„...pamiršome, kaip buvęs prezidentas Karimovas Andižane numalšino sukilimą, sušaudęs tūkstančius žmonių. Visi jį smerkė, o kai mirė – ant kelių klūpėjo, raudojo, verkė. Me to nepatyrėme, todėl ir suprasti to nenorime – bent jau kai kurie. Na, ir kaip mums suprasti“, – birželio 4 dieną pareiškė Aleksandras Lukašenka, pristatęs naujus ministrų kabineto narius ir palietęs prezidento rinkimų kampanijos temą.

Ministru pirmininku vietoj bankininko Sergejaus Rumaso paskirtas buvęs Baltarusijos valstybinio karinio-pramoninio komiteto vadovas Romanas Golovčenka, seniau dirbęs Saugumo taryboje, generalinėje prokuratūroje, prezidento administracijoje bei ambasadoriumi Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Leonido Anfimovo, daug metų vadovavusio pasienio apsaugos kontrolei, vietą užėmė buvęs KGB pirmininko pavaduotojas Ivanas Tertelis. Prieš pusę metų prezidento administracijai vadovavo buvęs KGB pirmininko pavaduotojas Igoris Sergejenka.

A. Lukašenka Baltarusijos gyventojams patarė „mažiau visokiose instagramose ir telegramų kanaluose stebėti tas, esą, ilgas eiles“. Anot prezidento, žmones, kurie jau dvi savaites stovi eilėse norėdami padėti parašą, kad galėtų iškelti norimą kandidatą į prezidentus „ne Lukašenką“, suveža specialiai. Be to, anot jo, procesas primena savotišką užburtą ratą. „Na ir ką, pasirašė, o tada vėl stoja į eilės galą, dar kartą pasirašė... Automobiliais juos veža. Pasirašė, pasitraukė, sėdo į mašiną, apvažiavo rajoną ir vėl stovi eilėje...“, – aiškina A. Lukašenka.

A. Lukašenkos pareiškimo emocionalumas ir brutalumas neabejotinai palieka įspūdį, komentare „Delfi“ pažymi politikos analitikas Artiomas Šraibmanas. Jam atrodo, kad Baltarusijos valdžios galva „puikiai supranta ekonominės, ir netgi jau politinės krizės, ištikusios šalį, gylį ir mastą“: „Ir jis labai liguistai priima mitingų, eilių, įskaitant ir žmones regionuose, reiškiančius savo nepasitenkinimą, besikreipiančius į jį tiesiogiai, realybę. Jis mano, kad gimsta kažkoks naujas protesto judėjimas“.

Kitaip situaciją vertina politikos apžvalgininkas Aleksandras Feduta: „Baltarusijos valdžios lyderis akivaizdžiai nesupranta, kas vyksta, ir todėl elgiasi gana agresyviai. Aleksandras Lukašenka nesitikėjo, kad prezidento rinkimuose dalyvaus kandidatai, atsidūrę dabartiniame pretendentų sąraše. Jam tai buvo tikras šokas. Jis niekada nebūtų patikėjęs, kad prieš jį gali stoti tokie sėkmingi žmonės. Padarė įspūdį prezidento pareiškimai, kuriuose jis ėmė brėžti rinkimų situacijos Baltarusijoje ir pilietinių karų ar karinių neramumų atvejų kitose Nepriklausomų valstybių sandraugos šalyse paralelę“.

Mitingas prieš Aleksandrą Lukašenką

„Lukašenka prisikalbėjo“


Kaip primena A. Feduta, „karinė retorika A.Lukašenkos kalbose dominuoja visų rinkimų kampanijų metu“.

„Ji tikrai buvo naudojama ir tvarkant įvairius reikalus dėl naftos ir dujų kainų su Rusija, per konfliktus su Vakarais. Dabar jis pirmą kartą pradėjo kalbėti, kad jo pavyzdys – buvęs Uzbekistano prezidentas Islamas Karimovas, sušaudęs daugiau nei tūkstantį žmonių per sukilimą Andižane“, – sako politikos apžvalgininkas.

Žinoma, iš esmės labai aiškiai pasimato, kad prezidentui trūksta informacijos, kas iš tikrųjų tada nutiko Andižane. Bet situacijos tai nekeičia – A. Lukašenka prisikalbėjo. O greičiausiai tenorėjo pasakyti, kad yra pasirengęs duoti įsakymą kariams panaudoti tikrus šovinius, jeigu kiltų kokių nors pilietinio nepaklusnumo akcijų, sako ekspertas.

Anot A. Fedutos, A. Lukašenka iš tikrųjų tiki, kad jau dvi savaites nesibaigiančios eilės norinčiųjų pasirašyti už bet ko kito, tik ne jo, kandidatavimą į prezidento postą, eilės yra kažkieno organizuotos: „Neatsitiktinai visoje šalyje vykdomos kratos, ieškoma sąmokslo apraiškų nomenklatūroje. Taip buvo ir 2000 metais, kai mus apklausinėjo KGB, teiravosi, ar turėjome kontaktų su aukštais pareigas užimančiais asmenimis (red. kalbama apie įvykius po prezidento rinkimų).

Baltarusiai stovi eilėje pasirašyti už kandidatus į prezidento postą

„Esu tikras, kad taip bus ir po šitų rinkimų, ir jeigu 2010 metas šio siaubo auka tapo ministras pirmininkas Sidorskis, nors tai ir buvo jau po rinkimų, šį kartą Sergejaus Rumaso kabinetas atleistas prevenciškai“, – teigia ekspertas.

Ar realu Baltarusijai išsirinkti prezidentą „ne Lukašenką“?


„... mes šitos šalies niekam neatiduosim, kad galėtų iš jos tyčiotis, kiekvieną dieną vis labiau destabilizuotų, draskytų į gabalus ir kam nors dalintų. Prisiminkite jūs ir visi, kas mane išgirs: jie šalies negaus...“, – birželio 4 dieną kalbėjo A. Lukašenka.

Nuo tada, kai paskelbta apie rinkimus, šalyje sulaikyta jau daugiau nei 200 žmonių. Jau neskaitant seniau žinomų opozicijos aktyvistų, tarp jų ir rinkimuose dalyvauti pretendavęs „YouTube“ tinklaraštininkas Sergejus Tichanovskis (sulaikytas dėl baudžiamosios bylos, esą, dėl smurto prieš milicijos pareigūnus pagal Baltarusijos baudžiamojo kodekso 364 straipsnį) ir tie, kurie dalyvavo jo transliacijose bei Svetlanos Tichanovskos iniciatyvinės grupės nariai. Žmonės sulaikomi ir toliau, jų namuose atliekamos kratos.

A.Lukašenka ir toliau nevengia aštriai kalbėti apie pagrindinius savo konkurentus, nenurodydamas jų pavardžių. Iš konteksto aišku, apie ką jis kalba. Be to, visoje šalyje ir toliau renkami parašai už dabartinio prezidento kandidatūrą rinkimuose. Tuo užsiima profesinė sąjunga, veikianti pagal sovietinį modelį.

Tiek iniciatyvinių grupių narių, tiek eilinių piliečių, tiek gerbiamo kandidato į kandidatus Viktoro Babariko, besikreipusio į centrinę rinkimų komisiją su sąrašu rinkimų kampanijos metu pastebėtų pažeidimų, bandymai pasiekti teisingumo baigėsi be rezultatų.

Taigi, birželio 4 dieną iniciatyvinės A. Lukašenkos grupės vadovas Michailas Orda pareiškė, kad visi faktai, įvardyti V.Babariko pareiškime, yra anoniminiai pastebėjimai, todėl „jų niekas netirs, nes nenustatyti asmenys“.

Į centrinės rinkimų komisijos vadovės Lidijos Jermošinos klausimą, ar grupės nariai buvo tikrinami dėl aprašytų faktų, M. Orda atsakė: „Mes labai atidžiai tikriname faktus, kuriuos gauname internete ar kitais būdais. Operatyviai sprendžiame kiekvieną klausimą. Ir, tai jau tapo taisyklė, visi jie klastotės...“.

Centrinė rinkimų komisija V. Babariko skundą įvertino kaip nepagrįstą ir atsisakė jį patenkinti. Analogiškai atmetami ir visi kiti pareiškimai.

A.Feduta sako, kad centrinės rinkimų komisijos vadovė Lidija Jermošina niekada neslėpė savo angažuotumo, visada sakiusi, kad ją į pareigas paskyrė prezidentas, ir ji jam už viską dėkinga.

„Ji puikiai supranta, kad, jam pasitraukus, ji neteks ne tik posto – o tam ji pasirengusi. Bet neteks ir laisvės, o to jai tikrai nesinorėtų. Žmonės pavargo nuo tos pačios valdžios, nori realių permainų. O valdžia jų nenori. Ir tai gali tapti tikra tragedija tiems, kas tą valdžią įkūnija. Pirmiausia Lukašenkai ir Jermošinai. Būtent dėl šios priežasties jie daro viską, kas įmanoma ir nuo jų priklauso, kad tos permainos nevirstų realybe“, – sako „Delfi“ pašnekovas.

O tam, pažymi Artiomas Šraibmanas, yra galimybių: „Autoritarinėse šalyse įstatymai priimami ne tam, kad per skundus centrinei rinkimų komisijai būtų galima pasiekti proceso demokratizavimo. Centrinės rinkimų komisijos jokie skundai ir jokie pareiškimai nestebina. Visa tai jau buvo – ir administracinės procedūros, ir skundai. Visada centrinė rinkimų komisija juos pasmerkia kaip neturinčius pagrindo. Paskui bus skundai dėl neskaidraus balsų skaičiavimo, komisijos ir stebėtojų duomenų neatitikimo. Ir visada centrinė rinkimų komisija randa elegantiškų atsakymų“.

Autoritariniai režimai įstatymus rašo tam, kad į valdžią neįsileistų oponentų. Kokį elegantišką atsakymą pateiks centrinė rinkimų komisija, bandydama atmesti A. Lukašenkos priešininkų per šiuos rinkimus pretenzijas, dar neaišku. O dėl to, kad toks bus rastas, A. Šraubmanas net neabejoja. Be to, jis įsitikinęs, kad Baltarusijos valdžiai reikia labai pasistengti, kad dabartinė kampanijos eiga paskatintų aštrią Vakarų reakciją.

A.Feduta nusiteikęs gana pesimistiškai. Anot jo, jau dabar aišku, kad viskas bus žymiai sudėtingiau nei 2010 metais. Tada prezidentinė rinkimų kampanija su brutaliu protestų vaikymu baigėsi rinkimų nepripažinimu, visų derybų su Vakarais žlugimu, o kas dar baisiausia – penkerių metų Baltarusijos izoliacija.

Gali būti, kad birželio 5 dieną A. Lukašenka susitiko su Vengrijos ministru pirmininku Viktoru Orbanu. Kaip teigiama oficialiame anonse, be kitų klausimų jie turėjo aptarti ir „Baltarusijos bei Europos Sąjungos santykių liniją“. Bet, kaip pažymi A. Feduta, premjeras Orbanas aptarinėti Baltarusijos ir Europos Sąjungos santykių negali, nes yra išsakęs pakankamai negatyvią nuomonę Sąjungos adresu, tad jo pozicija absoliučiai suprantama ir aiški.

Priminsime, kad nuo 2014 metų V. Orbanas Briuselyje vadinamas „naujuoju Europos diktatoriumi“. Jis žinomas kaip autorius pareiškimo, jog liberalioji demokratija išsikvėpė, ir kad būtų geriau rintis „neliberalios demokratijos“ kelią.

Rusišką straipsnio versiją galima rasti čia.