aA
Prieš kiek daugiau nei 30 metų – 1988 metų kovo 8 dieną – dešimties atžalų Ovečkinų šeima (motina ir dešimt iš vienuolikos jos vaikų) nusprendė pradėti naują gyvenimą ir pabėgti iš Sovietų Sąjungos. Jie užgrobė keleivinį lėktuvą, skridusį maršrutu Irkutskas-Kurganas-Leningradas (dabartinis Sankt Peterburgas) ir pareikalavo skristi į Angliją.
Ovečkinų šeima
© youtube.com

Deja, lėktuvas Tu-154 nusileido ne išsvajotame Hitrou oro uoste, o netoliese Vyborgo esančiame Veščevo kariniame aerodrome. Visas šis šeimos sumanymas baigėsi tragiškai. Apie šią istoriją sovietmečiu mažai kas girdėjo, o ir vėliau niekas nesidomėjo. Lenta.ru primena šią neeilinę vienos šeimos istoriją.

Eilinė daugiavaikė šeima – neeilinės ambicijos

1988 metų kovo 8 dieną 14 val. 52 min. Maskvos laiku lėktuvo Tu-154 ekipažas, vykdantis skrydį maršrutu Irkutskas-Kurganas-Leningradas, iš vieno keleivio gavo raštelį, kurio turinys skelbė: „Ekipažui skristi į bet kurią kapitalistinę šalį (Angliją). Nesipriešinkite, nes susprogdinsime lėktuvą. Dabar skrydį kontroliuojame mes“.

Į pasaulio aviacijos istoriją šis įvykis pateko pavadinimu „Septyni Simeonai“ – būtent taip vadinosi šeimyninis Ovečkinų džiazo ansamblis. Nuo kitų panašių istorijų ši skiriasi štai kuo: sumanymo iniciatorė buvo 53 metų paprasta rusė Ninel Ovečkina.

Ovečkinai buvo paprasti žmonės iš Sibiro, vieni iš daugybės tokių. Daugiavaikė šeima, gyvenusi paprastame mediniame ir akmeniniame name „su lauko patogumais“, kaip kad tada buvo sakoma. Ovečkinams priklausė nemenkas ūkis, kuriame teko triūsti nuo ankstyvo ryto iki vėlumos. Šeimos galva Dmitrijus Vasiljevičius dirbo mechaniku, o paskui, kaip bus parašyta kaltinamojoje išvadoje, „besaikio alkoholio vartojimo paverstas neįgaliu, 1984 metais miręs“.

Motina liko viena su dešimčia vaikų: septyniais sūnumis ir trimis dukterimis. Moteris dirbo pardavėja. Baudžiamosios bylos dokumentuose minimas trumpas, tačiau labai iškalbingas momentas: „Ilgą laiką Ninel Sergejevna Ovečkina dirbo pardavėja alkoholio skyriuje ir visą tą laiką nelegaliai vertėsi alkoholinių gėrimų perpardavinėjimu. Tokia veiklia ji užsiėmė ir namuose matant vaikams, dėl to buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn“.

Ninel Ovečkina
Ninel Ovečkina
© Stopkadras / Youtube

KGB operatyvininkų parengtose Ovečkinų asmeninėse bylose labai daug įdomios informacijos ir faktų. Štai kaip prieš išvyką į užsienį dalyvauti tarptautiniame jaunimo ir studentų festivalyje buvo apibūdinami šeimos vaikai: „Stropūs, rūpestingi, aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime, pamokose aktyviai diskutuoja su mokytojais, padeda motinai prižiūrėti jaunesnius brolius ir seseris“. Tačiau viskas staiga apsivertė. Praėjus metams, tie patys žmonės rašė visai kitokias charakteristikas: „Be pateisinamų priežasčių nelanko pamokų, daro neigiamą įtaką jaunesniems broliams ir seserims, konfliktuoja su pedagogais“.

1984 metų kovą moteriai iškeliama baudžiamoji byla dėl nelegalios prekybos. Pati Ninel aiškina, kad namuose degtinę laiko išskirtinai asmeniniams poreikiams. Pusę metų baudžiamojoje byloje neatsiranda jokių naujų dokumentų, ir štai 1985 metų sausį (kai Irkurtske formuojama delegacija vykti į tarptautinį jaunimo ir studentų festivalį) tyrėjas priima sprendimą – panaikinti Ninel Ovečkinai baudžiamąją atsakomybę, nes ji gera motina, ir kolektyvas padės jai pasitaisyti.

Ovečkinų šeimoje galiojo vyriškumo kultas. Nepaisant to, kad visi dirbo po lygiai, tai, kas geriausia, visada atitekdavo vyriškai lyčiai. Dukros visą gyvenimą rengėsi gyvenimui atliekant antraeilį vaidmenį. Nors pati Ninel Ovečkina, remiantis kaimynų pasakojimams, buvo itin valdinga ir ryžtinga moteris, tiesiog gimusi būti lydere. Būtent dėl minėtosios privilegijuotos padėties visi Ovečkinų berniukai nuo mažens lankė muzikos būrelius. Kaip teigė pati motina, visi jos sūnūs buvo labai talentingi, nors vėliau kalbinti pedagogai to patvirtinti ir negalėjo.

Kad ir kaip ten bebūtų, 1982 metų pradžioje Ovečkinai įkūrė džiazo ansamblį „Septyni Simeonai“: pavadinimas paimtas iš vieno Sibiro kraštų pasakojimo apie septynis brolius didvyrius. Grupei priklausė septyni broliai – mergaičių neėmė. Vyriausiajam Vasilijui tuo metu buvo 20 metų, o jauniausiam Sergejui – vos treji.

Būtent grupės sudėtis ir Sovietų Sąjungai neįprastas repertuaras – tuo metu ne itin populiarus džiazas – ir atkreipė į Ovečkinus dėmesį. Gimtajame Irkurtske jie buvo gana populiarūs, tačiau tik ten: štai, pavyzdžiui, lėktuve iš visų keleivių juos atpažino tik trys ar keturi žmonės, o ir tie vien dėl jų turėtų muzikos instrumentų. Iš viso užgrobto lėktuvo ekipažo tik skrydžio palydovas Aleksandras Dvornikovas žinojo, kas jie tokie, ir papasakojo kitiems. Remiantis ekipažo pasakojimais, apie „Septynis Simeonus“ buvo girdėję visi, tačiau iš veidų neatpažino ir su jų kūryba susipažinę nebuvo.

Nepaisant to, tiesiog puiki anketa (vaikai iš paprastos paprastų rusų šeimos, dar visai jauni tapę puikiais muzikantais), išorinis panašumas ir amžiaus kontrastas, neįprastas repertuaras ir jaunatviškas maksimalizmas bei teigiami visuomeninių ir komjaunimo organizacijų, aktyviai kvietusių ansamblį į pasirodymus, atsiliepimai savo vaidmenį atliko – Ovečkinus pastebėjo. Kaip buvo kalbama tada, jie tiesiog pataikė ant reikiamos bangos.

1985 metais apie juos sukurtas dokumentinis filmas, kurio leitmotyvu tapo sudiržusios žemdirbio rankos. Na, žinoma ir interviu su Ninel Sergejevna (su Motinos didvyrės ordinu ant krūtinės) ir seserimis, kurios labai didžiuojasi broliais ir labai „dėkoja partijai ir valdžiai“, padėjusiems atskleisti paprastų vargo žmonių talentą.

Tai buvo dailus fasadas, o už jo – ne tokia saldi sovietinio gyvenimo realybė: prašymas pionierių rūmų direktoriui lengvatinėmis sąlygomis priimti į muzikinę sekciją, prašymas „Goskoncert“ lengvatinėmis kainomis suteikti instrumentų, kitur – prašymas skirti lėšų koncertiniams kostiumams ar du butus. N. Ovečkina geriau nei kiti žinojo, ką reiškia „plaukti pasroviui“. Ir kaip tą daryti.

Turėjo genialų pabėgimo iš SSRS planą, bet neįvertino savo priešų
© Stopkadras / Youtube

Žinoma, grupė „Septyni Simeonai“ žvaigždžių danguje neraškė, tačiau buvo patogi ir naudinga – daugiausia tuo, jog buvo mylima ir viešai nereikalavo finansavimo. Visi buvo laimingi: ir muzikantai, kurie džiaugėsi populiarumu, ir vietos valdžia, ir motina.

Ištrauka iš kaltinamosios išvados: „Greitai Ovečkinų ansamblis išgarsėjo, tačiau kuklus uždarbis didelės šeimos poreikių netenkino. Net kai brolius Vasilijų, Dmitrijų, Aleksandrą ir Olegą išimties tvarka priėmė į Gnesinų vardo muzikos mokyklą, o Jurijui ir Michailui suteikė galimybę mokytis Dunajevsko vardo mokykloje, jie, prasimokę vieną semestrą, mokslus metė ir grįžo atgal į Irkutską, tad svajonės apie didelius pinigus atidėtos neribotam laikui“.

Pasiruošimas veikti

1987 metų lapkritį „Septyni Simeonai“ kartu su kultūros delegacija iš Irkutsko išvyko gastrolių į Japoniją. Remiantis nerašyta Sovietų Sąjungos taisykle, visa šeima į užsienį išvykti negalėjo, tad į Tokiją išskrido tik sūnūs. Motina ir seserys liko Irkutske.

Kaltinamojoje išvadoje nurodoma, kad Japonijoje broliai Ovečkinai ketino kreiptis į Jungtinių Valstijų ambasadą su prašymu suteikti jiems prieglobstį, tačiau taip ir nerado tam tinkamos progos, tad sumanymo teko atsisakyti. Remiantis kaltinamųjų Olgos ir Igorio Ovečkinų parodymais, galima daryti išvadą, jog vyresnieji tikrai ketino prašyti prieglobsčio užsienyje, tačiau būtinai visai šeimai, nes motinos ir seserų Sovietų Sąjungoje palikti jie nenorėjo.

Kaip ten bebūtų, „vizito Japonijoje metu 1987 metų lapkritį Ovečkinų pastangų susisiekti su Jungtinių Valstijų ambasada neužfiksuota“.

Nepaisant to, būtent grįžus iš tekančios saulės šalies šioje šeimoje ir gimė emigracijos idėja. Juo labiau, kad „Septyni Simeonai“ užsienyje ne tik be didesnių problemų gaudavo deficitinių ir itin kokybiškų radijo imtuvų ir kasetinių magnetofonų, bet ir atsiveždavo jų į Sovietų Sąjungą, kur gana patogiai parduodavo. Iš pradžių svajonės buvo abstrakčios, maždaug „O kaip būtų šaunu ten apsigyventi...“. Netrukus jie ėmėsi ir konkrečių veiksmų.

Ištrauka iš kaltinamosios išvados: „Iš pradžių motina ir sesuo Olga šiam sprendimui nepritarė, bet vėliau, įkalbėtos kitų šeimos narių, galiausiai sutiko, ir vasario viduryje šeimos taryba priėmė galutinį sprendimą – užgrobti skrendantį lėktuvą ir priversti ekipažą juos nuskraidinti už Sovietų Sąjungos ribų. Nuo tos akimirkos prasidėjo aktyvus šeimos rengimasis planą paversti realybe: šeimos nariai, tarp kurių Igoris, pradėjo išparduoti įvairius namų apyvokos daiktus, baldus, radijo aparatūrą, asmeninius daiktus ir visa kita. Olga 1988 metų kovo 2 dieną uždarė savo sąskaitą Irkutsko taupomojoje kasoje“.

Tikrieji ženklai, jog ketinama iš tikrųjų užgrobti lėktuvą, pasirodė tik 1988 metų vasarį – likus mažiau nei mėnesiui iki kovo 8-osios.

Net ir duodami parodymus likę gyvi šeimos nariai visomis išgalėmis gynė motiną: galima drąsiai teigti, jog vaikai ją iš tikrųjų mylėjo. Taigi pagrindiniu užgrobimo „varikliu“, kaip teigiama kaltinamojoje išvadoje, buvo broliai Vasilijus, Dmitrijus, Olegas ir Igoris. Trys iš jų tuo metu jau buvo atlikę tarnybą sovietinėje armijoje, tad turėjo šiokių tokių karinių žinių.

Vasario viduryje Vasilijus ir Dmitrijus atėjo pas kaimyną – žinomą medžiotoją, ir paprašė paskolinti šautuvų. Savo prašymą argumentavo tuo, jog kovo 8 dieną juos į medžioklę pakvietė svarbūs Irkurtsko viršininkai. Žinoma, kaimynas paskolino.

Vos tik gavę šautuvus, broliai iš karto iš jų pasidarė nupjautvamzdžius, tik štai nutiko netikėtas dalykas – šautuvų šeimininkas, kažko išsigandęs, netikėtai pareikalavo šautuvus grąžinti. Laimei, Dmitrijus ir Vasilijus nepasimetė ir ėmė pasakoti, kad šūvio metu vamzdžiai sprogo. Taip jiems pavyko, nors ir per konfliktą, neatkreipti į save nereikalingo dėmesio.

Turėjo genialų pabėgimo iš SSRS planą, bet neįvertino savo priešų
© Stopkadras / Youtube

Dėmesio gal ir neatkreipė, bet liko be šautuvų. Jų ėmėsi ieškoti pas kitą kaimyną ir dalinio, kur vyresnieji broliai atliko tarnybą, vadą. Jis, pasinaudojęs savo medžiotojo bilietu, jaunuoliams nupirko parako, gilzių, dar kažko, padėjo patarimais.

Pasigaminti savadarbių sprogstamųjų užtaisų vyresniems broliams padėjo Igoris: būtent jis per savo buvusius klasės draugus rado būdą artimiau susipažinti su pedagogu, kurio žinios jam buvo labai reikalingos. Apsimesdamas, kad reikia pagaminti kažkokių dalių muzikiniams instrumentams, jis jaunuoliams pagamino tris granatų korpusus. Svarbi detalė: sprendžiant pagal tai, kad Vasilijus už kiekvieną jiems reikalingą daiktą mokėjo po dešimt rublių, svarbiausia sąlyga buvo laikas – įprastai tokie darbai kainuoja ne daugiau trijų rublių.

Dar tris panašias detales pagal pateiktą jau turimą pavyzdį jiems pagamino Irkutsko „Oblpotrebsojuz“ garažo tekintojas – taip pat tarsi reikiamą muzikos instrumento elementą. Užpildę granatas paraku, broliai atliko pirmą rimtą bandymą: miesto sode susprogdino medį. Beržas atlaikė, tačiau galima daryti išvadą, kad vaikinai rezultatu buvo daugiau nei patenkinti.

XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžioje Sovietų Sąjungoje būta kelių lėktuvo užgrobimo atvejų, reikalaujant išskraidinti į užsienį. Tais laikais apie tai praktiškai niekas nerašė, bet žmonės apie tai kalbėjosi ir gandai sklido iš lūpų į lūpas.

Pats ryškiausias tokių pasakojimų patvirtinimas praktikoje – imta taikyti nauja saugumo patikros sistema: viso Sovietų Sąjungos oro uostai per įtartinai trumpą laiką buvo aprūpinti rentgeno aparatūra ir rankiniais metalo detektoriais. Ovečkinai, kelis kartus skridę į pasirodymus Maskvoje, kartu gabendamiesi ir muzikinius instrumentus, apie patikros subtilybes ir didelių išmatavimų bagažo pervežimo tvarką nusimanė praktiškai viską.

Ištrauka iš kaltinamosios išvados: „Broliai Ovečkinai ginklus, šaudmenis ir sprogstamuosius užtaisus nusprendė į lėktuvą įsinešti kontrabose. Norėdami išsiaiškinti, ar labai priekabiai oro uoste tikrina kontrabosus, Dmitrijus ir Aleksandras 1988 metų vasario 17 dieną su kontrabosu išskrido į Maskvą, traukiniu atvažiavo į Leningradą, iš kur vėl lėktuvu grįžo į Irkutską. Įsitikinęs, kad patikros metu kontrabosą gali patikrinti intraskopu ir aptikti ginklų, Dmitrijus kontrabose įtaisė garso slopintuvą, kuris padidino jo matmenis ir neleido tikrinti intraskopu. Kontraboso viduje jis paslėpė ginklus, šaudmenis ir sprogstamuosius užtaisus“.

Turėjo genialų pabėgimo iš SSRS planą, bet neįvertino savo priešų
© Stopkadras / Youtube



Tuo pat metu šeima paskubomis išpardavė visą savo turimą turtą. Kai iš karto po užgrobimo į namus atskubėjo KGB, pareigūnai terado plikas sienas: nebuvo nei kilimų, nei radijo aparatūros, nei laikrodžių, nei vertingų daiktų. Brangenybių ir pinigų likimas nežinomas, greičiausiai visas turtas sudegė kartu su savininkais.

Maršrutas į Leningradą buvo pasirinktas neatsitiktinai: skirtingai nuo reisų į Maskvą, lėktuvai į miestą prie Nevos skraidė reguliariai ir dažnai, tačiau pustuščiai. Užgrobimui tai buvo labai svarbu: visa šeima galėjo susirinkti patogiausioje salono vietoje, apsupę save įkaitais.

Lėktuvo užgrobimas

1988 metų kovo 8 dieną 6 val. 5 min. ryto vietos laiku Ovečkinai atvyko į Irkutsko oro uostą.
Reisas iš Irkutsko į Leningradą skrido per Kurganą. Praėjus valandai po pakilimo iš šio miesto oro uosto, Ovečkinai skrydžio palydovei perdavė raštelį, parašytą ant iš mokyklinio languoto sąsiuvinio išplėšto lapo: „Ekipažui skristi į bet kurią kapitalistinę valstybę (Angliją). Jokiais būdais nesileisti, nes tokiu atveju susprogdinsime lėktuvą. Skrydį kontroliuojame mes“.

Iš karto po to kažkuri iš Ovečkinų mergaičių kažkodėl lėktuve užklijavo dvi lipnios juostos juosteles – taip, kad jos sudarė kryžių. Kam ji tai padarė, išsiaiškinti taip ir nepavyko, bet būtent tą baltą kryžių ryškiausiai prisimena visi tragedijos dalyviai: tiek keleiviai, tiek ekipažas.

14 val. 52 min. Maskvos laiku raštelis buvo perduotas keleivinio lėktuvo kapitonui Vasilijui Kuprijanovui. Vos jį perskaitęs, jis paspaudė specialų „pavojaus“ mygtuką, o kiek vėliau apie tai radijo ryšiu pranešė Vologodo skrydžių kontrolės centrui: tuo metu lėktuvas skrido būtent jo kontroliuojamoje teritorijoje 11 tūkst. 600 metrų aukštyje.

Ištrauka iš lėktuvo įgulos vado Vasilijaus Kuprijanovo apklausos protokolo: „Gavęs raštelį, iš kabinos išvijau skrydžio palydoves, užrėmiau duris. Kartu su likusiais ekipažo nariais užsitaisėme tarnybinius pistoletus ir perskaitėme instrukciją, kaip elgtis užgrobimo atveju. Tada paprašiau skrydžių palydovės apibūdinti man situaciją salone. Vasiljeva papasakojo, kad lėktuvą užgrobė 11 žmonių grupelė, joje – trys vaikai: devynerių, dešimties ir vienuolikos metų. Jie ginkluoti dviem nupjautvamzdžiais, ant panelės iš kairės užklijuotas kryžius. Su ekipažu sutarėme imituoti skrydį į užsienį“.

15 val. 11 min. ekipažui patarta skristi į Taliną, tačiau po 20 minučių gauta nauja komanda – galima rinktis arba Siverskajos, arba Veščevo oro uostą. Pakeisti lėktuvo maršrutą buvo ne taip jau ir paprasta. Nors žemę ir dengė stori debesys, lėktuvą užgrobusieji tokio posūkio negalėjo nepastebėti per pro langus šviečiančią saulę.

15 val. 19 min. kalbėtis su teroristais atėjo skrydžio inžinierius Ilja Stupakovas – jis buvo seniausias ekipažo narys ir darė didžiausią įspūdį. „Kai patekau į saloną, į mane iš karto nukreipė tuos nupjautvamzdžius ir griežtai uždraudė artintis. Paaiškinau, kad būtinai turime pasipildyti degalų atsargas, nes kuro neužteks net išskristi iš Sovietų Sąjungos. Tada pareikalavo, kad tą darytume bet kurioje šalyje, esančioje už šio socialinio lagerio ribų, netinka tik Suomija. Paaiškinau, kad kuro mums nepakaks niekam, ir jie nusileido dėl Suomijos“, – užrašyta protokole.

Turėjo genialų pabėgimo iš SSRS planą, bet neįvertino savo priešų
© Stopkadras / Youtube

15 val. 24 min. Sovietų Sąjungos Šiaurės-Vakarų karinėje apygardoje aktyvuotas planas „Nabat“. Daugiau detalių baudžiamojoje byloje nepateikiama. 15 val. 25 min. grupė „Alfa“ gavo pavojaus signalą. 15 val. 30 min. pradėti telkti Vyborsko milicijos ir KGB pareigūnai.

Tuo metu lėktuvas, imituodamas ilgą skrydį į Suomiją, buvo privertas sumažinti greitį.

Maždaug 15 val. 45 min. lėktuvas pradėjo leistis. Tik tada skrydžio palydovai keleiviams pranešė, kad lėktuvas užgrobtas ir nusikaltėlių reikalavimu skrenda į užsienį. Tą akimirką jau daug kas apie tai nutuokė – vyko kažkas labai keisto: bandžiusieji patekti į tualetą matė du jaunus žmones, ginkluotus nupjautvamzdžiais, o vienas prie krūtinės glaudė įtartiną cilindro formos daiktą.

Veščevo oro uostas tuo metu buvo karinis dalinys. Jo vadas, gavęs pavojaus signalą, nurodė personalui užtverti pakilimo-nusileidimo taką. Jo niekas neperspėjo, kad to daryti nevalia (vėliau laikraščiai rašė, kad kariai per kelias minutes sovietinį karinį objektą pavertė nedidelio Suomijos miestelio dalimi, bet tai netiesa).

Ištrauka iš skrydžių palydovės Vasiljevos apklausos: „Prieš pat nusileidimą Ninel Ovečkina, o netrukus ir Olga Ovečkina, pareikalavo vaikų patikrinti, ar lėktuvas tikrai leidžiasi Suomijoje. Argumentuodama degalų stygiumi, įgula lėktuvą iš karto pradėjo tupdyti. Pro iliuminatorių pamačiusi karį, Olga Ovečkina suklyko, kad lėktuvas leidžiasi sovietiniame oro uoste“.

Baigėsi tragiškai

Lėktuvas nusileido 16 val. 5 min. Ovečkinai nedelsiant pareikalavo, kad keleiviai nesistotų iš savo vietų ir nejudėtų. Igoris iš karto nuskubėjo į ekipažo kabiną ir pareikalavo atidaryti duris. Prieš tai kramtomąja guma užlipino durelių akį. Po 15 minučių prie jo priėjo skrydžio inžinierius, kuris paaiškino, kad reikia įsipilti degalų. Į tai Ovečkinai sureagavo įkaite paimdami skrydžių palydovę Tamarą Žarkają. Pasisodino į tą pačią eilę, kur sėdėjo patys, ir griežtai prisakė nejudėti.

„Štai kaip elgėsi Igoris: jis piktai šaukė ant keleivių, liepdamas nejudėti, o tada pasisukdavo į mane ir ramiu švelniu balsu pasakodavo apie savo gyvenimą. Tada vėl nuožmiai bendravo su ekipažo kabina, kad štai jau po dešimties minučių pradės žudyti įkaitus, o po kelių akimirkų vėl ramiausiai bendravo su manim. Susidarė įspūdis, kad jis visus tuos grasinimus tik vaidino“, – per apklausą kovo 9 dieną pasakojo kita skrydžių palydovė Irina Vasiljeva.

Vos tik lėktuvui nusileidus, ekipažo vadas skrydžių valdymo centrui perdavė reikalavimą – pašalinti karius. Tai ir buvo padaryta – nuvežė toliau nuo pakilimo-nusileidimo tako ir liepė nesirodyti.

16 val. 30 min. į Veščevo oro uostą iš Vyboro atvyko 16 žmonių operatyvinė grupė iš milicijos ir KGB pareigūnų ir seržantų. Jie buvo tiesiog skubiai iškviesti iš namų, bet nebuvo apmokyti, ką ir kaip reikia daryti. Jie iš karto iš priekio ir lėktuvo uodegos (taip, kad nebūtų matyti pro langus) ėmė artintis prie orlaivio. Vienas iš jų – Vyboro vidaus reikalų departamento tyrėjas leitenantas Petrovas – pro nedidelį langelį įsiropštė į ekipažo kabiną. Vienoje rankoje turėjo pistoletą, kitoje papildomų šovinių, buvo paskubomis užsivilkęs neperšaunamą liemenę.

„Gelbėtojai taip triukšmingai veržėsi į kabiną, jog nusikaltėliams iš karto tapo aišku, kad lėktuve pašaliniai“, – net kelis kartus per apklausą pakartojo ekipažo nariai. Dmitrijaus Ovečkino reakcija buvo kraupi – jis į galvą nušovė Tamarą Žarkają. Jos kūnas liko gulėti praėjime.

16 val. 55 min. ir 17 val. 16 min. iš Pulkovo oro uosto išskrido du sraigtasparniai – jais į įvykio vietą skrido operatyvinis štabas: Sovietų Sąjungos pasienio srities KGB vadovas, Pulkovo jungtinio aviacijos būrio vadas, jo pavaduotojas, penki KGB Leningrado srities valdymo aparato nariai ir trys operatyvinio milicijos pulko pareigūnai (būtent tie trys seržantai ir sudarė specialiąsias pajėgas, kurios buvo apmokytos vaikyti minias ir raminti masinius neramumus, tačiau neturėjo žalio supratimo, kaip rengti šturmą ar vaduoti užgrobtus lėktuvus). Sraigtasparniai Veščevo oro uoste nusileido atitinkamai 17 val. 22 min ir 17 val. 45 min.

18 val. ekipažo kabinoje, neskaitant piloto, jau buvo du milicijos pareigūnai, ginkluoti „Makarov“ pistoletais ir neperšaunamomis liemenėmis. 18 val. 30 min štabas juos informavo, jog šturmo pradžią simbolizuos lėktuvo judėjimas pakilimo-nusileidimo taku. Be atskiros komandos ką nors daryti griežtai uždraudė.

Įvairaus intensyvumo derybos truko iki 18 val. 32 min. Per tą laiką prie lėktuvo tris kartus buvo privažiavusios degalų papildymo cisternos, o jų priedangoje priartėjo policijos ir KGB pareigūnai. Jie rinkosi nematomoje zonoje. Paprasčiausiomis replėmis sugebėjo atidaryti bagažo skyriaus liukus, patekti į vidų ir aptikti kelią, kaip iš ten patekti į lėktuvo saloną. Ovečkinai visa tai kuo puikiausiai girdėjo.

Turėjo genialų pabėgimo iš SSRS planą, bet neįvertino savo priešų
© Stopkadras / Youtube

Komanda kilti duota 18 val. 42 min – lėktuvas pajudėjo iš vietos.

Ekipažo kabinoje buvę pareigūnai išlaužė duris į saloną ir pradėjo šaudydami eiti pirmyn. Taip jie atsidūrė prie pirmose eilėse sėdėjusių keleivių ir į koją pašovė Igorį Ovečkiną, stovėjusį praktiškai prie pat durų. Vasilijus ir Dmitrijus pradėjo atsišaudyti iš savo nupjautvamzdžių, sužeidė abu milicininkus. Abiem pusėms baigėsi šoviniai, ir durys į kabiną užsidarė.

Iš Igorio Ovečkino apklausos protokolo: „Tuo metu mano vyresnysis brolis Dmitrjus suriko, jog į saloną pateko karių (...). Prasidėjo susišaudymas, kas šaudė nemačiau, nes pasislėpiau lėktuvo virtuvėlės erdvėje“.

Ištrauka iš nepilnamečio liudininko Michailo Ovečkino apklausos protokolo: „Per susišaudymą buvo sužeistas Serioža, jis tuo metu kartu su mama ir Julija sėdėjo trečioje eilėje nuo lėktuvo uodegos. Dima taip pat vieną kartą iššovė atgal. Labai gerai pamenu, kad pirmiausia pradėjo šaudyti nuo ekipažo kabinos pusės, Dima atsakė vėliau. Netrukus šaudynės pirmame salone liovėsi. Broliai suprato, jog yra apsupti – ir nusprendė susisprogdinti. Dmitrijus tada kalbėjo, jog sovietiniame kalėjime tai jau tikrai nesėdės. Vasilijus ir Olegas priėjo prie Sašos, kuris visą tą laiką sėdėjo paskutinėje eilėje, visi apstojo ratu sprogstamąjį užtaisą, ir Saša jį padegė. Kartu kvietė ir Igorį, kad ir jis kartu susisprogdintų, bet jis neatsakė, ir broliai pamanė, kad jį nušovė. Nugriaudėjus sprogimui, niekas nenukentėjo, tik Sašai pradegė kelnės. Be to, sprogimo metu užsidegė sėdynės apmušalas ir išdužo iliuminatoriaus stiklas. Kilo gaisras. Saša nusižudė. Antras nusižudė Olegas. Olegui parkritus, mama paprašė Vasilijaus ją nušauti. Vasilijus paėmė Dimos nupjautavamzdį ir šovė motinai į smilkinį. Kai mama pargriuvo, Vasia mums paliepė bėgti. Viskas vyko lėktuvo gale. Tuo metu sėdėjau paskutinėje eilėje iš dešinės ir viską mačiau“, – teigiama protokole.

Tik prasidėjus gaisrui, kiti keleiviai tarsi pabudo ir pasileido bėgti prie išėjimų. Skrydžių palydovės pasirūpino dviem avariniais trapais, tačiau dalis keleivių lipo lauk pro avarinius išėjimus pirmiausia ant sparnų, o nuo jų šoko žemyn.

Ištrauka iš skrydžių palydovės Vasiljevos parodymų: „Lėktuvą apsupę kariai pradėjo reikalauti kai kurių keleivių gultis ant žemės, rakino jiems rankas. Vienas karys, kurio tikrai neatpažinčiau, šovė į nugarą vienam ant pilvo gulinčiam vyrui. Noriu pabrėžti, kad kariai su keleiviais elgėsi labai grubiai“. Galiausiai per incidentą žuvo penki nusikaltėliai, dar du buvo sužeisti, žuvo trys keleiviai ir vienas lėktuvo ekipažo narys, įvairaus sunkumų traumų patyrė 14 keleivių. Lėktuvas sudegė. Pirmas ir vienintelis oficialus pranešimas apie lėktuvo užgrobimą pasirodė tik po paros – antrojoje kovo 9 dienos pusėje.

Remiantis Sovietų Sąjungos civilinės aviacijos ministerijos pranešimu, kovo 8 dieną grupė ginkluotų nusikaltėlių bandė užgrobti keleivinį lėktuvą Tu-154, skridusį reisu Irkutskas-Kurganas-Leningradas (dabartinis Sankt Peterburgas), norėdami pabėgti į užsienį. Nusikaltėliai, ėmusis reikiamų priemonių, buvo neutralizuoti. Per teroristinį išpuolį nukentėjo žmonių. Keleiviams incidento vietoje suteikta būtinoji pagalba, imtasi visų jų saugumui būtinų priemonių.

Septyniolikmečiui Igoriui Ovečkinui buvo skirta aštuonių metų laisvės atėmimo bausmė, jo seseriai – ketverių. Tyrimo metu paaiškėjo, kad Olga Ovečkina lėktuvo užgrobimo metu buvo nėščia.

Mergaitė, kurią pavadino Larisa, gimė kalėjime. Kario, kuris šovė į nugarą gulinčiam keleiviui ir sunkiai jį sužeidė, nustatyti nepavyko.

Taip baigėsi liūdnai pasibaigęs „Septynių Simeonų“ bandymas pabėgti iš Sovietų Sąjungos ir pradėti naują gyvenimą.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Moterų siaubas Klaipėdoje: mieste siautėja ginkluotas užpuolikas (41)

Po moters, šeštadienį vežimėlyje stūmusios vaiką, kraupios akistatos su užpuoliku Klaipėdos...

Pasipiktino prabangiais modeliais su „vardiniais“ elektromobilių numeriais, bet „Regitra“ atrado kitą bėdą (132)

Prabangūs BMW, „ Audi “, „Porsche“ su elektromobiliams skirtais valstybinio numerio...

Jauna šeima: kaip pasiruošti susitikimui su popiežiumi (225)

Į susitikimus su rugsėjo 22–23 dienomis Lietuvoje viešėsiančiu popiežiumi Pranciškumi...

Naujausias Kepenio užmojis – tam nepritaria net medikai (48)

Alternatyvia Lietuvoje laikoma ajurvedos medicina randa kelią į Lietuvos Seimą. Parlamentaras...

Tragišką kūdikio pagrobimo istoriją lig šiol gaubia daug paslapčių (6)

Nors įtariamasis buvo identifikuotas, teisiamas ir pripažintas kaltu, vėliau jam įvykdyta mirties...

Lyderių dvikova: sirgalių „atominis grybas“, Latvijos teisėjai ir grįžusi intriga (9)

Penktadienį centrinėse A lygos rungtynėse tarp Marijampolės „Sūduvos“ ir Vilniaus...

Nuslėptas dokumentas parodė tikrąjį rusų sukčiavimo mastą: JAV trūko kantrybė (97)

Jungtinių Tautų ekspertų grupės parengtoje ataskaitoje konstatuojama, kad Šiaurės Korėja...

Dėl telefono pateko į pinkles: paprašius grąžinti pinigus, pardavėjas pasiūlė kelionę į mišką (104)

Naują „ iPhone 7“ įsigijęs kaunietis pateko į nepavydėtiną padėtį – išvykus į...

Kraupi avarija kelyje Panevėžys–Šiauliai: galimai kaltas alkoholis (8)

Penktadienio vakaras pažymėtas kraupia avarija kelyje Panevėžys – Šiauliai, netoli „Orlen“...

Sovietų Sąjungos grimasos: išsigando Jono Pauliaus II – kliuvo dvasininkams (5)

Socialistinio bloko gyventojai gana džiugiai pasitiko žinią apie lenko Karolio Wojtylos tapimą...