Teoriškai tokios diskusijos Ukrainai suteiktų forumą, kuriame ji galėtų reikalauti sankcijų, užkertančių kelią dujotiekio veiklai, arba reikalauti didesnės finansinės kompensacijos ir griežtesnių garantijų nei pasiūlė Vašingtonas ir Berlynas.
Vertinant teisiniu ir praktiniu atžvilgiu, toks žingsnis vargiai padės pasiekti Ukrainos tikslą užkirsti kelią „Nord Stream 2“ dujotiekiui, gabensiančiam gamtines dujas iš Rusijos į Vokietiją aplenkiant ankstesnį maršrutą, besidriekiantį per Ukrainą.
Tačiau, vertinant politiniu požiūriu, aukšto rango Europos Sąjungos pareigūnai ir diplomatai pažymi, kad šis veiksmas žymėjo aiškų posūkį: šalis partnerė, besivilianti vieną dieną pati prisijungti prie ES, nutarė nebetylėti besibaimindama supykdyti ar įžeisti turtingąsias Vakarų globėjas ir galiausiai atrado savyje drąsos bei įžūlumo atvirai pareikalauti, kad jos teises gerbtų Europos Komisija ir Vokietija, didžiausia ir galingiausia ES šalis narė.
Tai, kad Ukraina taip pasielgė cituodama teisinę kalbą, paskelbtą oficialiame pačios Europos Sąjungos leidinyje, pavertė šį žingsnį ypač žaviu, pastebi „Politico“.
Viešai ES pareigūnai į Ukrainos manevrą sureagavo nežymiai. Vokietijos kanclerė Angela Merkel pažadėjo stengtis apsaugoti Ukrainai priklausantį dujų tranzito šalies vaidmenį. Europos Komisija pakartojo, kad Europos Sąjunga „Nord Stream 2“ nelaiko atitinkančiu bloko kolektyvinius interesus – nepaisant prieštaraujančio Vokietijos požiūrio – ir pareiškė išliekanti atvira diskusijoms šiuo klausimu su visomis partnerėmis, įskaitant Ukrainą.
Visgi privačiai daugelis pareigūnų ir diplomatų tyliai juokėsi, džiūgavo ir žavėjosi Kijevo drąsa ir sumanumu.
2009-aisiais ES įkūrė Rytų partnerystės programą, tokiu būdu siekdama, kad Sovietų Sąjungai kažkada priklausiusios šalys, įskaitant Ukrainą, Gruziją ir Moldovą, taptų europietiškesnės pasitelkiant politines asociacijos sutartis ir įvairiapusiškus laisvosios prekybos susitarimus.
Ukrainos atveju Briuselis staiga gauna daugiau, nei buvo susiderėta, mat Kijevas reikalauja, kad partnerystė būtų abipusė.
„Jie yra visiškai teisūs, – neabejoja vienas aukšto rango Europos Sąjungos pareigūnas. – Institucijose tarp mano kolegų vyrauja įsitikinimas, kad Asociacijos sutartis taiko įsipareigojimus Ukrainai, o ne abiem pusėms.“
Aukšto rango Europos Sąjungos diplomato teigimu, Kijevo reakcija buvo pagrįsta, tačiau galbūt visgi pernelyg prastai apgalvota ir jos pasisekimo tikimybė menka.
„Pastaroji Ukrainos iniciatyva neabejotinai yra gudri. Visgi aš stebiuosi, kodėl jie to nepadarė anksčiau“, – aiškino diplomatas.
Prieš porą savaičių Ukrainos užsienio reikalų ministro Dmytro Kulebos Europos Sąjungai išsiųstoje notoje pažymima, kad, remiantis 2014-aisiais sudarytos sutarties 274-uoju straipsniu, Europos Sąjunga ir jos šalys narės yra įsipareigojusios „konsultuoti ir koordinuoti“ su Ukraina energetikos „infrastruktūros plėtros“ klausimus ir „bendradarbiauti klausimais, susijusiais su gamtinių dujų prekyba ir tiekimo tvarumu bei saugumu“.
Pasak D. Kulebos, remiantis 337-uoju straipsniu, sutarties šalys įsipareigojo sukurti „veiksmingus mechanizmus, skirtus spręsti galimos energetikos krizės situacijas vadovaujantis solidarumu“ – tai itin svarbūs apibūdinimai, turint omenyje pastarąjį Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimą, kad solidarumas nėra tik formalus terminas – energetikos politikos kontekste jis turi konkretų teisinį svorį.
Ukrainoje į situaciją dėl „Nord Stream 2“ žiūrima paprasčiausiai kaip į reikalavimą, kad ES laikytųsi savo pačios taisyklių ir užtikrintų, jog šalys narės laikytųsi tų pačių standartų, kurių reikalaujama iš norinčių prisijungti prie ES.
„Man regis, mūsų požiūris į Asociacijos sutartį skiriasi, – svarsto Svitlana Zališčiuk, buvusi Ukrainos parlamento narė ir buvusi premjero pavaduotojo patarėja užsienio reikalų klausimais. – Dokumente nurodoma, kad tai yra dvišalis dokumentas, jį ratifikavo visos 27 šalys narės ir pati Europos Sąjunga, o atsakomybė taikoma abiem pusėms.“
„Ne vien Ukraina įsipareigojo įgyvendinti reformas, – pridūrė S. Zališčiuk, kuri šiuo metu yra Ukrainos valstybinės energetikos kompanijos „Naftogaz“ generalinio direktoriaus patarėja tarptautinių reikalų klausimais. – Europos Sąjunga taip pat įsipareigojo laikytis tų pačių principų, kurie ES taikomi Ukrainos atžvilgiu.“
S. Zališčiuk teigimu, „Nord Stream 2“ atveju Vokietija, panašu, pažeidžia Trečiojo energetikos paketo – dujų ir elektros rinką reguliuojančio teisės aktų paketo, kurį Ukraina įdiegė į šalies teisę – nuostatas.
„Negalima reikalauti, kad Ukraina imtųsi reformų laikydamasi šių Europos taisyklių, o tada tas taisykles pažeisti. Toks elgesys yra keistas, ypač „Nord Stream 2“ atveju“, – pabrėžia S. Zališčiuk.
Tačiau diplomatinė reakcija ne tik bylojo, kad Ukraina gali atkreipti dėmesį į ES klaidas. Ji taip pat atspindėjo kitokio pobūdžio šalies, septynerius metus kovojančios su Rusijos remiama karine agresija, proveržį – pavyko išsikovoti viešą pripažinimą, kad Ukraina privalo ginti savo prioritetus net rizikuodama įsiutinti kai kurias svarbiausias jos gynėjas.
„Manau, ukrainiečiai pakankamai smarkiai save varžė, klausinėdami pačių natūraliausių klausimų, kas dabar yra jos draugai“, – sakė aukšto rango ES diplomatas.
Daug su Ukrainos vyriausybės pareigūnais dirbęs patarėjas teigė: „Ukraina šio to išmoko ir yra mažiau skolinga. Svarbiausias dalykas yra tai, kad ukrainiečiai kiek pademonstravo savo identitetą ir jau nebėra tik dėkingi pagalbos ir techninės paramos gavėjai. Jie nėra nedėkingi, tačiau, manau, elgiasi labiau kaip susitelkusi šalis“.
Savo interesų gynimas reiškia atsisakymą paprasčiausiai sutikti su Jungtinių Valstijų ir Vokietijos susitarimo dėl „Nord Stream 2“ sąlygomis, kurios, daugelio ekspertų teigimu, nesuteikia Ukrainai pakankamų finansinių ar saugumo garantijų.
Šie ekspertai aiškina, kad Vakarai neįvertina grėsmės saugumui, su kuria Ukraina susidurs, jei Rusijai taps nebereikalingas dabartinis dujotiekis, naudojamas dujų tranzitui į Europą per Ukrainą. Jeigu jis bus nereikalingas, tai veikiausiai pašalintų, ko gero, didžiausią kliūtį Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui surengti platesnio masto puolimą ar netgi invaziją.
Nors svarbiausias Ukrainos tikslas tebėra užkirsti kelią „Nord Stream 2“, „Naftogaz“ sugalvojo alternatyvų variantą, galintį užtikrinti Ukrainos pajamas iš tranzito, suteikdama ES dujų prekybininkams galimybę leisti Rusijos valstybinei tiekėjai „Gazprom“ nedelsiant pristatyti užsakymus prie rytinės Ukrainos sienos. Tai reikštų, kad dujos, gabenamos ar laikomos Ukrainos dujotiekių sistemoje, priklausytų „Gazprom“ klientams Europoje, o ne Rusijai.
Tokia strategija galėtų susilaukti garsiausiai apie Rusijos grėsmę kalbančių ES šalių, ypač Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos, paramos.
Grėsmė saugumui nesustabdė didesniųjų Vakarų galybių nuo pirmenybės teikimo saviems interesams.
Vokietija „Nord Stream 2“ laiko ypatingos svarbos komerciniu projektu, galinčiu sumažinti šalies energijai skiriamas lėšas. O Jungtinių Valstijų prezidentas Joe Bidenas, nors ir prieštarauja dujotiekio projektui, susilaikė nuo sankcijų jam sužlugdyti, pabrėždamas santykių su Vokietija, kurie ėmė trūkinėti buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo valdymo laikotarpiu, atkūrimo svarbą.
J. Bideno patarėjai glaudžius ryšius su Vokietija laiko būtinybe siekiant išvystyti vieningą Vakarų poziciją Kinijos, kurią jie laiko reikšmingesne varžove nei Rusija, atžvilgiu.
Po to, kai Ukraina atsisakė nutylėti savo poziciją Jungtinių Valstijų ir Vokietijos susitarimo dėl „Nord Stream 2“ klausimu, J. Bideno administracija galiausiai paskelbė žadėtojo Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio „vasaros“ vizito į Baltuosius rūmus datą. Tai rugpjūčio 30-oji, viena ramiausių vasaros dienų, kai mažai kas lieka Vašingtone.
Kai kurie Ukrainos rėmėjai Kongrese skundėsi dėl tokio sprendimo, neabejodami, kad V. Zelenskis ir Ukraina nusipelnė geresnio varianto. Jie apkaltino J. Bideną bandymu užkirsti kelią JAV įstatymų leidėjams tiesiogiai išgirsti apie tai, kokia yra Ukrainos situacija.
