DELFI susisiekė su Tokijo gyventoja Maki Sayaka, kuri dirba Japonijos sostinėje konsultante aukštųjų technologijų sferoje. Kai prasidėjo žemės drebėjimas, ji buvo biure. Interviu DELFI moteris papasakojo apie miestą, savo įspūdžius bei japonų baimes ir ištvermę.
Kai vyko žemės drebėjimas, Maki Sayaka buvo savo kompanijos Tokijo biure, kuris yra 6 aukšte. Tokijuje negrėsė toks pavojus, kaip cunamio zonoje, tačiau saugumo sumetimais miesto vadovybė patikrino viešojo transporto sistemą, kad užkirstų kelią nelaimėms. Dabar moteris dirba iš namų, tačiau papasakojo, kad mieste veikia tik paslaugų sfera, o pramonė sustojusi, trinka elektros energijos tiekimas, ir žmonės neturi iliuzijų, kad žemės drebėjimo padariniai bus pašalinti labai greitai.
Baimė dėl žemės drebėjimo ir cunamio po truputį rimsta, tačiau žmonės vis dar bijo radiacijos, kurios lygis po sprogimo „Fukusima–1“ atominėje elektrinėje padidėjo kelis šimtus kartų, pasakoja M. Sayaka.
– Kur jūs buvote, kai prasidėjo žemės drebėjimas?
– Dirbau biure, kuris yra šeštame aukšte.
– Ar galėjote grįžti namo?
– Iš tiesų, naktį sugebėjau grįžti namo. Tačiau paaiškinsiu išsamiau. Tokijuje nebuvo juntamas stiprus žemės drebėjimo poveikis – niekas nesugriuvo, nelūžo. Tačiau, nepaisant to, reikėjo patikrinti visų traukinių ir metro bėgius, ar jie nenukentėjo, nes pagal Shindo skalę žemės drebėjimas siekė 5 lygį (Shindo – japoniška žemės drebėjimo intensyvumo skalė, pagal kurią 1 lygis yra silpnas, o 7 – pražūtingas).
Kol buvo tikrinami bėgiai, traukiniai nevažinėjo. Žmonės arba ėjo pėsčiomis, arba turėjo ieškoti, kur apsistoti. Dauguma namus pėsčiomis pasiekė per 3–5 valandas, nes traukiniu paprastai reikia važiuoti nuo 45 min iki pusantros valandos.
Naktis buvo vėsi, apie 5 laipsnius Celsijaus, daug kas pasiklydo, nes niekada nėra ėję tokio atstumo pėsčiomis, tai taip pat sukėlė sąmyšį. Vėliau naktį kai kurių traukinių linijų patikrinimai buvo baigti, ir tad imta aptarnauti keleivius, tačiau ne visu pajėgumu. Žmonės skubėjo į stotis, mėgindami patekti į traukinius ir grįžti namo. Paprastai turiu važiuoti dviem traukiniais, su persėdimu. Iš biuro išėjau apie 23:30, o namo grįžau 5 ryto. Traukiniai buvo sausakimši, juose buvo labai tvanku.
Kai kurios linijos neveikė iki ryto, todėl žmonės, kurie jomis naudojasi, buvo priversti likti kažkur nakvoti – biure, stotyse, gatvėse, visą parą veikiančiose kavinėse ir pan. Važinėjo vos keli taksi automobiliai, todėl jų neįmanoma buvo išsikviesti. Tokijuje gyvena ir dirba 10 mln. žmonių, tad galite įsivaizduoti, kas nutinka, kai visas transportas sustoja. Viešbučiai buvo perpildyti, nebuvo taksi, todėl nemažai žmonių nusprendė eiti namo pėsčiomis (Japonijoje yra specialus, ekstremaliems atvejams skirtas žemėlapis, kuriame parodyta, kaip grįžti namo pėsčiomis).
– Ar per katastrofą nukentėjo jūsų giminaičiai ar draugai?
– Giminaičiai nenukentėjo, tačiau nukentėjo kai kurie draugai, laimei, nestipriai. Infrastruktūra nustojo veikti ir nefunkcionavo iki vakar dienos (kovo 16). Mano draugas pranešė, kad galų gale atnaujintas elektros energijos tiekimas, tačiau vis dar nėra dujų (nes dujų stotyje griaudi sprogimai), netiekiamas vanduo (nes vandentiekio sistema apgadinta), nėra benzino, keliai uždaryti. Manoma, kad viskam sutvarkyti prireiks mėnesio, jau nekalbant apie atominę elektrinę.
– Yra žinoma, kad Japonijoje žmonės nuo vaikystės mokomi, kaip reikia elgtis tokiose situacijose. Kokias emocijas patyrėte, kaip jautėtės per žemės drebėjimą ir po jo? Kaip japonai ruošiami žemės drebėjimams?
– Kai buvome vaikai, mums net patikdavo požeminiais smūgiai, tačiau po tragiško žemės drebėjimo Kobėje, įvykusio 1995 m., kai žuvo 6434 žmonės ir 43792 nukentėjo, buvo sugriauti keliai, kilo nemažai gaisrų... Mes pajutome baimę ir nustojome reaguoti lengvabūdiškai. Mes pradėjome bijoti kiekvieno, net ir nestipraus žemės drebėjimo.
Kai kurie mūsų mokslininkai mano, kad panašus žemės drebėjimas gali kažkada įvykti ir Tokijuje. Tai ne kelių žmonių vaizduotės žaismas, yra duomenų, kad tai gali įvykti, tik mes nežinome, kada.
Nuo vaikystės mus paprastai moko, kaip evakuotis ir ko saugotis, jei vyktų žemės drebėjimas. Mokyklose bent triskart per metus vykdomi porą valandų trunkantys mokymai, kaip elgtis ekstremaliose situacijose. Egzistuoja konkrečios taisyklės, kurių reikia laikytis, ir jas vis kartoja, kad vaikai jas prisimintų kaskart, kai vyksta žemės drebėjimas.
– Kokia dabar atmosfera aplink jus? Kokia žmonių reakcija? Jie panikuoja?
– Aš neišeinu iš namų, todėl negaliu pasakyti, kas iš tiesų vyksta kitose vietose, tačiau žiūrėdama žinias ir stebėdama žmones Tokijo priemiestyje, kur gyvenu, nepastebėjau didelės panikos ar nerimo, žmonėms tik kelia nepatogumų nutrauktas elektros energijos tiekimas. Kadangi Mijagio elektrinė šiuo metu neveikia, mums trūksta elektros. Tokijo elektrinės veikla taip pat stringa, įskaitant metro sritį. Tad stotyse chaosas, tenka ilgai laukti traukinio. Kadangi grafikas nesuplanuotas ir apie jį neinformuojama, kilo papildomų nepatogumų, ir kelionė į darbą ryte užtrunka kelias valandas.
Be to, parduotuvėse ir prekybos centruose mažai maisto produktų. Žmonės išpirko maistą, norėdami apsirūpinti, jei kartais jo prireiktų, todėl prie kasų rikiavosi eilės, o parduotuvių lentynos buvo tuščios. Šiuo metu padėtis su produktais ir transportu normalizavosi.
Žmonės nepanikuoja, jie pavargo, tačiau nėra nei apiplėšimų, nei žmogžudysčių. Užsienio žiniasklaidą tai stebina, tačiau tipiška japonų reakcija. Mes taip išauklėti, todėl nustebtume, jei kas nors elgtųsi kitaip. Nelaimės akivaizdoje žmonės turi būti vieningi, kad išsigelbėtų. Šito mus mokė ir mokykloje, ir namuose. Nematau agresyvių žmonių net žiniose.
– Ką sako oficialūs asmenys apie sprogimus atominėje elektrinėje, ir ką apie tai galvoja žmonės?
– Vyriausybė mus informuoja kas 2–3 valandas, žiniasklaida skelbia pranešimus. Pareigūnų pranešimai nei per daug optimistiški, nei per daug pesimistiški, jie stengiasi remtis faktais, racionaliomis perspektyvomis ir profesionalų nuomone. Mes tikime tuo, ką jie praneša. Manau, kad mes turime laukti ir melstis, kol šios problemos bus išspręstos. Tai labai tipiška japonų pozicija.
– Ar žmonės ir toliau vaikšto į darbą?
– Vieni dirba, kiti – ne, priklausomai nuo darbo srities. Aptarnavimo sfera veikia gerai, o gamyba stovi. Pavyzdžiui, aš esu konsultantė aukštųjų technologijų sferoje, todėl galiu dirbti iš namų, pasitelkusi internetą ir mobilųjį telefoną. Kiti žmonės dirba biuruose, ir dėl problemų su transportu lieka dirbti viršvalandžius. Tačiau dauguma gamyklų iki šiol nepradėjo dirbti.
– Kaip jūs ir aplinkiniai vertinate ateities perspektyvas?
– Nemanau, kad šiuo metu žmonės įsivaizduoja, kas bus ateityje... Žmonės galvoja tik apie artimiausią ateitį ir negali galvoti apie ką kita. Sakyčiau, žmonės neaiškiai nujaučia, kad kažkada viskas normalizuosis ir susitvarkys. Tačiau tie, kas prarado šeimą ir namus, negalės grįžti prie ankstesnio gyvenimo ir tai bus jų našta visam likusiam gyvenimui. Mums reikia daug pinigų, kad padėtume pastatyti šiems žmonėms namus, mokyklas, kad jie galėtų gyventi normalų gyvenimą, tačiau vyriausybės biudžeto deficitas išaugo, todėl nemanau, kad kas nors gali optimistiškai vertinti ateitį.
Mes jau išgyvenome Kobės ir Niigatos žemės drebėjimus, tačiau šis – labai stiprus. Mūsų ekonomika smuko tiek metų, nuo dešimtojo dešimtmečio, todėl žmonės iškankinti ir susikrimtę. Nesitikime, kad žemės drebėjimo padarinius pavyks greitai pašalinti. Aš manau, kad kada nors laikas mus išgydys. O kol kas padeda japonų bruožas palaikyti vienas kitą. Sunku rasti jėgų, tačiau jei jų yra – jos žmonių širdyse ir sielose.
– Kokia padėtis šiandien?
– Matau, kad žmonės aplink mane ramūs. Transporto veikla normalizuojasi, todėl mažiau nepatogumų ir nerimo. Mes labai nerimaujame dėl sprogimų atominėje elektrinėje ir radiacijos. Nurimo baimė dėl žemės drebėjimo ir cunamio, bet radiacijos bijome.