariuomenė iš Centrinės Azijos juos išvarė. Dabar apie aštuoni tūkstančiai turkų meschetinų gyvena Ukrainoje.

„Pagaliau, po 70 metų, mes radome taikius namus ir štai tada visa tai nutinka“, – sako vešliaūsis Nabijanas Basadovas, vadovaujantis regiono „Vatan“ skyriui. „Vatan“ – tarptautinė organizacija, kuri rūpinasi turkų meschetinų repatriacija. 48 metų veterinarijos gydytojas dabar didžiąją savaitės dalį praleidžia savo sovietinių laikų automobilyje, primenančiame valtį – vyras turkų meschetinams į Semenivką ir po ją išvežioja maistą ir kitas prekes.

„Kaip tauta, mes esame įpratę prie problemų, nes visą gyvenimą mus lydėjo siaubas ir įtampa“, – samprotauja prie „Volgos“ vairo sėdintis vyras. Jo „Volga“ prigrūsta maišelių su ėriuko kaulais ir plastikinių konteinerių, kurių viduje yra benzinas.

Kaip teigia N. Basadovas, per pastaruosius šešis mėnesius trys šimtai turkų meschetinų pabėgo iš Slovjansko ir įsikūrė Rusijoje ar Turkijoje. Vyras rodo į paliktą V. Mirzajevo buvusio kaimyno namą, kuriame gyvenę turkų meschetinai liepos mėnesį pabėgo į Turkijoje esantį Bursos miestą. Jų namo karkasas primena suglamžytą kartono dėžutę.

Turkų meschetinai, kurių visame pasaulyje yra apie 500 tūkstančių, ruošiasi lapkričio 14 dieną paminėti 70-ąsias jų tremties metines.

„Mūsų tautos kančių pagerbimas, kai patys esame traumuoti, tik paberia druskos ant mūsų žaizdų“, – tikina N. Basadovas. Organizacijai „Vatan“ pavyko atkurti elektros tiekimą į kai kuriuos bendruomenės namus, tačiau dar laukia atstatymo darbai. „Mes atstatytume, jeigu turėtume garantiją, kad bus taika. Bet tai laukimo žaidimas“, – toliau aiškina N. Basadovas, stovėdamas šalia garažo, ant kurio puikuojasi separatistų užrašytos raidės „DNR“ („Donecko liaudies respublika“ akronimas rusų kalba, red.).

Nasiba, pastarąsias dvi savaites atšalus orams mieganti su savo ilgu velveto sijonu ir raudonu megztiniu, pasakoja nuolat kovojanti su savo dvidešimtmete dukra.

„Ji nuolat skambina iš Rusijos, verkia telefonu, maldauja manęs leisti jai sugrįžti“, – pasakoja moteris. Paklausta apie paliaubas, Nasiba tik dar tvirčiau sučiaupia lūpas: „Mano dukros akys šviesios ir gražios. Jai gali bet kas nutikti. Ir kas žino, ar kada nors ji vėl čia būtų saugi“.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Kaip gera būti liberalu Trakų rajone: valdžia dėkoja, kai paimi tūkstančius (1)

Trakų, valdomų Liberalų sąjūdžio, vadovams teko sunki našta: net pusę metų rajone niekas...

Gydytojas pasidalino kraupiomis nuotraukomis: šie žmonės netaisyklingai nešiojo akių lęšius N-18 (47)

Žmonėms, turintiems regos problemų, kontaktiniai lęšiai vietoj akini ų – labai patogi...

Po Prancūzijos veiksmų – nerimą keliantis signalas visam Rusijos elitui (60)

Rusijos laikraštyje „Vedomosti“ pasirodė pranešimas, kuriame komentuojamos Prancūzijos...

Orai: temperatūra šoks aukštyn, bet erzins lietus (6)

Savaitei baigiantis į šalį sugrįš šiluma, vėl įsivyraus rudeniški orai . Tačiau prireiks...

Žaibiškas rinkėjų nusivylimas „valstiečiais“: kas mėnesį - po porą nemalonių sprendimų (487)

Buvusi Algirdo Butkevičiaus valdančioji koalicija ilgai išlaikė savo populiarumą, o dabartiniai...

Pamatę naujai įstatytas balkono duris nepatikėjo savo akimis (91)

Naujai įstatytos balkono durys įžiebė nemenką konfliktą. Šernų soduose gyvenanti klaipėdietė...

Progreso pasigendančio Jasikevičiaus kompromisas: aš pasiruošęs kentėti, jei bus pergalių (2)

Ketvirtadienio vakarą Eurolygos devinto turo rungtynėse Kauno „Žalgiris“ (5 pergalės/4...

Ulanovo karjeros šou Kaune nugramzdino Eurolygos autsaiderius neišvengė nuostolių (101)

Stebėdamas transliaciją iš Kauno, į Kosovą ketvirtadienį atvykusios Lietuvos krepšinio...

Per vakarienę Kosove Adomaitis paskelbė rinktinės dvyliktuką specialiai Krepšinis.lt iš Prištinos (24)

Ketvirtadienio vakarą tiesioginiu skrydžiu iš Palangos Lietuvos rinktinė pasiekė Kosovo sostinę...

Areštinėje – nepilnamečio savižudybė: sudaužyto likimo atomazga (219)

Lietuva skaudžiai moka už klaidas, kurias padarė vienišus vaikus sugrūsdama į globos namus, kur...