Jis atvyksta po žeminančio pralaimėjimo Stambule, jo šaliai išgyvenant pirmą per dešimtmetį ekonominę recesiją ir smarkai pakrikus šalies santykiams su Vakarais.
Turkijai gresia sankcijos dėl rusiškų zenitinių raketų sistemų S-400 „Triumf“ įsigijimo, o Europos Sąjunga (ES) grasina įšaldyti muitų sąjungos derybas dėl Turkijos vykdomos neteisėtos gręžimo veiklos rytinėje Viduržemio jūros dalyje.
Susitikęs su JAV prezidentu Donaldu Trumpu, R. T. Erdoganas atsidurs geopolitiniame „paskutinio šanso“ užkaboryje.
Neišvengiamai artėjantis Turkijos įsigytų rusiškų zenitinių raketų sistemų S-400 pristatymas pakurstys įvykius, kurie greičiausiai suduos dar skaudesnį smūgį šalies ekonomikai, o santykius su NATO priartins prie „lūžio taško“.
Donaldui Trumpui gali taip pat atsiverti paskutinė galimybė – atitraukti Turkiją nuo vis stiprėjančios Rusijos įtakos ir grąžinti ją į jai priklausančią vietą aljanse. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas irgi sieks pasinaudoti naujai atsivėrusiu Turkijos lyderio pažeidžiamumu.
Bet D. Trumpas turi geresnių argumentų.
Turkijos prezidentui nereikia priminti, ką jo šalis prarastų, jei ji įrengtų rusiškas sistemas: Jungtinės Valstijos išmestų Turkiją iš naikintuvų F-35 programos, sustabdytų šalies dalyvavimą jų atsarginių dalių gamyboje ir galimai įvestų naujas sankcijas ir taip sverdinčiai Turkijos ekonomikai.
Bet R. T. Erdoganas įvarė save į kampą, primygtinai tvirtindamas, jog jo šalis vis tiek pirks S-400, kad ir kokie būtų padariniai. Neseniai patyręs rimčiausią politinį fiasko per keletą metų, jis gali būti nelinkęs pasirodyti silpnas, atšaukdamas sandorį.
Tad užuot kartojęs grasinimus, D. Trumpas turėtų pasistengti suteikti R. T. Erdoganui progą nusileisti, nepakenkiant savo reputacijai.
Paprasčiausias variantas galėtų būtų pavadintas „Kipro sprendimu“. Dešimtajame dešimtmetyje graikų remiama Kipro valdžia įsigijo rusiškų S-300 raketų gynybos sistemą, tuo įžiebdama krizę NATO aljanse. Turkija, tvirtindama, kad jos lėktuvai atsidurs raketų zonoje, pagrasino kariniais smūgiais, jeigu šios sistemos bus įrengtos.
Tai, savo ruožtu, sukėlė pavojų trapiai taikai tarp NATO narių, Turkijos ir Graikijos. Galiausiai, dalinai tarpininkaujant amerikiečiams, S-300 sistema buvo perkelta į graikų Kretos salą, pakankamai toli, kad keltų grėsmę turkų lėktuvams. Rusija gavo savo pinigus, o taika tarp Ankaros ir Atėnų buvo atkurta.
Turkijos S-400 raketų sandoris yra daug sudėtingesnis. Pavojus gresia ne tik vienai NATO narei, bet ir viso aljanso saugumui. JAV ne kartą įspėjo Turkiją dėl jos planų pirkti rusiškas raketų sistemas, kurios gali kelti pavojų pažangių karinių lėktuvų F-35 saugumui.
JAV pareigūnai reiškė susirūpinimą, kad Rusija galėtų gauti duomenų apie naujos kartos naikintuvus, tokius kaip F-35, ir padidinti savo sistemų galimybes numušti vakarietiškus lėktuvus bei susilpninti F-35 veiksmingumą prieš rusišką raketų kompleksą. S-400 sistema negali būti paprastai perkelta į kurią nors NATO lokaciją.
Tačiau susiklosčiusioje situacijoje Turkija turi vieną išeitį: ji gali priimti sistemą... ir tiesiog niekada jos neįrengti. Ir jeigu R.T. Erdoganas įsipareigotų ilgam užkonservuoti S-400 – galbūt vienoje iš NATO bazių Turkijoje, – grėsmė aljansui išnyktų. Rusijai, kaip ir Kipro atveju, vis tiek būtų sumokėta. Sistema, manoma, kainuos 2,5 mlrd. JAV dolerių.
Tuo pat metu D. Trumpas galėtų priminti R. T. Erdoganui, kad Turkija jau turi alternatyvą: Jungtinės Valstijos sušvelnino savo priešlėktuvinės gynybos sistemos „Patriot“ pasiūlymą, sutikdamos perkelti dalį jos technologijų, ir tokiu būdu, kartu su F-35 sistema, Turkijos saugumo poreikiai būtų visiškai patenkinti.
V. Putinas gali karštai užprotestuoti, nes jis žūtbūt siekia atplėšti Turkiją nuo NATO. O Rusijai netrūksta įtakos svertų Turkijai, tiek pasitelkiant gamtinių dujų interesus, tiek trapų bendradarbiavimą Sirijoje. Bet R. T. Erdoganas žino, kad JAV svertas yra daug didesnis, ypač jų įtaka Turkijos ekonomikai.
„Kipro sprendimo“ variantas suteiktų R.T. Erdoganui politinę išeitį, progą nukrypti nuo pavojingo kurso, kurio jis laikėsi pastaraisiais metais. Jeigu jis vis dėlto tokį variantą atmestų, D. Trumpas bent jau žinotų, kad jis suteikė NATO sąjungininkei puikią progą išnaudoti visas galimybes reabilituoti savo vardą.
