Kaip didinti atsparumą melagingoms naujienoms ir išlaikyti Europos vienybę? – šie ir kiti klausimai sausio 25 d. Europos namuose Vilniuje buvo aptarti kasmetinėje konferencijoje „Quo vadis, Europa?“
Konferenciją atidarė ir sveikinimo žodį tarė prezidentas Valdas Adamkus, pabrėždamas, kad minėtos grėsmės – manipuliacija, melagingos naujienos – kuria neapykantos atmosferą ir susiskaldymą, kėsinasi į pačią demokratijos širdį.
Jam antrino Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, atkreipdamas dėmesį į kitą svarbų Europos Sąjungos istorijos vingį – vykstantį „Brexit“ procesą – kaip galimą informacinių karų ir propagandos pasekmę.
Anksčiau politikai melavo kitaip
Tačiau kodėl žmonėmis, nepaisant augančios švietimo kokybės ir nuovokumo, taip lengva manipuliuoti? – į šį klausimą pamėgino atsakyti svečias iš Bristolio universiteto, profesorius Stefanas Levandovskis, pristatydamas savo dešimtmetį trunkančius tyrimus melagingų naujienų tema.
„Visi kalba apie pasaulį po tiesos (eng. „post-truth world“) ir manau, kad viena to priežasčių yra tas vienas individas, prezidentas Trumpas, kuris, pasak vos prieš keletą dienų pasirodžiusios „Washington Post“ faktų tikrintojų informacijos, per 730 dienų pasakė 8158 neteisingus ar klaidinančius teiginius ir jam vis geriau sekasi tai daryti“, – savo pasakojimą pradėjo profesorius, rodydamas į viršų šaunančią melagingų prezidento teiginių kreivę.
„Bet kas iš tiesų yra post-tiesa? Iš tiesų, man nelabai patinka šis terminas, nes jis verčia manyti, kad prieš post-tiesą buvo kažkas teisingo. Kalbėdami apie post-tiesą, mes iš tiesų kalbame apie savotišką malonės netekimą. Tarsi visiškai netikėtai mes tapome nesąžiningi ir nusprendėm nebesakyti tiesos“, – aiškina mokslininkas.
S. Levandovskis atkreipė dėmesį į faktą, kad iš tiesų žmonės šiais laikais netgi labiau pasitiki autoritetais ir jų gebėjimu sakyti tiesą. Pavyzdžiui, pasak Didžiosios Britanijos atlikto tyrimo, 1997-aisiais tik 65 proc. žmonių tikėjo mokslininkais, kai tuo tarpu 2016 metais šis skaičius šoktelėjo iki 80 proc. 2017 metų duomenimis tokiose šalyse, kaip, pavyzdžiui, Vokietija, Švedija ir Šveicarija nepasitikinčių mokslu buvo 5 – 20 proc. visos populiacijos.
Be to, profesoriaus teigimu, neteisinga melagystėms suteikti autentiškumo aurą, nes politikai meluodavo ir anksčiau, skyrėsi tik melų ir propagandos strategijos.
„Taigi, kas pasikeitė? Aš manau, kad tiesiog pasikeitė politikų elgesys tiesos, faktų ir įrodymų atžvilgiu. Remiantis mano kolegų McCright ir Dunlap darbais, manau, kad iš stipraus realizmo perėjome į stiprų konstruktyvizmą.
Ką noriu tuo pasakyti? Noriu pasakyti, kad prieš 10 ar 20 metų vos tik viešumoje pasirodydavo melagystės, jos buvo labai atidžiai kuriamos tam, kad pasiektų tam tikrą tikslą. Taigi, kai kurie politikai galėjo mus suklaidinti masinio naikinimo ginklų klausimais. Tai yra organizuotos pastangos. Taip pat yra žmonių, kurie neigia klimato kaitą, klimato mokslą, bet visi šie žmonės užginčija tą pačią realybę.
Tonis Bleras ir Džordžas Bušas sakė mums, kad Irake dabar, šioje realybėje, yra masinio naikinimo ginklų, bet visi tie žmonės, Jungtinių Tautų inspektoriai, sakė „Mes nieko neradome, nemanome, kad ten kas nors yra“. Tačiau tai buvo varžytinės dėl tos pačios realybės“, – kalbėjo S. Levandovskis.
Tuo tarpu dabartines pastangas skleisti netikrą informaciją profesorius vadina episteminiu nejautrumu, apibūdindamas tokį pasaulį kaip chaotišką, pripildytą nevaržomos žodžio laisvės ir įsitikinimo savo teisumu:
„Donaldas Trumpas yra puikus pavyzdys, Didžiosios Britanijos „Brexit“ kampanija buvo kitas pavyzdys. Mano žiniomis viskas, kas buvo pasakyta šioje kampanijoje, buvo neteisinga, o kai šie žmonės buvo pričiupti, jie tiesiog pasakė: „Kam tai rūpi? Mes turime alternatyvių faktų.“ Tai yra naujausias žmonių kūrinys, pasakymas, kad tu gali tai laikyti faktais, bet aš turiu alternatyvių faktų. Daugiau nebėra ginčų dėl tos pačios realybės. Niekas net nebeapsimetinėja, kad dėl ko nors galima susitarti.“
Kokios šių pokyčių pasekmės? S. Levandovskio pateiktais duomenimis, jos ne tokios, kokių galima būtų tikėtis. Nepaisant to, kad D. Trumpą nuolat pričiumpa faktų tikrintojai, jo reitingai dėl šių melų nepatiria ypatingai didelių svyravimų. Nors šiuo metu daugiau žmonių nepritaria prezidento politikai, jis vis dar turi nemažai palaikytojų, dauguma kurių – respublikonai.
Tiesa rinkėjams rūpi ne visada
Apklausos parodė, kad politiniai įsitikinimai labiau veikia žmonių sugebėjimą reaguoti į melą, nei pačių faktų tikrumas. Nors 61 proc. žmonių Amerikoje mano, kad jų prezidentas beveik visada meluoja, tarp jų yra vos 22 proc. respublikonų, likę 76 proc. yra įsitikinę jo tiesumu. Kai tuo tarpu demokratų pusėje viskas yra atvirkščiai – 94 proc. demokratų linkę manyti, kad D. Trumpas visada meluoja ir tik 5 proc. mano, kad šalies vadovas sako tiesą.
Tolimesni tyrimai taip pat atskleidė, kad politiko melai net menkai daro įtaką rinkimų rezultatams vien dėl rinkėjų įsitikinimo, už ką jie nori balsuoti. Taigi, net išsiaiškinę D. Trumpo melus, žmonės buvo linkę sakyti, kad tai nedaro įtakos jų sprendimui balsuoti už šį kandidatą.
Pasirodė, kad europiečių sprendimams faktai taip pat nedaro ypatingos įtakos. Kad tai įrodytų, S. Levandovskis rėmėsi „Brexit“ statistiniais duomenimis. Pasak jų, nors dauguma Didžiosios Britanijos gyventojų palaikė išstojimą iš Europos Sąjungos dėl to, kad šis turėtų sumažinti imigrantų iš kitų ES šalių srautą, „Brexit“ kampaniją labiausiai palaikė tie regionai, kuriuose imigrantų skaičius mažiausias.
Tuo tarpu daugiausia imigrantų turintys regionai balsavo už tai, kad Didžioji Britanija liktų ES nare. Vadinasi, žmonės, kurie iš tiesų kasdien susidurdavo su imigrantais, problema, kurią turėtų išspręsti „Brexit“ procesas, visai nenorėjo, kad šis procesas įvyktų.
Melagienos kaip autentiškumo ženklas
Mokslininkas klausia: kodėl žmonėms visi šie melai reikalingi ir kas lemia D. Trumpo populiarumą: „Yra toks dalykas, pasak Hahlo ir jo kolegų, kaip meluojančio demagogo autentiškumas. Jei paanalizuotume, ką daro D. Trumpas, o jis yra geriausias to pavyzdys, jis meluoja apie dalykus, kuriuos galima paneigti per 10 sekundžių. <...> Neseniai jis melavo apie tai, kad dvi savaites nepaliko Baltųjų rūmų, kai, tuo tarpu, prieš dvi dienas jis pastebėtas Floridoje žaidžiantis golfą. Kam meluoti apie tai, ką galima taip greitai demaskuoti?
Gali taip būti, kad savo melais jis rodo panieką įstaigoms. Tiesos sakymas yra įstaigų [autoritetų] konstruktas. <...> Pažeisdamas šią normą, Donaldas Trumpas ir jo pasekėjai demonstruoja savo panieką dabartinei įstaigai. Sakydamas, kad švietimas yra bevertis, jis rodo panieką. O kas kartą rodydamas panieką įstaigai tu parodai, kad esi „tikrų žmonių“ čempionas. <...> Ir „Brexit“, žinoma, buvo susijęs tik su „tikrais žmonėmis“, nusistačiusiais prieš įstaigą.“
Tokiu būdu demonstruojant palaikymą „paprastiems“ arba „tikriems“ žmonėms, tiesa užima antraeilį vaidmenį. Svarbiausiu tampa autentiškumas, o bet koks normų pažeidimas – melagingos naujienos, žiniasklaidos puolimas ar visuomenės dėsnių nepaisymas – tik kelia tokio autentiškumo lygį.
Dažniausiai šio autentiškumo, paminančio taisykles ir faktus, poreikis išauga žmonėms pajutus neteisybę, kaip nutiko ir Amerikoje, kuomet išaugus darbuotojų produktyvumui užmokestis už darbą liko nepakitęs. Tai pakurstė žmonių nepasitikėjimą įstaigomis ir valdžia.
Kokią išeitį iš šios situacijos siūlo S. Levandovskis? Pasak profesoriaus, išeičių, padedančių atskirti melus ir tiesą bei skatinančių pasitikėjimą, yra ne viena. Tai – atskaitingumo reikalavimas, kibernetinių atakų atrėmimas, „technologizacija“, procesų (ne turinio) suvaldymas, faktų tikrinimas. Vis dėlto, konferencijos svečias pabrėžė ypatingą efektyvios komunikacijos su žmonėmis svarbą, informuotumo didinimą ir viešą informacijos mokslo dėstymą.
Plačiau apie praktinius kovos su propaganda ir netikromis naujienomis būdus po profesoriaus pranešimo konferencijoje aptarė viešnia iš EP atstovo spaudai biuro Delfina Kolard, Strateginės komunikacijos departamento specialistas Tomas Čeponis, platformos „demaskuok.lt“ įkūrėjas Viktoras Daukšas ir pats profesorius Stefanas Levandovskis.