Nuo pat „hibridinio karo“ su Ukraina pradžios Rusijos propagandos mašina kaimyninę valstybę pristato kaip neva „neofašistinę šalį“. Esą šalies kariai degina ištisus rusakalbių kaimus ir žudo vaikus.
Po gegužės 9 dieną vykusio Pergalės dienai skirto parado imtas skelbti naujas tiesiogiai su Ukraina susijęs propagandinis diskursas. Kaip rašo „The Economist“, dabar Rusijos žiniasklaida Ukrainą piešia kaip „iki galo neišsivysčiusią“ valstybę.
Valstybę, skęstančią skolose, valstybę, pažeidinėjančią „tarptautines normas“. O jos sąjungininkai ir rėmėjai Vakaruose esą kaip reikiant panikuoja. Naujasis Maidanas gali prasidėti bet kurią akimirką, nors „ore vis dar tvyro svylančių padangų dvokas“.
Naujoje Kremliaus pateikiamoje propagandinėje pasakoje Vakarų lyderiai esą susivokė padarę klaidą ir dabar bet kokia kaina bando susitarti su „geranoriškuoju“ prezidentu Vladimiru Putinu, kuris ne kartą viešai perspėjo – remti Ukrainą paprasčiausiai neapsimoka.
Iš pradžių už dialogą su Rusijos prezidentu buvo atsakinga Vokietijos kanclerė Angela Merkel, o vėliau į Sočį pasikalbėti atvyko ir JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry.
„Amerika suprato, kad dėl paramos Ukrainai gadinti santykių su Rusija neapsimoka“, – skelbė „Pirmasis kanalas“ ir ėmėsi aiškinti, kodėl aukščiausio rango Amerikos diplomatas atvyko į susitikimą su V. Putinu.
Rusijos televizijos rodo karo vaizdus, o fone pasakoja apie diplomatines Kremliaus pergales ir Kijevo sutriuškinimą. „Pirmasis kanalas“ tvirtina, kad, jeigu kariniai veiksmai Donbase atsinaujintų, tai būtų tik Ukrainos iniciatyva.
Naujoji propagandinė interpretacija skirta ne tik vidiniam vartojimui. Vos tik J. Kerry išvyko iš Sočio, Rusija pasiuntė savo delegaciją pas Ukrainos prezidentą Petro Porošenką – jie turėjo Kijevui perduoti žinią apie Amerikos ir Europos sprendimą palikti Ukrainą likimo valiai.
Kita tikslinė šios propagandinės pasakos auditorija – Europos Sąjunga, kuri liepos 22 dieną spręs, ar pratęsti Rusijai taikomas sankcijas. Rusijos propaganda kelia klausimą, ar beverta Europai dar labiau gadinti santykius su Rusija, jeigu Amerika savo poziciją jau pakeitė ir nori atsitraukti.
Iš tikrųjų J. Kerry vizitas Sočyje Kremliui neatnešė jokios diplomatinės pergalės. Jungtinių Valstijų valstybės sekretorius į Rusiją vyko norėdamas tiksliai sužinoti V. Putino poziciją trimis svarbiais klausimais: ar Rusijos prezidentas sutinka bendradarbiauti su Vašingtonu Sirijos ir Irano branduolinės programos klausimu bei ar pagaliau liausiąs skriausti Ukrainą. Į visus klausimus Rusijos prezidentas atsakė neigiamai. Be to, dar prieš vizitą Rusijoje J. Kerry bandė paraginti V. Putiną liautis bandžius NATO kantrybę ir perspėjo – jeigu provokacijos nesiliaus ir toliau, sulauks deramo atsako.
Nepaisant to, V. Putinas J. Kerry vizitą įvertino kaip savo diplomatinį triumfą. Tik kilo rimtas klausimas, o ką daryti toliau. Situacija Ukrainoje pateko į aklavietę. Nors Rusijos prezidentas viešai ir skelbia pritarimą Minske pasiektiems susitarimams, jo keliami tikslai kaip diena ir naktis skiriasi nuo to, ko pageidauja Vakarai ir Kijevas.
Rusijos prezidentas nori, kad Donbase savavališkai susikūrusios „respublikos“ liktų atvira Ukrainos žaizda, padėsiančia Kremliui manipuliuoti visa šalimi. Vakarai nori, kad sienos Rytų Ukrainoje būtų uždarytos, o nauji rinkimai Donbase padėtų integruoti okupuotas teritorijas. Be to, apie kokią konflikto baigtį galima kalbėti, jeigu Rusija prorusiškiems separatistams ir toliau tiekia ginklus, remia pinigais ir siunčia savo karius.
Po metus trukusio karo Donbaso gyventojai nepasirengę vėl paklusti Kijevui. Nepasitenkinimas separatistais taip pat auga, nes paprasti žmonės žadėtosios humanitarinės pagalbos taip ir negauna – pinigus išsidalina separatistai.
Jeigu Rusija pagaliau liautųsi palaikiusi separatistus, jų režimas greitai žlugtų. Tai liudija stebėtojai, pasakojantys apie Rusijos karių veiklą Ukrainos rytuose ir ginklų tiekimą, rašo „The Economist“.
Be to, prorusiškai nusiteikę separatistai pradeda nesutarti tarpusavyje. „The Economist“ primena apie vieno iš separatistų vadeivų Aleksejaus Mazgovojaus, kuris nenorėjo paklusti Maskvai ir reikalavo dalies Luhansko srities nepriklausomybės, mirtį.
„Kremlius norėjo, kad šis karas būtų pigus“, – paaiškino Maskvos Carnagie centro ekspertas Aleksandras Baunovas ir pridūrė, kad karo Ukrainoje atnaujinimas Kremliui kainuos labai brangiai.
Vakarai į konflikto eskalavimą gali reaguoti dar viena griežtų sankcijų porcija, kuri šį kartą galutinai sužlugdytų Rusijos bankų sistemą. Be to, į Ukrainą tektų pasiųsti daugiau karių, o dauguma rusų tokiam žingsniui nepritartų.
Kremlius nuoširdžiai viliasi, kad pati Ukraina neatlaikys ekonominių problemų naštos. Viena vertus, J. Kerry puikiai suprato, kad V. Putinas bet kokiu atveju Kijevo nepaliks ramybėje. Jeigu nė vienas bandymas sunaikinti Ukrainą nepasiteisins, Kremlius atnaujins karą.
Tam prireiks didelio masto mobilizacijos, dar žiauresnių represijų ir absoliučios visų visuomenės gyvenimo sferų kontrolės.
Maskva jau padidino spaudimą įvairioms visuomeninėms institucijoms, paskelbdama „nepageidaujamomis užsienio organizacijas“ – net ir tas, kurios užsiima stebėjimu ar mokslo programomis.
„Financial Times“ rašė, kad didžiausia Vakarų problema yra ne pats V. Putinas, bet Rusija. „Rusijos problema“ Vakarams ne naujiena. Ji kilo dar prieš 200 metų, pasibaigus Napoleono periodui, kai Europą ir Rusiją supriešino vertybės.
XIX amžiuje Rusijoje galiojo autoritarinis režimas, o tuo metu Europos valstybės pradėjo rinktis liberalią demokratiją. Nuo pat Rusijos agresijos Ukrainos pradžios momento NATO pradėjo kruopščiai ruoštis potencialiai Maskvos grėsmei Aljanso šalims. Be to, Europos valstybės ėmėsi aktyviau vykdyti įvairius karinius mokymus.