Parlamento dauguma gali ignoruoti referendumo rezultatus. Dauguma gali nubalsuoti trauktis iš Europos Sąjungos. Ji gali ignoruoti tarptautinės teisės normas ar netgi tapti savotiška Šiaurės Korėja, žinoma, jeigu tik panorės, rašo politico.eu.

Jungtinės Karalystės problema, kaip sakė parlamento pirmininkas Johnas Bercow, ne ta, kad šalies ministrė pirmininkė negali parlamentui pateikti to paties susitarimo projekto balsuoti trečią kartą, vildamasi kitokio atsakymo, o ta, kad parlamente ji neturi daugumos.

Vienintelė išeitis iš krizės – suburti veikti sutinkančią daugumą. Tiesą sakant, galinčią imtis bet kokių veiksmų. Kai tik jai ar kam nors kitam pavyks pasiekti šį tikslą, krizei ateis galas.

Jei Jungtinės Karalystės ministrei pirmininkei pavyks dėl savo susitarimo įtikinti daugumą, ji parlamentui galės pristatyti „specialių pasiūlymą”, kuriame bus juodu ant balto parašyta: parlamentas dėl pasiūlymo ketina balsuoti dar kartą. Be to, labai svarbu ir tai, kad kitas balsavimas dėl siūlymo „negali būti toks pats arba beveik toks pats“ kaip tas, kurį kovo 12 dieną parlamentarai atmetė.

JK parlamentas

Brexit“ sekretorius Stephenas Barclay užsiminė, kad tokios pat nuomonės laikosi ir vyriausybė. Jis sakė: „Pats parlamento pirmininkas akcentavo, jog parlamento parama labai svarbi ir bus suteikta tik tuo atveju, jeigu parlamentarai bus tikri dėl rezultatų. Tik pirmininko nuomonė nėra lemiamas veiksnys. Akivaizdu, kad parlamento nariai, reaguodami į besikeičiančias aplinkybes, ir patys keičia savo nuomonę“.

Tik to specialaus siūlymo gali ir neprireikti.

Galiausiai, jeigu nepasiteisins nė viena galimybė, šalies vyriausybė tiesiog gali nutraukti parlamento sesiją ir pradėti naują (nerengiant naujų rinkimų). Tai dar vadinama prorogaciniu parlamentu.

Europos Sąjungai sutikus atidėti birtų iškritimo iš bendrijos datą iki balandžio 12 d. JK parlamentas neturės didelės veiksmų laisvės. Kitos savaitės pradžioje Th. May greičiausiai vėl siūlys balsuoti dėl jos susitarimo varianto, tačiau net patys konservatoriai jo patvirtinimo galimybę vertina skeptiškai. Jį atmetus laukia improvizacija.

Prieš ES viršūnių susitikimą Th. May sakė neprarandanti vilties, kad Bendruomenių Rūmai iš trečio karto priims „Brexit“ sutartį, kurią anksčiau dukart tvirtai atmetė.

„Nuoširdžiai tikiuosi, kad išstosime su sutartimi“, – sakė ji.

Theresa May

Premjerė pridūrė, kad toliau stengsis įtikinti parlamento narius pritarti jos praeitais metais su Briuseliu suderintą „Brexit“ susitarimą.

„Dirbu, kad parlamentas galėtų pritarti sutarčiai, ir trumpas („Brexit“ datos) atidėjimas suteiks man šią galimybę“, – pabrėžė Th. May.

Atvykusi į Briuselį Th. May sakė:„Svarbu, jog pripažintume, kad „Brexit“ yra Britanijos žmonių sprendimas. Norime jį išpildyti.“

Ar Th. May bus pajėgi rasti bent vieną sprendimo būdą, kuri susilauktų bent minimalios daugumos paramos lieka neaišku. Nuo pat derybų pradžios Th. May taktika buvo orientuota į konservatorių partiją, o ne į platesnę parlamentinę daugumą. Siekta sutaikyti du skirtingus partijos kraštus – nuosaikesnius konservatorius, norinčius glaudesnių prekybos ryšių su ES ir Europos tyrimų grupės (ERG) narius, norinčius visiško ryšių nutraukimo. Pastariesiems prijaučia ir mažos, bet koalicijai itin svarbios Šiaurės Airijos Junionistų partijos (DUP) nariai, be kurių vyriausybė apskritai netektų aritmetinės daugumos. Tačiau taktika akivaizdžiai nepasiteisino, prieš jos siūlymą balsavo tiek ERG, tiek DUP.

Th. May galėtų prašyti leiboristų paramos, tačiau jie paremti galėtų tik iš naujo persiderėtą susitarimą su ES, o tam paprasčiausiai nebėra laiko. Th. May įsprausta į kampą. Daugumos neturi joks problemos sprendimo būdas. Vos 4 balsų persvara kovo 14 d. parlamentas nubalsavo, kad nevalia pasitraukti be susitarimo, tačiau būtent tokia lemtis laukia JK, jeigu nepavyks rasti daugumos jokiam kitam variantui iki balandžio 12 d.

Jeanas-Claude'as Junckeris, Theresa May

Reta ES žvaigždės valanda

Jungtinės karalystės chaoso ir politinio paralyžiaus kontekste vieninga ir tvirta Briuselio pozicija atrodo kaip ryškus kontrastas. ES išgyvena savotišką "žvaigždės valandą", žurnalui "Foreign Policy" rašo apžvalgininkas Michaelas Hirchas:

1947 metų vasario 21 diena – tai diena, kurią kai kurie istorikai įvardijo kaip Jungtinės Karalystės kaip galingosios valstybės gyvavimo pabaigą. Tai buvo diena, kai Londonas paskambino Vašingtonui pranešti nebeišgalintis remti Graikijos kovoje su sovietų įtaka – ir pareiškė besitraukiantis iš Turkijos, kur grėsmę kelia komunistai.

„Britams galas“, – mestelėjo Deanas Achesonas, netrukus tapęs Jungtinių Valstijų prezidento Harry‘io Trumano valstybės sekretoriumi. Tai buvo diena, kai perduoda estafetė: Jungtinės Valstijos iš Jungtinės Karalystės perėmė dominuojančios ir stabilizuojančios Vakarų jėgos poziciją.

Tai, kad Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė Theresa May bus priversta prašyti Europos Sąjungos daugiau laiko išlipti iš „Brexit“ duobės, vertinamas kaip ne mažiau iškalbingas Jungtinės Karalystės nuosmukio ženklas.

Kaip prieš daug metų geopolitinio žaidimo nugalėtoja tapo JAV, taip šį kartą pasiseks Europos Sąjungai. Ne tik Europos Sąjungos institucijai, bet ir pačiai Europos Sąjungos idėjai. Žinutė labai paprasta ir aiški: Europos Sąjunga gali kuo puikiausiai gyventi be Jungtinės Karalystės, tačiau Jungtinei Karalystei be Europos Sąjungos bus tikrai sunku. Kol kas nėra jokio perspektyvaus „Brexit“ plano, nors dauguma Jungtinės Karalystės parlamentarų apsimeta, jog yra. Tiesa ta, kad Briuselis – galios epicentras. Žaidimas baigtas.

Tokiame kontekste itin palankiai kalbėti apie Europos Sąjungą taip pat atrodo kiek patosiška. Nuo savo oficialios pradžios 1992 metais ji išgyveno ne vieną egzistencinę krizę, ne kartą už Atlanto buvo tapusi pajuokos objektu ir patogiu atpirkimo ožiu visose 28 valstybėse narėse. Dabar Europos Sąjungai ir vėl tenka kovoti su radikaliosios dešinės politinėmis jėgomis, grasinančiomis po gegužę vyksiančių Europos Parlamento rinkimų suardyti Sąjungą iš vidaus.

„Brexit“ sumaišė visas kortas. Th. May nesugebėjimas susitarti dėl visiems priimtino „Brexit“ susitarimo ne tik kaip reikiant supurtė jos vyriausybę, bet ir sustiprino vyriausiojo Europos Sąjungos derybininko Michelio Barnier ir kitų Briuselio biurokratų reputaciją.

„Tiek konservatorių, tiek leiboristų partijos giliai susiskaldžiusios“, – konstatavo Prinstono universiteto istorikas Haroldas Jamesas.

Viešas Jungtinės Karalystės pažeminimas tapo rimta pamoka net labiausiai užsispyrusiems Europos Sąjungos populistams ir nacionalistams.

Lyginant su pačios Europos Sąjungos kluptelėjimais, šią situaciją galima vertinti kaip itin svarbią Briuselio pergalę. Iš dalies tai visai nenauja tendencija: pradedant prieš beveik dešimt metų prasidėjusia Graikijos finansų krize, Briuselis tik stiprėja (daugelio nuostabai), o jo priešininkams tenka su tuo taikstytis.

„Tendencija tokia, jog Europa ir toliau demonstruoja magnetinę trauką, kuri link centro stumia net ir aršiausius ekstremistus“, – sako Džordžtauno universiteto tarptautinių santykių ir Europos reikalų ekspertas Charlesas Kupchanas.

ES Vadovų tarybos susirinkimas

„Kodėl? Viskas dėl Sąjungos rinkų. Tokia ta taisyklėmis paremta tvarka. Tai politinės ir geopolitinės įtakos telkimas. Ir saugumo jausmas. Tai atveria sienas“, – sako jis.

Mokslininkų grupės iš Ispanijos „Real Instituto Elcano“ vadovas Charlesas Powellis tvirtina, kad nerangus Jungtinės Karalystės bandymas trauktis iš Jungtinės Karalystės – ir vieninga bei tvirta Briuselio pozicija per daugiau nei dvejus trunkančias derybas su Londonu, leidžia daryti išvadą, jog įvaizdį suformavo prieršprieša: Jungtinė Karalystė „Brexit“ akivaizdoje atrodo kaip nusilpusi antrarūšė galia, o Europa po daugelio metų pertraukos jaučiasi itin stipri ir vieninga.

H. Jamesas perspėja: vien tai, kad Europos Sąjungos skeptikai pagaliau susivokė, jog „bandyti trauktis iš Europos Sąjungos ne tik nenaudinga, bet ir žalinga; dabar Italijos vyriausybė ir populistai iš Rytų Europos nori gauti daugumą arba bent jau pakankamą kiekį mandatų Europos Parlamente. Ekspertas teigia, kad jiems iškovoti daugumos Parlamente greičiausiai nepavyks, tačiau mandatų pakaks kaip reikiant sutrikdyti jo darbą.

Nepaisant viso to, Europos gebėjimas laikytis išvien net ir sunkiausiais momentais ir po visų išbandymų tapti tik dar stipresne puikiai iliustruoja ir dar vieną dalyką – tai, kaip skirtingai abejose Lamanšo sąsiaurio pusėse suvokiama, kas yra Europa. „Svarbiausias suvokimas yra tas, kad Europa – daugiau nei vieninga rinka. Su tuo sutinka praktiškai visi kontinentinės Europos gyventojai ir, deja, retas Jungtinės Karalystės gyventojas“, – pareiškė Ch. Powellis.

Bent jau nuo XIX amžiaus Jungtinės Karalystės politika Europos klausimu buvo susijusi su menkesnių ir didesnių galių priešprieša, kai palaikomi mažesni sąjungininkai, pavyzdžiui, kova su Napoleono Prancūzija. Daug amžių tokia pozicija buvo gana sėkminga. Dabar situacija tokia, kad vienoje pusėje Londonas, o kitoje – vieningas Briuselio žvilgsnis. O Jungtinė Karalystė praleido puikią progą. Apie tai, kaip sumanymas, prasidėjęs tarsi donkichotiškas noras dar kartą pasitvirtinti šalies suverenitetą vos nesibaigė jo praradimu, bus rašoma istorijos vadovėliuose.