aA
Iš daugybės Antrojo pasaulinio karo mūšių ir įvykių vienas sunkiausiai suvokiamų yra vadinamasis Žiemos karas, vykęs tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos nuo 1939-ųjų lapkričio 30-osios iki 1940-ųjų kovo 13-osios. Žiemos karas vyko ankstyvuoju Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu ir daugeliui Vakaruose pademonstravo tamsios totalitarizmo šmėklos, grasinusios Europai, pavojų. 1939-ųjų rugsėjį Vokietija ir Sovietų Sąjunga, nors ir atrodė esančios skirtinguose politinio spektro kraštuose, įsiverždamos į Lenkiją ir ją okupuodamos darbavosi drauge.
Sovietų kariai Žiemos kare
Sovietų kariai Žiemos kare
© Vida Press

Vėlesniais mėnesiais, kuriuos mokslininkai dažnai vadina Keistuoju karu, Vokietija rengėsi savo galutiniam įsiveržimui į Žemutinių šalių regioną, apimantį Nyderlandus, Belgiją ir Liuksemburgą, Norvegiją ir Prancūziją, o Sovietų Sąjunga savo imperinius raumenis treniravo mėgindama jėga atsiimti jai kažkada priklausiusią Suomiją.

Kaip rašo dailyhistory.org, karas, kuris sekė po Sovietų Sąjungos įsiveržimo į Suomiją, nustebino pasaulį suomių atkaklumu ir gebėjimu atsilaikyti bei Suomijos kariuomenės vadų įžvalgumu. Nepaisant to, kad turėjo beveik trigubai mažiau pėstininkų pajėgų ir dar gerokai mažiau tankų ir orlaivių, suomiai išvengė sovietinių pajėgų nusiaubimo. Nors oficialiai nelaikomas pergale, Suomijos pasipriešinimas Sovietų Sąjungos kariuomenei Žiemos karo metu leido Suomijai išlikti nepriklausomai ir netgi pulti Sovietų Sąjungą po metų vykusiame Tolesniame kare, rašo dailyhistory.org

Vėlesni tyrimai atskleidė, kad suomiai pasitelkė tokią taktiką, kuri leido jų gerokai skaičiumi mažesnei kariuomenei tiesiog suklestėti tokių nepalankių aplinkybių akivaizdoje. Suomių sėkmė prasidėjo nuo viršūnių: vyriausybė suteikė feldmaršalui Carlui Gustafui Mannerheimui visą laisvę, kurios reikėjo sėkmingam pasirodymui. Fronto linijoje suomiai pajėgė pasinaudoti aplinka ir jos išmanymu – tai tapo jų privalumu. Kitoje pusėje buvę sovietų kariai kentėjo nuo kraštutinės kontrolės ir tinkamų pareigūnų trūkumo – taip buvo dėl diktatoriaus Josifo Stalino vykdytų valymų.

Suomiams palankūs veiksniai

Kai didžiulė Raudonoji armija 1939-ųjų lapkričio 30-ąją persikėlė per oficialią Suomijos ir Sovietų Sąjungos sieną, suomiai jau laukė ir turėjo gerai sudėliotą išgyvenimo planą. Suomių karo laikotarpio strategijos esmė ir sėkmė buvo jų gerbiamas feldmaršalas, kurį daugelis galėtų pavadinti karo genijumi – C. G. Mannerheimas. Tuo metu, kai staiga prasidėjo Žiemos karas, C. G. Mannerheimas jau buvo subrendęs ir patyręs karo veteranas.

Savo karinės karjeros pradžioje jis tarnavo imperinės Rusijos kariuomenėje, tad tam tikra prasme buvo susipažinęs su Rusijos karine taktika ir filosofija. Bet netgi dar svarbesnis dalykas už priešo pažinojimą buvo tas, kad C. G. Mannerheimas buvo tipiškas pragmatiškas šiaurietis, puikiai tinkamas tokiai kampanijai kaip Žiemos karas. Tuo metu, kai Žiemos karas dar tik artinosi, C. G. Mannerheimas sudėliojo išsamiai apgalvotą karinę strategiją, sujungusią geopolitiką ir praktines kovos lauko operacijas.

Iš tiesų C. G. Mannerheimas žinojo, kad nedidelė Suomija negalėtų iš karto nugalėti Raudonosios armijos, todėl jis sukūrė strategiją, kuria buvo siekiama Sovietų Sąjungai greitai pridaryti kaip įmanoma daugiau nuostolių, kad būtų galima ją arba atvesti prie derybų stalo, arba pritraukti užsienio galybę ir įtikinti prisijungti prie Suomijos. Vienas įžūliausių šios strategijos pritaikymo atvejų – gruodžio 23-osios suomių kontrpuolimas, laikinai nubloškęs sovietų liniją atgal. Nors galiausiai šis kontrpuolimas nebuvo sėkmingas, dėl jo sovietų vadai tapo nepasiruošę netikėtiems įvykiams ir tik spėliojo, kada ir kur juos galėtų ištikti kitas suomių kontrpuolimas.

Sovietų kariai Žiemos kare
Sovietų kariai Žiemos kare
© Vida Press

Suomiams pasisekė ne tik dėl nuostabaus C. G. Mannerheimo požiūrio į karą, bet ir dėl vyriausybės, kuri skrupulingai nekontroliavo nei feldmaršalo, nei kitų jo vadų. Valdžia leido vadams spręsti dėl mūšio eigos: toks sprendimas leido plėtotis kovos lauko drąsai, įžūlumui ir išradingumui. Į karą dėtas pastangas visapusiškai palaikė ne tik Suomijos vyriausybė, bet ir šalies gyventojai: netgi kairieji, kurie paprastai galbūt būtų palaikę Sovietų Sąjungą, kovėsi Mannerheimo linijoje drauge su kraštutiniais dešiniaisiais nacionalistais, kad atlaikytų sovietų puolimą.

Suomiai vylėsi, jog galiausiai jų pastangos sulaikyti Raudonąją armiją nusiųs ženklą pasauliui, kad kai kurios valstybės, net pačios mažiausios, priešinasi totalitarizmui. Didžioji dalis Vakarų žiniasklaidos į suomių atvejį žvelgė palankiai: kai matėsi, kad netrukus gali prasidėti karo veiksmai, tūkstančiai savanorių plūdo į Šiaurės šalį kartu su suomiais kovoti Mannerheimo linijoje. Visgi didžiosios Vakarų galybės išliko santūrios. Jungtinė Karalystė ir Prancūzija niekuomet nepaskelbė karo Sovietų Sąjungai, netgi po įsiveržimo į Lenkiją, tačiau sudėliojo planą teikti suomiams karinę pagalbą – kodinis šio plano pavadinimas buvo „Avonmouth“.

Suomijos paviršius tobulai tinka gynybiniam karui – itin kantrūs ir gamtoje mėgstantys būti suomiai pasitelkė šią aplinkybę savo naudai. Suomijoje pilna miškų, gausu įvairiausio dydžio ežerų.

Miškingos vietovės, ypač į šiaurę nuo Ladogos ežero, Sovietų Sąjungos tankams ir kovos mašinoms pasirodė esančios beveik nepereinamos, kai suomiai sabotavo kelius, o užšalę ežerai, kurie sovietams pradiniame karo etape atrodė esantys tinkama alternatyva keliams, tapo mirtinais spąstais Raudonosios armijos kolonoms, kai suomiai juos sprogdino dinamitu ir taip nusiuntė daugybę sovietų karių į užšalusius vandens kapus. Nors keletas mūšių vyko palei šiaurinę Suomijos ir Sovietų Sąjungos sieną, daugiausia karo veiksmų buvo ganėtinai siaurame žemės plote – Karelijos sąsmaukoje.

Dar prieš Žiemos karą planuodamas galimą Sovietų Sąjungos įsiveržimą C. G. Mannerheimas priėjo prie teisingos išvados, kad smarkiausias sovietų puolimo smūgis turėtų atkeliauti iš tuometinio Leningrado (Sankt Peterburgo) į šiaurę, Karelijos sąsmauką, Suomijos miesto Vypurio (dabar Rusijai priklausantis Vyborgas) link.

Karelijos sąsmauka yra siauras žemės ruožas, savo plačiausioje vietoje esantis tik apie 160 kilometrų pločio. Šiaurėje yra Ladogos ežeras, pietuose – Suomijos įlanka. Peizažą nukloję šimtai ežerų, kurie, C. G. Mannerheimas neabejojo, gali tapti puikiausia vieta kliūtims. Tarp Karelijos sąsmaukos ežerų atsirado daugybė bunkerių, atspariųjų ugniaviečių, apkasų ir spygliuotos vielos ruožų – visa tai buvo skirta sulėtinti Raudonąją armiją.

Įtvirtinimai visi drauge imti vadinti pagal juos numačiusio vado pavardę – Mannerheimo linija.
Suomijos politikai per visą karo laikotarpį suteikė karo vadams daug laisvės, tą patį darė ir suomių kariuomenės vadai. C. G. Mannerheimas ir Suomijos kariuomenės vadovybė skatino ir palaikė asimetrinį karą – dėl šios priežasties buvo veiksmingai išnaudojamos pasalos, snaiperiai, patruliuojantys „tankų medžiotojai“ ir įvairios gudrybės, pavyzdžiui, pavojingi spąstai.

Ko gero, žymiausias partizaninis metodas, kurį naudojo suomių kariai – Molotovo kokteilių, pavadintų tuometinio Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro pavarde, mėtymas, taip siekiant sunaikinti sovietų tankus. Nelygus Suomijos paviršius kartu su gerai apgalvota strategija ir veiksmingai dirbusiais vadais neabejotinai buvo pagrindinės priežastys, dėl kurių Suomija išgyveno Žiemos karą, tačiau ir patys sovietai įvairiais būdais sabotavo savo pačių pastangas.

Sovietų kariai Žiemos kare
Sovietų kariai Žiemos kare
© Vida Press

Problemos Raudonojoje armijoje

Kai 1939-aisiais prasidėjo Žiemos karas, Sovietų Sąjungoje J. Stalino era, šiandien puikiai žinoma dėl savo represijų, buvo pačioje viršūnėje. Tarp daugelio Sovietų Sąjungos žmonių grupių, kurias J. Stalinas likvidavo per savo liūdnai pagarsėjusius ketvirtojo dešimtmečio valymus, buvo ir Raudonosios Armijos vadovybė.

Kadangi didžioji dalis geriausiųjų vadų mirė arba nežmoniškai vargo Sibiro gulaguose, Raudonoji armija buvo prastai pasirengusi vykdyti karines kampanijas prieš daugumą priešų, ypač prieš tokius ryžtingai nusiteikusius ir pajėgius kaip suomiai. Kai prasidėjo Raudonosios armijos įsiveržimas į Suomiją, jos vadovybė atrodė ne kaip profesionali karinė organizacija, o veikiau kaip Komunistų partijos skyrius.

Suomijos vyriausybė suteikė C. G. Mannerheimui ir jo karo vadams didžiulę karo veiksmų laisvę, o Raudonoji armija kentėjo nuo politinių vadovų kontrolės. Jie neturėjo jokios karinės patirties ir labai menkai išmanė ir suprato kovos lauko taktiką. Pradiniame karo etape vadams, kuriems nepavykdavo pasiekti strateginių tikslų, pavyzdžiui, Aleksejui Vinogradovui ar Nikolajui Gusevui, buvo nebeleidžiama vadovauti, jie buvo įkalinti, o kartais J. Stalinas, nesėkmes priimdavęs asmeniškai, netgi skirdavo mirties bausmę. Pirmąsias karo savaites išgyvenę vadai, pavyzdžiui, Semionas Timošenko, rinkosi konservatyvų požiūrį, kuriam stigo vaizduotės. Tačiau toks pasirinkimas leido jiems sulaukti karo pabaigos.

Galiausiai Komunistų partijos kontrolė ir represinė J. Stalino taktika vadovybės atžvilgiu ėmė duoti savo karčių vaisių ir neigiamai atsiliepti ne tik Raudonosios armijos vadams, bet ir kareiviams. Gruodžio pabaigoje Suomijos kariuomenės vadovybė iš sovietų karo belaisvių ir dezertyrų sužinojo, kad visos kariuomenės moralė buvo itin žema: dezertyrus nuolat šaudydavo, daliniai buvo netinkamai aprūpinami pačiais būtiniausiais dalykais, o vadovybei vis trukdė konfliktai su politiniais vadovais.

Kaip rašo warontherocks.com, pradinis daugialypis J. Stalino puolimas apėmė daugiau nei 600 tūkstančių karių ir tūkstančius tankų, orlaivių ir sunkiosios artilerijos dalinių. Suomijos kariuomenei teko susidurti su šiuo galingu puolimu. Net ir po visiškos mobilizacijos, apėmusios devynias šauktinių ir atsargos rezervo karių divizijas, Suomijos kariuomenė savo dydžiu buvo daugiau nei perpus mažesnė už įsibrovėlių kariuomenę.

Didžiulė kiekybinė nelygybė karių atžvilgiu – dar ne viskas: suomiai teturėjo kelis tankus, vargu, ar turėjo orlaivių, ir pavojingai mažai amunicijos artilerijos pajėgoms. Karas beveik akimirksniu įgijo dvi labai skirtingas formas, kurių kiekviena vystėsi tuo pačiu metu. Palei Mannerheimo liniją – suomių įtvirtinimų ruožą, įrengtą Karelijos sąsmaukoje – virė labiau konvencinis pozicinis karas, o miškinguose regionuose Suomijos gilumoje suomių kariai slidininkai prieš sovietų kolonas kovojo vadinamąjį „dalinių karą“.

Palei Mannerheimo liniją ir karių, ir ginklų skaičiumi menkesni suomiai susidūrė su viena stipriausių artilerijos ugnių nuo pat per Pirmąjį pasaulinį karą vykusio Verdeno mūšio laikų. Per vieną artilerijos bombardavimą į suomių pozicijų pusę per 24 valandas nukrito daugiau nei 300 tūkstančių sviedinių. Pasak kai kurių šiuolaikinių apžvalgų, Rusijos artilerijos salves buvo galima girdėti Helsinkyje už daugiau nei pusantro šimto kilometrų. Po tokio apokaliptinio bombardavimo sovietų kariai skubėjo šturmuoti priešo bunkerių, tačiau jie buvo nepaprastai tylūs: suomių gynėjai gulėjo ir iš pažiūros atrodė nesužaloti, bet iš tiesų buvo mirę nuo milžiniško smegenų sukrėtimo.

Nepasirengusi Raudonoji armija

Atsakydamas į netikėtą Helsinkio atkirtį sovietų reikalavimams, kurie, jo požiūriu, buvo skubus ir pagrįsti, J. Stalinas 1939-ųjų lapkričio 13-ąją įsakė Raudonajai Armijai ruoštis įsiveržimui į šiaurinę Rusijos kaimynę. Kaip ir šalis, kuriai atstovavo, Raudonoji armija teoriškai atrodė milžinė: turėjo šimtus divizijų ir tūkstančius orlaivių bei tankų. Karas su Suomija, remiantis vien matematiniais palyginimais, turėjo būti iš tiesų trumpas. Tačiau didžioji stiprybės dalis buvo ne tikra, o tik įsivaizduojama. 1939-aisiais Raudonosios armijos karių skaičius tebebuvo nežinomas. Atsiradusi per 1918–1920 metų Rusijos pilietinį karą, konfliktą, susidėjusį iš atskirų didelės apimties partizaninių operacijų, Raudonoji armija nebuvo išbandyta konvenciniame kare, išskyrus trumpą ir aštrų konfliktą su Japonija Mandžiūrijoje 1939-ųjų pavasarį ir vasarą, rašo warfarehistorynetwork.com.

Sovietų kariai Žiemos kare
Sovietų kariai Žiemos kare
© Vida Press

Raudonoji armija buvo vienas didžiausių karinių aparatų pasaulyje, tad juto didžiulį spaudimą dėl tinkamo aprūpinimo ir tokios gausios jėgos palaikymo. Iki 1939-ųjų pabaigos didžioji kariuomenės amunicijos dalis buvo pasenusi, tačiau būtinybė apginkluoti naujus karinius darinius užkirto kelią senų pėstininkų ginklų, tankų ir orlaivių pakeitimui. Netgi jei ir visi kovos ginklai būtų buvę patys naujausi, Rusijos karių pasirengimo lygis ir jų išnaudojimas buvo žemesnis nei įprasta. Tą patį galima pasakyti ir apie ekspertiškumą bei patirtį dorojantis su logistikos sistema, kad ją būtų galima tinkamai pritaikyti plataus masto karinėms operacijoms.

Paprastų Rusijos karių situacija nebuvo tokia prasta. Tačiau, nors kai kurie daliniai buvo pasirengę geriau už kitus, niekas nebuvo tinkamai pasiruošęs atšiauraus žiemą vykstančio karo iššūkiui. Bent iš pradžių tik ketvirtadalis viso Sovietų Sąjungos kariuomenės pajėgumo galėjo būti pašvęsta karui su Suomija. Dalis geriausių karinių pajėgų buvo Lenkijoje, Rumunijoje, Baltijos šalyse ir Tolimuosiuose Rytuose. Pradinis šiai kovai paskirtų sovietų karių skaičius buvo apie pusė milijono.

„Didysis valymas“

Tačiau nepalyginamai rimčiausią ir tiesiog paralyžiuojančią įtaką Raudonosios armijos veiksmingumui Žiemos kare padarė uždelstas šaltakraujiško J. Stalino pareigūnų valymo, vykusio per ankstesnius dvejus metus, poveikis. Paranojiškas diktatorius, kiekviename žingsnyje įžvelgęs prieš jį rengiamą sąmokslą, mirtimi nubaudė kas dešimtą Raudonosios armijos vadą, taip siekdamas panaikinti bet kokias galimas kliūtis visiškai kontroliuoti šalį. Vidaus grėsmės jam visuomet atrodė pačios didžiausios ir artimiausios, grėsmingiausios jo valdžiai. Esamą kariuomenę, vadovaujamą daugelio buvusio carinio laikotarpio pareigūnų, J. Stalinas suvokė kaip artimiausią pavojų jo režimui.

Per „Didįjį valymą“ buvo sistemiškai likviduota tūkstančiai pareigūnų. J. Stalino tikslas buvo visiškas Raudonosios armijos vadovybės sunaikinimas. Tai jam puikiai pavyko. Bet kas, parodęs nors lašelį iniciatyvos ar kūrybiško mąstymo, būdavo įmetamas į NKVD kalėjimo kamerą ir gaudavo kulką į pakaušį. Masiškai buvo šaudomi maršalai, generolai, pulkininkai ir netgi puskarininkiai. Kad užsipildytų spragos, pareigūnai būdavo sparčiai paaukštinami, nors nebuvo tinkamai pasirengę naujosioms pareigoms ir vadovavo ne tokiems daliniams, kaip priklausytų pagal jų laipsnį ir pasiruošimą.

Suomių kariai Žiemos kare
Suomių kariai Žiemos kare
© Vida Press

Buvo įvesta dvigubo vadovavimo sistema, turėjusi padėti naujiems ir nepatyrusiems vadams. Pulkų lygmeniu buvo paskiriami politiniai vadai, užtikrinę pareigūnų patikimumą. Tokia situacija sudarė galimybes padalintam valdymui – tai turėjo padėti kontroliuoti Raudonosios armijos viduje esančius galimus priešus. Tačiau politiniai vadai buvo daugiau nei tik politiniai patarėjai: jie turėjo realią valdžią vykdant karines operacijas.

Dėl šios priežasties karinių operacijų planavimas visų darbotvarkėje buvo antrinis dalykas – svarbiausi tikslai buvo valdžia ir kontrolė. Didžioji dalis sovietinių kovos schemų nelankstumo ir judėjimo vėžlio žingsniu gali būti siejama su vieningo vadovavimo stygiumi, persismelkiančiu į visus lygmenis.

Nuo pat pradžių rusų kolonos strigdavo didžiuliuose kamščiuose, atsiradusiuose dėl prastų kelio sąlygų, pūgos ir suomių pasipriešinimo, o tai sumažino rusų pranašumą ar visiškai juos paralyžiavo.

Dar prieš puolimą suomiai iš pasienio srities evakavo didžiąją gyventojų dalį ir vykdė vadinamąją išdegintos žemės strategiją, kai vietovėje sunaikinama viskas, kas galėtų būti naudinga priešui, ir iš ten pasitraukiama, kad tokiu būdu iš priešo atimtų tiek prieglobstį, tiek galimybę maitintis ir išgyventi.

Šimtai spąstų sulaikė rusus, dėl jų kariuomenė patyrė daugybę nuostolių. Suomių snaiperiai pajėgdavo ilgas valandas užlaikyti gausias sovietų pajėgas. Kadangi rusai laikėsi įsikibę kelių gerų kelių, jų daliniai susigrūsdavo į krūvą – taip būdavo užkertamas kelias tinkamai dislokacijai prieš mūšį. Viskas baigdavosi tuo, kad atskiros kolonos negalėdavo palaikyti viena kitos ir patirdavo suomių atakas iš šono.

Per beveik visą gruodį rusai puolė Mannerheimo liniją, iš pradžių kairįjį flangą netoli Taipalės miesto, tuomet Summą dešinėje. Kovos pasižymėjo panašia schema: rusai paleisdavo smarkią artilerijos ugnį, po kurios sekdavo priešakinės pėstininkų ir mažų tankų grupių atakos bei atvira pėstininkų kolona. O tuomet įsijungdavo tikslingas ir kruopščiai parengtas suomių artilerijos ir kulkosvaidžių puolimas, vykdomas iš itin artimo atstumo ir pasiunčiantis sovietus į tolimą skrydį.

Suomija priversta atiduoti Kareliją

Nepaisant visiškai nelygių jėgų, iš šalies tesulaukusi menkos pagalbos, Suomija priešinosi tris mėnesius. Visgi tebuvo tik laiko klausimas, kada jėgų pusiausvyra pasislinks į Sovietų Sąjungos pusę.

Kaip rašo history.com, nors suomiai 1939–1940 metų žiemą narsiai ir atkakliai priešinosi, jų kariai galiausiai nebeatsilaikė prieš nepalyginamai gausesnes Raudonosios armijos pajėgas. 1940-ųjų vasarį po vieno didžiausių artilerijos bombardavimų nuo pat Pirmojo pasaulinio karo laikų sovietai atnaujino puolimą ir pralaužė Suomijos gynybą Karelijos sąsmaukoje. Menkai pajėgų, ginklų turėjusi ir prie išsekimo ribos priartėjusi Suomija kitą mėnesį sutiko pasirašyti taikos sutartį.

Pagal Žiemos karą užbaigusią taikos sutartį Suomija buvo priversta atiduoti 11 procentų savo teritorijos Sovietų Sąjungai, tačiau šalis išlaikė savo nepriklausomybę ir vėliau antrą kartą per Antrąjį pasaulinį karą susikovė su Sovietų Sąjunga. O sovietams pergalė kainavo brangiai.

Vos per tris pirmuosius kovos mėnesius Sovietų Sąjungos pusėje žuvo ar buvo sužeisti 300 tūkstančių karių, o štai žuvusių ir nukentėjusių suomių karių skaičius siekia 65 tūkstančius. Žiemos karas taip pat galėjo turėti reikšmingų pasekmių visam Antrajam pasauliniam karui. Be kitų dalykų, blankus Raudonosios armijos pasirodymas dažnai minimas kaip esminis faktorius, nulėmęs klaidingą Adolfo Hitlerio įsitikinimą, kad 1941-ųjų įsiveržimas į Sovietų Sąjungą bus sėkmingas.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(127 žmonės įvertino)
4.3307

Top naujienos

Ligoninėje per klaidą sukeisti dviejų moterų palaikai: su tautiniais drabužiais mamos palaidoti nebepavyks (63)

Gedulas ir sumaištis – ieškant savo artimojo kūno. Tai Raseinių rajone teko išgyventi kelioms...

Mirė profesorius Edvardas Gudavičius (157)

Eidamas 91-uosius metus mirė istorikas, profesorius Edvardas Gudavičius . Apie tai savo feisbuko...

LRT Tyrimų skyriaus žurnalistas pripažintas pažeidęs Etikos kodeksą (13)

Visuomenės informavimo etikos komisija pripažino, kad LRT Tyrimų skyriaus žurnalistas...

Aiškėja labiausiai tikėtinas scenarijus, iš kur Kinijoje atsirado mirtinas koronavirusas (116)

Tyrimai rodo, kad naujasis koronavirusas genetiškai panašus į randamą šikšnosparniuose, bet...

Per šventes Lietuvos darbdaviai buvo dosnūs: vienoje įmonėje vidutinis atlyginimas siekė 50 tūkst. eurų

Paskutinį praėjusių metų mėnesį kai kurie šalies darbdaviai išmokėjo įspūdingus...

VU profesorė – apie koronavirusą: kas dabar yra žinoma ir ką reikėtų įsidėmėti

Nors koronaviruso židinys – Kinijoje, jis jau fiksuotas ir kitose šalyse. Koronavirusas taip pat...

Bryanto žūtis pribloškė ir Lietuvos krepšinio žvaigždes, Šaras ir kiti nenorėjo tuo tikėti (148)

NBA legendos Kobe Bryanto žūtis sukrėtė ir Lietuvos krepšinio bendruomenę, buvę rinktinės...

Po vaiko priežiūros atostogų – kova dėl buvusios darbo vietos: darbdavys apsukriai dalijo pažadus (154)

Po vaiko priežiūros atostogų į darbą „Lietuvos pašte“ grįžusi moteris sužinojo, kad...

„Primark“ žengia į du Lenkijos miestus (9)

Greitosios mados tinklas džiaugiasi augančiais pardavimais ir ketina užtvirtinti rezultatus...

Beveik 2 mlrd. eurų klausimas: kaip įtikinti Briuselį, kad mes vis dar vargšai (484)

1,874–1,898 mrld. arba apie 270 mln. eurų per metus mažiau Lietuvai – taip atrodo planuojamas...