Tačiau didžioji amerikiečių dauguma – kai kurios apklausos rodė, kad tokių buvo daugiau nei 80 proc., – pasisakė prieš įsivėlimą į kovą prieš Adolfą Hitlerį. Daugelis net iš viso buvo prieš tai, kad Amerika siųstų bet kokią amuniciją, laivus ar kitokius ginklus Didžiajai Britanijai. Siekdamas išgelbėti savo šalį W. S. Churchillis ne tik turėjo kovoti su naciais Europoje, bet ir laimėti visuomenės palankumą.
Ir jis žinojo, kad geriausiai šį darbą atliks vienas žmogus.
1940 metų gegužę, kai pralaiminčios britų pajėgos prie Dunkirko buvo stumiamos iš žemyninės Europos, W. S. Churchillis į Jungtines Valstijas nusiuntė saldžiabalsį 43 metų kanadietį milijonierių verslininką. Williamas Stephensonas keliavo su padirbtu diplomatiniu pasu. Didžiosios Britanijos slaptoji žvalgybos tarnyba MI6 nurodė W. Stephensonui Amerikos žvalgybai prisistatyti ryšių tarnybos karininku.
Jis nuvyko į Baltuosius rūmus, kur prezidentas Franklinas D. Rooseveltas labai nerimavo dėl Didžiosios Britanijos likimo. Atvykęs į Vašingtoną, W. Stephensonas sužinojo, kad JAV vyriausybė neturi koordinuotos centrinės vadavietės šnipams ir kontržvalgybai. Ir netrukus vienišas Didžiosios Britanijos slaptasis agentas Amerikoje sukurs didžiulę slaptą propagandos, kontržvalgybos ir šnipinėjimo imperiją.
Vos keli žmonės buvo taip gerai pasikaustę tokiam darbui. W. Stephensono gyvenimas ir žinios buvo tarsi iš knygos. Nedidelio ūgio, drūtas, kaip koks buvęs bokso čempionas, trumpais žilstančiais plaukais, skvarbaus žvilgsnio ir atsikišusio smakro savininkas jaunystėje metė vidurinę mokyklą Kanadoje ir galiausiai Pirmojo pasaulinio karo metais prisijungė prie Didžiosios Britanijos karališkųjų oro pajėgų. Tapęs tikru asu jis buvo giriamas už dvyliką numuštų lėktuvų.
Vėliau jis buvo pašautas, sužeistas ir paimtas į nelaisvę. Tačiau sugebėjo pabėgti iš Vokietijos kalėjimo. Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, svarstė pasiūlymą vykti į Berlyną ir nužudyti A. Hitlerį. Prieš išsiųsdamas jį į Jungtines Valstijas, W. S. Churchillis suteikė jam slapyvardį „Bebaimis“.
Po Pirmojo pasaulinio karo W. Stephensonas grįžo į Kanadą, kur susikrovė turtus iš prekybos metalo dirbiniais ir įvairios kitos veiklos. Jo pažįstamų ratą sudarė politikos ir kariuomenės lyderiai, garsenybės ir žiniasklaidos verslo atstovai. Ir visais jais jis pasinaudojo siekdamas sukelti amerikiečiams užuojautą dėl Didžiąją Britaniją ištikusių bėdų.
Nelsono Rockefellerio ir jo šeimos simpatijų Didžiajai Britanijai dėka W. Stephensonas atidarė biurą Rockefellerio centre Manhatane. Virš 3603 numeriu pažymėto biuro buvo užrašyta „Britanijos pasų kontrolės biuras“. Netrukus šiame biure dirbo gausus būrys Didžiosios Britanijos ir Kanados piliečių, kurių daugelis atvyko su padirbtais diplomatiniais pasais, ir net keli amerikiečiai. Ir visi jie slapta dirbo MI6.
3603 numeriu pažymėtame biure veikė du operatyviniai padaliniai, kuriuose kontroliavo W. Stephensonas. Britanijos informacijos tarnyba (BIT) vykdė vadinamąją „baltą“ arba švelnią propagandos operaciją, kurios metu buvo leidžiami žurnalai ir lankstinukai, per radiją buvo transliuojamos apmokėtos laidos siekiant įtikinti amerikiečius paremti D. Britaniją.
Su W. Stephensonu dirbęs operatyvininkas Davidas Ogilvy, po karo tapęs tikru reklamos magu, ėjo įtakingos George Gallupo visuomenės apklausas rengiančios organizacijos direktoriaus pavaduotojo pareigas. Čia jis stebėjo, kaip auga amerikiečių parama Didžiajai Britanijai. Tačiau jis taip pat manipuliavo apklausų klausimais, kad atrodytų, jog ši parama auga sparčiau nei iš tiesų.
Likus dar keliems dešimtmečiams prieš atsirandant terminui „netikros naujienos“, BIT ėmė subsidijuoti Užsienio naujienų agentūrą (ONA) – Žydų telegrafo agentūros padalinį, kad skatintų kurti padailintas istorijas, kuriose dažnai buvo pateikiama faktinės medžiagos apie vokiečių įvykdytas baisybes, britų kančias ir patiriamus bombardavimus ir A. Hitlerio grasinimus amerikiečiams. Tai leido draugiškiems amerikietiškiems laikraščiams ir radijo stotims skelbti tokias istorijas, kaip „naujienas“ iš patikimo šaltinio. Tokias žinias greitai pasigriebdavo kiti laikraščiai ir radijo stotys, ir jos pasklisdavo po visą šalį.
W. Stephensonas taip pat mėgino paveikti Amerikos politiką siųsdamas kiršintojus, kurie sukeldavo muštynes ir riaušes per izoliacinių organizacijų, susirinkimus ir finansavo organizacijas, pasisakančias už įsitraukimą į karą.
Jis taip pat sukūrė maždaug 3 tūkst. slaptųjų agentų, kontržvalgybininkų, padirbinėtojų, įsilaužėlių, koduotojų ir žudikų tinklą visame Vakarų pusrutulyje. Už Niujorko valstijos sienos Ontarijuje, Kanadoje, įkūrė šnipų mokyklą „Camp X“, kur buvo mokoma klastoti dokumentus, laužtis į biurus, atidaryti seifus, montuoti pasiklausimo įrangą telefonuose ir ... tyliai žudyti. Pats W. Stephensonas taip pat buvo aktyvus operatyvininkas. Vieno iš jam dirbusių JAV agentų – Iano Flemingo – knygose W. Stephensonas tapo Jamseso Bondo prototipu. I. Flemingas pasakojo, kad W. Stephensonas buvo „labai kietas, labai turtingas, atsidavęs vienam reikalui, patriotiškas ir nedaugžodžiaujantis“. I. Flemingas teigė, kad W. Stephensonas asmeniškai susekė britą jūrininką, kuris pardavinėjo informaciją apie sąjungininkų laivus vokiečiams, ir nužudė išdaviką vienu smūgiu į kaklą.
W. Stephensono žmonės ėmėsi itin efektyvių priemonių paveikti Baltuosius rūmus ir jiems pateikė suklastotų dokumentų apie tariamą su naciais bendradarbiaujančių verslininkų ir pareigūnų organizuojamą perversmą, kurio tikslas buvo nuversti Bolivijos vyriausybę. Ši informacija buvo perduota Bolivijos vyriausybei, ir iš šalies buvo išsiųsti Vokietijos ambasados darbuotojai, o maždaug 150 naciams pritariančių žmonių buvo suimti, įkalinti ir vėliau dauguma jų buvo sušaudyti.
W. Stephensono tinklo efektyvumas galutinai pasireiškė jo šnipui išsiaiškinus, kad Amerikos verslo interesams okupuotoje Europoje atstovaujantis vokietis advokatas Gerhardas Aloisas Westrickas tyliai su šeima atvyko į Ameriką ir apsigyveno Scarsdale, prie Niujorko, ir atidarė savo biurą prabangiame „Waldorf-Astoria“ viešbutyje Manhatane. G. A. Westrickas mezgė kontaktus su JAV verslo bendruomene ir ragino amerikiečių verslininkus remti izoliacinę politiką, kad šie esą po Vokietijos pergalės galėtų užsiimti verslu Europoje.
1940 metų birželio 22 d., praėjus dienai po Prancūzijos kapituliacijos, „Waldorf-Astoria“ viešbutyje buvo surengta šventinė vakarienė, kurioje dalyvavo ir „General Motors“, „Ford“ ir „Underwood“ bei kitų stambų kompanijų vadovai. G. A. Westrickas jiems žadėjo, kad Vokietiją remiančioms kompanijoms po Didžiosios Britanijos pasidavimo atsivers auksinės verslo galimybės. Jis prognozavo, kad Britanija kapituliuos jau po kelių mėnesių.
BIT tarpininkai žurnalistams pranešė, kad šalyje veikia nacių agentas, kuris kenkia Amerikos interesams ir saugumui Vokietijos nurodymu. „The Herald Tribune“ pirmajame savo puslapyje išspausdino seriją straipsnių apie G. A. Westricką. Viena skandalinga antraštė skelbė, kad „Hitlerio agentas jaukiai įsitaisė Vestčesteryje“.
Vėliau šią temą ėmė vystyti kiti laikraščiai ir radijo stotys visoje šalyje. Kai kurie jų skelbė, kad G. A. Westrickas ne tik mezga būsimus verslo ryšius, bet ir esą organizuoja Vokietijos sumanytą Amerikos verslo perėmimą.
Žurnalistai ir protestuotojai netrukus ėmė būriuotis prie G. A. Westricko namų. Vieną vakarą šis išsmuko iš namų, tačiau BIT agentai jį pasekė ir pranešė apie tai FTB agentams, kurie jį suėmė už vairavimą su padirbtu vairuotojo pažymėjimu. Jis su šeima buvo priverstas grįžti į Vokietiją.
1941 metų pavasarį FTB gavo žemėlapį, kurį BIT agentai neva pavogė iš vieno Pietų Amerikos diplomato. Jame esą buvo pavaizduotas nacių planas užimti Pietų Ameriką ir čia sukurti penkias vasališkas valstybes. Po to, kai šis žemėlapis pateko į F. D. Roosveleto rankas, 1941 metų gegužės 27 d. sakydamas kalbą jis pareiškė, kad šis dokumentas tvirtai įrodo, kad A. Hitleris ketina užkariauti Vakarų pusrutulį. Ir jis buvo beveik įsitikinęs, kad W. Stephensono tarnybos tą žemėlapį suklastojo.
Kai kurie žmonės F. D. Roosveleto administracijoje manė, kad BIT veikla šalyje yra neteisėta ir pavojinga. Valstybės sekretoriaus pavaduotojas Adolfas A. Berle'as buvo atsakingas už JAV vykdomos diplomatinės veiklos priežiūrą. Jis reiškė susirūpinimą sužinojęs apie, jo teigimu, Amerikos teritorijoje veikiančią „slaptą policiją ir žvalgybos tarnybą, kuri turi slaptųjų agentų ir gerokai daugiau informatorių ... ir renka informaciją...“.
Jis manė, kad tokia veikla, apimanti kiekvieną amerikiečių gyvenimo aspektą „ir veikiausiai karinę žvalgybą, ... akivaizdžiai prieštarauja diplomatiniam įsipareigojimui“. Tačiau JAV prezidentas jam ne kartą liepė nesikišti.
Bėgant mėnesiams, ir Amerikai galiausiai prisijungus prie karo, federalinė Amerikos vyriausybė galiausiai susikūrė savo užsienio žvalgybos ir propagandos tarnybas remdamasi W. Stephensono darbu 3603 numeriu pažymėtame biure Rockefellerio centre. W. Stephensonas su bičiuliu Williamu Donovanu vėliau įkūrė Strateginių tarnybų biurą – Amerikos pirmąją centralizuotą užsienio žvalgybos tarnybą, kuri tapo Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) pirmtake. Naudodamiesi BIT patirtimi ir žiniomis, tūkstančiai agentų iš sąjungininkų šalių, įskaitant amerikiečius, buvo rengiami „Camp X“ ir vėliau infiltravosi priešo teritorijoje.
Po karo W. Stephensonas buvo įšventintas į riterius. Jis gavo ir tuomet aukščiausią JAV civilinį apdovanojimą – Medalį už nuopelnus. Vėliau daugelį dešimtmečių apie jį mažai buvo kalbama ir jo gyvenimo istorija virto tikru mitu. Šiais laikais „Bebaimio“ draugija Vinipege, Manitoboje, siekia nupiešti realistiškesnį šio vyro ir jo pasiekimų vaizdą.
W. Stephensonas galiausiai pasitraukė į šešėlį ir paskutinių 20 metų gyveno prabangiuose apartamentuose viename Bermudų viešbutyje, kur 1989 metais mirė sulaukęs 92 metų.
I. Flemingas kažkada pats pripažino: „Jamesas Bondas yra itin romantizuota tikro šnipo versija. O realybė tai ... W. Stephensonas“.