Kol Rusija su Turkija žarstosi įtarimais, esą Rusijos ambasadoriaus Andrejaus Karlovo nužudymas gali būti platesnio masto konspiracijos dalis, vis daugiau klausimų kelia Turkijos vyriausybės tolerancija – ar net pagalba – Sirijos islamistų sukilėliams, kas galbūt netiesiogiai paskatino suradikalėti ir kai kuriuos turkų jaunuolius.
„Ima reikštis tam tikras šalutinis poveikis“, – teigia Švedijoje dirbantis Vidurinės Azijos ir Kaukazo instituto ir „Šilko kelio“ studijų programos vyresnysis bendradarbis Halilas Karavelis. Pasak jo, kai kuriose Turkijos vietovėse įsivyravo bekompromisio turkų nacionalizmo ir musulmonų sunitų fundamentalizmo derinys, ir tai yra itin palanki terpė reikštis smurtui iš vidaus.
Svarbus Sirijos aspektas
Kad ir kokių motyvų buvo vedamas Rusijos ambasadoriaus A. Karlovo žudikas Mevlutas Mertas Altintasas, kurį iškart po išpuolio parodų salėje nukovė turkų policija, tie motyvai išlieka neaiškūs. Jis šaukė religinio pobūdžio frazes ir smerkė Rusijos vykdomus bombardavimus sukilėlių kontroliuojamose teritorijose Sirijos Alepo mieste. Susišaudymas įvyko netrukus po protesto akcijų, kuriose turkai kritikavo Rusijos paramą Sirijos prezidentui Basharui al-Assadui.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas įsitikinęs, kad dėl išpuolio kaltas JAV gyvenantis musulmonų dvasininkas Fethullah Gulenas. Rusija sako, kad išvadas dėl to, kas kaltas, turi pateikti tyrėjai.
F. Guleną Ankara kaltina ir dėl liepą mėginto įvykdyti karinio perversmo, kas lėmė nepaprastosios padėties šalyje įvedimą, ikiteisminio sulaikymo trukmės pailginimą, 38 tūkst. asmenų areštą ir daugiau kaip 100 tūkst. asmenų atleidimą iš valstybinių postų.
Turkija ir Rusija, kurių santykių per pastaruosius metus gerais nepavadinsi, šį išpuolį vertina kaip mėginimą sutrikdyti besimezgančią bičiulystę, kuri, kaip jiedvi tikisi, padės stabilizuoti padėtį Sirijoje ir sutelks šioje šalyje jųdviejų įtaką.
Kad šiame kontekste reikšmingas Sirijos aspektas, galima manyti atsižvelgiant dar ir į tai, jog Turkijai teko iškęsti nemažai bombardavimų ir kitų išpuolių, sudrebinusių R. T. Erdogano vyriausybę kaip tik tuo metu, kai jis, siekdamas sustiprinti savo poziciją, prabilo apie konstitucijos pakeitimus.
Ir nors po nepavykusio perversmo R. T. Erdoganas triumfuodamas sutelkė savo rėmėjus, Rusijos ambasadoriaus nužudymas gerokai sukrėtė šalį, ir taip jau užlietą bene didžiausios smurto bangos per dešimtmečius.
Gaji politinio smurto tradicija
Pasak Ch. Torchia, šių neramumų akivaizdoje norisi prisiminti praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Turkijoje kilusią sumaištį, nulėmusią karinį perversmą 1980-aisiais. Tuomet tarp Turkijos kairiųjų ir dešiniųjų jėgų įsiplieskė kruvini susirėmimai, kuriuos, motyvuodama siekiu įvesti tvarką, numalšino kariuomenė. Vis dėlto po šių įvykių nusidriekė ilgas vyriausybės rankomis padarytų žmogaus teisių pažeidimų šleifas.
Šį kartą Turkijos tikslas – kaip nors pažaboti kurdų kovotojų išpuolius. Sirijos šiaurinėje dalyje dislokuojamos kovai su kurdais ir „Islamo valstybe“ parengtos pajėgos, o šalies viduje vykdomas F. Guleno rėmėjų persekiojimas. Prisidėjusi prie JAV pastangų kovoje su minėta ekstremistų grupuote, Turkija dabar jau atsirado ir pastarosios taikiklyje.
Kaip teigia St. Lawrence universiteto Niujorke (JAV) profesorius Howardas Eissenstatas, Turkijos politinio smurto tradicija klestėjo ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais – paskutiniu Osmanų imperijos gyvavimo tarpsniu.
„[Kurdų] taikos proceso žlugimas, stiprėjantis R. T. Erdogano autoritarizmas ir Sirijos pilietinio karo žiežirbos – viskas čia turėjo įtakos, kaip ir mėginimas surengti perversmą bei vyriausybės siekis įvesti visuotinę mobilizaciją“, – teigia H. Eissenstatas.
Jei Turkijos tariamai įvykdytos arba mėgintos įvykdyti žmogžudystės yra tai, už ko galima užsikabinti, A. Karlovo nužudymą šešėlis gaubs net ir tada, kai bus pateiktos galutinės tyrimo išvados, tvirtina straipsnio autorius.
– 1981 m. pasikėsinta į popiežių Joną Paulių II. Šaulys Mehmetas Ali Agca iš pradžių teigė veikęs vienas, vėliau aiškino, esą išpuolį sumanė Bulgarijos ir Sovietų Sąjungos slaptosios tarnybos, o dar vėliau paminėjo ir Iraną. Tačiau žinoma, kad jis – turkų dešiniųjų ekstremistas.
– 2007 m. šalia savo biuro Stambule nušautas armėnų žurnalistas Hrantas Dinkas, kuriam grasinta susidorojimu dėl komentarų apie 1915 m. turkų vykdytas masines armėnų žudynes. Du įtariamieji, iš kurių vienas paauglys, buvo sulaikyti ir įkalinti, tačiau įtarimai, kad įspėjimų dėl galimo pasikėsinimo į H. Dinką nepaisę saugumo pareigūnai nuslėpė nusikaltimo detales, teismuose nenutilo metų metus.
– Praėjusiais metais, skaitydamas pranešimą spaudai, nušautas kurdų kilmės teisininkas, Turkijos pietuose veikusios Dijarbakyro advokatų asociacijos vadovas Tahiras Elcis. Kieno tai darbas, taip ir neišsiaiškinta.
A. Karlovo mirtis – naujausias šokiruojantis smurto aktas Turkijoje, namais milijonams Sirijos pabėgėlių tapusioje, tačiau daugybės saugumo negandų bauginamoje šalyje, rašo Ch. Torchia.
„Tikimybė, kad šitaip destabilizuotoje ir už savo sienų į karo veiksmus įsivėlusioje šalyje padėtis blogės, tikrai yra nemaža“, – įsitikinęs H. Karavelis.
