„Jeigu šiandien būtumėte Ovaliniame kabinete, ką jam pasakytumėte?“, – M. Trump pasiteiravo G. Stephanopoulos.
„Paraginčiau atsistatydinti“, – atsakė M. Trump.
Jos knyga „Too Much and Never Enough: How My Family Created the World's Most Dangerous Man“ („Per daug ir niekada negana: kaip mano šeima sukūrė pavojingiausią žmogų pasaulyje“) dėl artimo žvilgsnio į prezidento auklėjimą ir asmeninį gyvenimą iki jo atėjimo į Baltuosius rūmus susilaukė didelio žiniasklaidos dėmesio. Knygą liepos 14 d. išleido leidykla „Simon & Schuster“. Ji atsidūrė „Amazon“ perkamiausių knygų sąrašo viršūnėje.
G. Stephanopoulos paklausta, kokį vieną patį svarbiausią dalyką Amerika turėtų žinoti apie jos dėdę, M. Trump žodžių į vatą nevyniojo.
„Jis yra absoliučiai nepajėgus vadovauti šaliai – pavojinga leisti jam tą daryti“, – apie dėdę kalbėjo D. Trumpo dukterėčia.
M. Trump yra Demokratų partijos narė, viešai išreiškusi paramą Hillary Clinton. Jos neigiamas požiūris į D. Trumpą grįstas ir kitais motyvais: dalijantis šeimos turtus, M. Trump ir jos brolis liko nuošalyje. Be to, galima justi akivaizdų liūdesį ir pyktį, kurį sukėlė jau seniai ištikusi tėvo netektis. Baltieji rūmai, kaip ir buvo galima tikėtis, atmetė jos istoriją, išvadinusi ją „melagystėmis“, kupinomis „juokingų ir tiesiog absurdiškų kaltinimų“.
Tačiau M. Trump turi psichologijos mokslų daktaro laipsnį ir ilgą laiką turėjo prieigą prie Trumpų šeimos reikalų, bei matė besirutuliojančias vidines dramas. 211 jos įtempto pasakojimo puslapių nukelia skaitytoją į dar neregėtas vietas, atskleidžia nežinomas scenas ir naujas detales bei supažindina su toksiškos prezidento šeimos nariais, kurie buvo atvirai ir akivaizdžiai nebylūs. Bet autorė visgi kraujo ryšiais yra susaistyta su jais ir yra viena iš jų – ir, kaip pabrėžia, „vienintelė iš Trumpų šeimos, norinti pasakoti apie tai, ką pati vadina savo „piktybiškai disfunkcine šeima“.
M. Trump tvirtina, kad D. Trumpas yra „menkas ir apgailėtinas žmogelis“. Ji teigia, jog jis yra „neišmanėlis, nepajėgus“ ir „pasimetęs savo paties iliuzijų pasaulyje“. Ji aiškina, kad giliai širdyje D. Trumpas „žino, jog jo niekas niekada nemylėjo“. M. Trump tvirtinimu, jos dėdės perrinkimas reikštų „Amerikos demokratijos pabaigą“.
Pirmasis knygos skyrius prasideda tokiu sakiniu: „Tėti, mama kraujuoja!“. Tai 12-metė D. Trumpo sesuo Maryanne šaukiasi pagalbos, ant krauju paplūdusių grindų viename iš didžiojo Trumpų namo Niujorko Kvinso rajone vonios kambarių radusi be sąmonės gulinčią motiną. Kaip rašo autorė, „artimiausius šešis mėnesius Mary gyveno tarp ligoninės ir namų“, o tarp „ilgalaikių pasekmių“ buvo „dėl staigaus estrogeno netekimo išsivysčiusi sunki osteoporozės forma“ ir „nepakeliamas skausmas, kurį sukeldavo vis retėjančių kaulų lūžiai“. Visą situaciją dar labiau paaštrino pačios D. Trumpo motinos būdas: ji buvo „iš tų motinų, kurios naudodavosi savo vaikais, kad paguostų save, o ne guosdavo juos. Ji jais rūpindavosi tada, kai būdavo patogu jai pačiai, o ne tada, kai vaikams to reikėdavo. Ji dažnai būdavo nestabili ir reikli, linkusi į savigailą, įsivaizduodavo esanti kankinė ir manydavo, kad jos poreikiai yra patys svarbiausi. Penki jos vaikai iš esmės negaudavo motinos dėmesio“.
Kaip pastebi politico.com, prezidento tėvo aprašymai taip pat negailestingi. Kartais atrodo, kad ši knyga yra būtent jo asmenybės portretas: Fredas Trumpas vaizduojamas kaip beširdis, melagis, apgavikas, darboholikas, besityčiojantis, norintis dominuoti, kerštingas šovinistas. Pavyzdžiui, jis dažnai tyčiodavosi iš žydų arba atsisakydavo nuomoti butus die Schwarze – taip jis vadindavo juodaodžius (F. Trumpo pirmoji užsienio kalba buvo vokiečių). Galiausiai, M. Trump žodžiais tariant, jis buvo „kankintojas“, „geležiniu kumščiu mojuojantis autokratas“ ir „tikras sociopatas“, gerumą prilygindavęs silpnumui ir palankumą išreikšdavęs savo antrajam sūnui Donaldui visų likusių keturių vaikų dėmesio ir rūpesčio sąskaita. Ypač nukentėjo jo vardą paveldėjęs Fredas jaunesnysis (arba Freddy), kuris „nebuvo toks, kaip norėjo jo tėvas“ ir dėl šios priežasties buvo „sunaikintas“.
Kaip rašo M. Trump, „Fredas sunaikino savo vyriausiąjį sūnų žemindamas ir nuvertindamas kiekvieną jo asmenybės ir jo prigimtinių gebėjimų aspektą, kol galiausiai iš jo beliko tik savigrauža ir beviltiškas poreikis įtikti žmogui, kuris laikė jį nenaudingu“. Knygos autorė tęsė: „Fredas sunaikino ir Donaldą, bet ne jį uždusindamas, kaip padarė Freddy, o atimdamas iš Donaldo galimybę vystytis ir patirti visą žmogiškųjų emocijų spektrą. Apribodamas Donaldo prieigą prie jo paties jausmų ir daugumą jų vertindamas kaip nepriimtinus, Fredas iškreipė savo sūnaus pasaulio suvokimą ir smarkiai pakenkė jo gebėjimui tame pasaulyje gyventi“.
M. Trump įsitikinimu, rezultatas buvo toks: „Mažiausiai metus buvęs apleistas motinos ir nesulaukęs iš tėvo ne tik elementarių poreikių patenkinimo, bet ir nepasijutęs saugus, mylimas ir vertinamas, Donaldas patyrė tokią meilės ir dėmesio stoką, kuri visam gyvenimui paliko randą, paskatinusį „narcisizmo, patyčių, pretenzingo noro būti reikšmingam apraiškas“, – daro išvadą M. Trump. Ji pridūrė: „Susiformavo griežta ir nelanksti asmenybė – tai buvo tarsi šarvai, kuriais jis dažnai pasinaudodavo siekdamas apsisaugoti nuo skausmo ir netekčių“.
Savo dėdę, 45-ąjį Jungtinių Valstijų prezidentą, M. Trump vadina „milžiniška nesėkmingo tėvų ugdymo tragedija“.
M. Trump knygos intrigos ir žavesio paslaptis – skaitytojui suteikiama galimybė žvilgtelėti į asmenines erdves. Ji nukelia skaitytoją į namus, kuriuose užaugo D. Trumpas.
Skaitytojas regi, kaip Freddy ant septynmečio Donaldo galvos užverčia dubenį bulvių košės, kaip Donaldas nuo kito savo brolio Roberto slepia jo mėgstamiausius „Tonka“ žaislinius sunkvežimius. Skaitytojas regi, kaip Robertas duryse pramuša skylę.
Skaitytojas mato jų aikštingą, nemigos kankinamą motiną, kuri nuolatos klajoja „tarsi jokio garso nesukelianti šmėkla“. Vaikai kartais rytais aptinką motiną „be sąmonės visiškai netikėtose vietose“.
Skaitytojas taip pat mato, kaip Fredas be gailesčio bara Freddy, tyčiojasi, kai šis užsimano naminio gyvūnėlio, kaip žemina Freddy, išaukštindamas Donaldą. „Žinai, tėtis jau nebegali žiūrėti, kaip tu švaistai savo gyvenimą“, – Freddy sakė Donaldas. Tuo metu į trečiąją dešimtį įžengęs Freddy dirbo „Trans World Airlines“ pilotu. Jis nutarė nesekti savo tėvo pėdomis ir nepasukti į nekilnojamo turto verslą, o Donaldas išvengė karinės tarnybos. „Tėtis dėl tavęs buvo teisus: tu esi tik autobuso vairuotojas. Tėtis sako, kad tavęs gėdijasi“, – broliui kalbėjo Donaldas. „Donaldas vertas dešimties tokių kaip tu“, – Freddy sakė jo tėvas.
Skaitytojas mato, kaip Freddy vis smarkiau geria, o Fredas jam liepia paprasčiausiai liautis.
Skaitytojas regi, kaip šeimos nariai jo mirties dieną susirenka vaikystės namuose, o ne ligoninėje. Donaldas išeina, nes nori nueiti į kiną.
Skaitytojas ir vėl atsiduria šiuose namuose, kurie tampa „vis šaltesni“ – po kelių mėnesių vyksta Padėkos dienos vakarienė. Skaitytojas regi, kaip Robertas uždeda ranką ant M. Trump peties ir rodo į mažąją mėnesio amžiaus pusseserę Ivanką, miegančią lovelėje. „Matai, kaip gyvenime būna“, – sako Robertas.
„Aš supratau, ką jis turėjo omenyje, bet atrodė, tarsi ant liežuvio galo jam buvo tokie žodžiai: „Vienas išeina, kitas ateina“. Na, bet jis bent jau stengėsi. Fredas ir Donaldas elgėsi taip, tarytum niekas nebūtų pasikeitę. Nors mirė jų sūnus ir brolis, jiedu lyg niekur nieko kaip visada aptarinėjo Niujorko politikos reikalus, sandorius ir bjaurias moteris“, – rašo M. Trump.