Nors procese dalyvavo kariuomenė, nei prezidentas, nei premjeras nekaltino dėl to pačios kariuomenės, tik jos „paralelines struktūras“. Beje, kariškių nesugebėjimas veikti išvien įvardijamas kaip viena iš pučo nesėkmės priežasčių – didesnė kariškių dalis liko ištikima prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui, neparėmė pučo ir opozicija.
Labai svarbiu paties R. T. Erdogano žingsniu padėčiai suvaldyti reikia laikyti jo sugebėjimą sušaukti žmones į gatves, nors žinant, kaip opoziciją gąsdina prezidento polinkis į islamizaciją, galima buvo tikėtis, kad masės palaikys būtent perversmininkus. To neatsitiko, atvirkščiai.
Kita vertus, politikos mokslininkai pabrėžia, kad pučas R. T. Erdoganui įteikė į rankas visus kozirius: jis Vakaruose laikomas nukentėjusia šalimi, todėl gali save pateikti kaip demokratijos gelbėtoją, nors būtent dėl jos stokos ir buvo kaltinamas opozicijos. Todėl dabar jis galės su dar didesne jėga tęsti nepalankių kariškių šalinimą iš armijos, toliau stumti Konstitucijos pataisas, paverčiančias Turkiją prezidentine valstybe su visais autoritariniais padariniais, kurių R. T. Erdoganas siekė jau kurį laiką. Jo buvusiam užsienio politikos kursui kurdų ir Islamo valstybės atžvilgiu, apžvalgininkų nuomone, nepavykęs perversmas įtakos iš viso neturės.
„Buvo imtasi visų reikalingų priemonių. Mes neleisime, kad nukentėtų piliečiai ir būtų sutrikdyta valstybinė tvarka. Be diskriminacijos bus išsaugota visa mūsų piliečių laisvė, teisė į nuosavybę, taikos taryba garantuoja visas teises ir laisves. Taikos taryba užtikrins, kad kuo greičiau būtų parengta konstitucija, kuri apims visus visuomenės segmentus, be diskriminacijos dėl religijos, kalbos ar rasės. Taikos taryba imsis visų priemonių, kol bus atkurta sekuliari, demokratinė, socialinė ir konstitucinė tvarka. Pranešta visuomenei Taikos tarybos vardu“, – skelbiama „Tarybos už taiką šalyje“ pranešime.
Ir tuomet Turkijos televizijos transliacijos nutraukiamos. Ant tilto, skiriančio Aziją nuo Europos, namo grįžtantiems stambuliečiams vis dar stumdantis vakariniuose kamščiuose, pasirodo kariuomenės tankai, tuomet Bosforo tiltas blokuojamas, virš Stambulo pasigirsta karinių lėktuvų ūžesys, o sostinėje Ankaroje įkaitu armijos štabe paimamas vyriausiasis kariuomenės vadas, išjungiami socialiniai tinklai, uždaromi šalies oro uostai.
Tačiau suimti prezidentą prieš pradėdama perversmą prieš jį sukilusi kariuomenės dalis nesumoja ar nespėja. Į viešbutį Marmaryje, kuriame R. T. Erdoganas atostogauja, kariškiai įsiveržia šiam jau išvykus, ir nacionalinės televizijos užėmimas nepadeda. Į tautą R. T. Erdoganas kreipiasi privataus „CNN Turk“ kanalo eteryje, neaišku iš kur, gerokai mažesniame ekrane, nei per įprastus savo pasirodymus televizijoje.
„Norėčiau pakviesti mūsų žmones išeiti į gatves, atvykti į oro uostus. Susirinkime aikštėse, oro uostose, kaip šios valstybės tauta. Leiskime tai mažumai atvažiuoti su savo tankais ir artilerija, tegu pabando padaryti žmonėms, ką nori. Aš niekada nepripažinau nieko išskyrus tautos valdžią, nepripažinsiu ir toliau“, – per transliaciją teigia R. T. Erdoganas.
Prezidentą žmonės išgirsta ir netrukus minia pasirodo ant Bosforo tilto. Kariuomenė į ją atidengia ugnį, važiuoja tankais. Per naktį žūva beveik 200 civilių ir viešąją tvarką gynusių policininkų, daugiau nei 1400 žmonių sužeidžiami.
Antrą kartą pasirodydamas viešumoje tą naktį, dar vis Marmaryje, R. T. Erdoganas jau duoda užuominą, ką laiko kaltu dėl perversmo, minėdamas Pensilvaniją – valstiją, kurioje jau beveik 20 metų gyvena buvęs jo sąjungininkas, vėliau politinis priešininkas, nuosaikus turkų dvasininkas Fethullah Gulenas, kurį kitą dieną R. T. Erdoganas jau skatins amerikiečius išduoti Turkijai.
„Turkija – ne ta valstybė, kurią galima lengvai parduoti tokiomis riaušėmis ir ne ta valstybė, kurią galima valdyti iš Pensilvanijos. Tik mūsų 45 milijonai rinkėjų gali valdyti šią šalį. Kaip ką tik pareiškė premjeras, šie tankai – ne jų, jie valstybės, ir mes žinome, kaip juos sustabdyti, mes jų nebijome“, – kalba R. T. Erdoganas.
Tačiau pats F. Gulenas griežtai paneigia savo atsakomybę ir pasmerkia perversmą, tą patį padaro ir visų Vakarų valstybių vadovai, paramos jam neišreiškia nė viena opozicinė Turkijos partija. Atsiliepdami į R. T. Erdogano kvietimą į gatves išeina tūkstančiai turkų ir daugiausiai skanduodami Alacho, ne Atatiurko vardą apsupa į gatves išvažiavusius tankus.
Vienas iš perversmo lyderių galų gale savo kariams įsako sudėti ginklus. Dalis žemesnio rango kariškių teigia net nežinoję, kame dalyvauja, manę, kad vyksta į pratybas. Stambulo oro uoste galų gale pasirodantis R. T. Erdoganas sutinkamas kaip nugalėtojas, tais pačiai Alacho pagarbinimais, taip pat ir prie prezidento rezidencijos jam galų gale sugrįžtant jau išaušus rytui.
Ir tuomet daugeliui turkų tenka apsispręsti – kas didesnis blogis: žlugęs perversmas, kuris veikiausiai nuklos kelią R. T. Erdoganui paversti Turkiją prezidentine valstybe, stengiantis prezidento poste likti visam gyvenimui, ar dar vienas karininkų valdymas su komendanto valandomis, uždarytomis sienomis ir karo padėtimi – visa tai turkai jau išgyveno ne kartą. Ir kas tai – paskutinis kariuomenės bandymas išgelbėti pasaulietinę Turkiją, ar sąmokslas prieš demokratiškai išrinktą valdžią, kurio galų gale nepalaiko nei viena opozicinė partija, nors visos jos nuolatos pabrėžia, kad pagrindinis demokratijos priešas šiandieninėje Turkijoje – pats prezidentas.
Kartu su daugiau nei 3000 kariškių staiga suimami ir 2700 teisėjų, beveik pusantro šimto – aukščiausiojo teismo. Teismai Turkijoje – itin svarbi pasaulietinės, sekuliarios demokratijos išsaugojimo dalis, kaip ir kariuomenė, R. T. Erdogano metų metus valyta nuo jam pavojų galinčių kelti kariškių.
Vicepremjeras perversmo rytą paskatina perversmininkus bausti mirties bausmėmis, kai kurie perversmo dalyviai susilaukia čia pat gatvėje, nulinčiuojami minios. Tačiau kai kurie mano, kad vis dėlto laimėjo demokratija.
„Po visų šių įvykių Turkija bus stipresnė. Turkai bus stipresni. Kas benutiktų, mes visada būsime čia, gatvėse, ir prižiūrėsime, kas vyksta. Tam nereikia būti policininku ar kareiviu“, – tikina Stambulo gyventoja Nevan.
„Žinau, kad niekas nenori šitos situacijos ar šitų aplinkybių, nes niekas nenori atsisakyti demokratijos, dabar mes Turkijoje esame demokratija“, – teigia Stambulo gyventojas Khalidas.
Procedūrine prasme nepavykus perversmui Turkijoje iš tiesų laimi demokratija. Tačiau jei demokratija – ir politikos pliuralizmas, laisvė, ar sekuliarizmas, kaip demokratiją suprato moderniosios Turkijos kūrėjas Mustafa Kemalis Ataturkas, tuomet tokios demokratijos po nepavykusio perversmo Turkijoje bus ne daugiau, o tik mažės.
Šiaip ar taip, demokratija kaip traukinys – išlipi, kai pasieki savo tikslą, yra pasakęs nenuverstas Turkijos prezidentas.