Šis komentaras daug ką paaiškina. Ankstesnioji ES lyderių karta, ypač tokie politikai kaip Jacques Chirac ar Gerhard Schröder, svajojo apie daugiapolį pasaulį, kuriame didžiausia įtaka tektų kelioms galybėms. Dabar turbūt susiklosčiusi panaši padėtis. Tačiau šiandieniniai Europos lyderiai dėl to nedžiūgauja. Pasikalbėkite su ministrais ar kitais pareigūnais privačiai, ir jie prisipažins, jog naujoji pasaulio tvarka verčia juos sunerimti.
Jų susirūpinimas pagrįstas. Europos Sąjungos misija Rusijoje rėmėsi blefu, o rugsėjo 8 d. pasiektas susitarimas nutylėjo keletą rimtų problemų. Papildomų Rusijos kariuomenės dalinių išvedimo iš Pietų Osetijos bei Abchazijos klausimas nebuvo gvildenamas (nes šių anklavų praradimas, panašu, yra fait accompli). Esminiai klausimai - paliaubų stebėtojai ir pabėgėlių sugrįžimas – tebėra migloti.
Rusai taip pat neparodė didelės pagarbos europiečiams. Vienu metu jie davė suprasti, jog Rusijos karinės pajėgos gali apskritai nebeatsitraukti į savo prieškonfliktines pozicijas (tada N. Sarkozy pagrasino išskrisiąs namo). Rusų pareigūnai priešinosi tam, kad spaudos konferencijoje būtų demonstruojama ES vėliava, – jie norėjo ant pakylos matyti tik Rusijos ir Prancūzijos vėliavas. Jų niekinanti žinia buvo aiški: Rusijos lyderiai sudarinėja sandorius su galingomis valstybėmis, o ne su nereikšmingais valstybių klubais.
Vis dėlto taip pamirštama svarbiausia. N. Sarkozy, kaip derybininko, svarba kilo iš ES mandato, dėl kurio susitarė 27 ES valstybių vadovai, – reikalauti Rusijos atitraukti savo karius. Reikia pripažinti, kad mandatas buvo paremtas gana silpnu grasinimu (atidėti derybas dėl seniai atidėliojamos sutarties, kurios Rusija netrokšta taip stipriai). Šiaip ar taip, susitarimas buvo pasiektas dėl to, jog N. Sarkozy dabar eina rotuojančias pirmininkavimo ES pareigas, o ne todėl, kad jis – Prancūzijos prezidentas.
Likus trims dienoms iki N. Sarkozy vizito Rusijoje, ES užsienio reikalų ministrai susitiko Prancūzijos pietuose. Audros debesims dramatiškai aptraukus dangų virš senųjų popiežiaus rūmų Avinjone, susirinkę lyderiai bandė apibrėžti naująją tvarką. Kai kurie kalbėjo apie „bepolį pasaulį“ (šį terminą sukūrė britų istorikas Niall Ferguson), bet vėliau atmetė šį apibūdinimą kaip pernelyg niūrų, bent jau kol kas. Pasiektas konsensusas, jog Amerika lieka nenuginčijama supergalybė –tiesiog jokia valstybė šiandien nepajėgi viena kontroliuoti pasaulio.
Suomijos užsienio reikalų ministras Alexander Stubb kalbėjo apie naują „persidengiančių sistemų erą“, kurioje užsispyrusios nacionalinės valstybės meta iššūkį atviros globalios sistemos, valdomos tarptautinių taisyklių, bendrų vertybių ir daugiašalių organizacijų, idėjai.
Prancūzų pareigūnai priminė N. Sarkozy kalbą, kuri apibūdino „santykinių galybių erą“. Pasaulis yra daugiapolis, ir tai yra pavojinga vieta, kurioje nelengva gyventi, sakė vienas prancūzų diplomatų. Europiečiai įsivaizdavo naująjį pasaulį būsiant „postmodernų“ dialogo bei kompromiso rojų, bet tai buvo „naivoka“.
Naujapolis pasaulis
Savo ruožtu The Economist siūlo kitokį apibrėžimą: tai naujapolis (angl. neo-polar) pasaulis, kuriame seni aljansai ir priešiškumas susiduria naujais būdais. Naujapolę tvarką lengviau apibrėžti pagal tai, kas ji nėra. Senoji daugiapolio pasaulio, apie kurį svajojo J. Chirac ir jo draugai, samprata suponavo, kad Europa suformuos naują „polių“, kuris sudarys opoziciją amerikietiškajai „hegemonijai“. Bet taip neatsitiko.
Dėl vienos priežasties netgi Gruzijos krizė neprivertė ES priimti bendrą poziciją Rusijos atžvilgiu. Kai kam vienu svarbiausių įvykių Avinjone tapo sėkmingas Vokietijos užsienio reikalų ministro Frank-Walter Steinmeier raginimas pareikalauti tyrimo apie karo priežastis ir elgesį jo metu. Tai skamba nekaltai tol, kol nesuvoki tikrųjų F.-W. Steinmeier motyvų: jis vadovauja tai stovyklai, kuri mano, jog Rusija neteisingai laikoma atsakinga už karą, kurį esą pradėjo (ir pralaimėjo) karštakošiai JAV remiami gruzinai. Ši stovykla taip pat mano, kad Rusiją smerkiantys ES pareiškimai išreiškia tokių „vanagų“ kaip Britanija, Švedija bei naujosios ES narės iš pokomunistinio bloko, poziciją.
Stulbina tarpusavio supratimo stoka. Nes iš tiesų vadinamieji „vanagai“ lygiai taip pat kandūs ir Gruzijos valdžios atžvilgiu. Jie tiesiog bijo, jog F.-W. Steinmeier Rusijos agresijos faktą nori palaidoti moralinio reliatyvizmo klampynėje. Be to, naujosios ES narės neigia, jog yra „vanagiškai“ nusiteikusios prieš Rusiją. Jos vartoja kitą žodį savo padėčiai nusakyti: baimė. „Ką rusai turi padaryti, kad išgąsdintų Vakarų Europą?“ – svarsto vienas iš Rytų Europos ministrų. – „Jie jau įbaugino mus.“
Tariant, jog naujapolis pasaulis išlieka pavojinga vieta, kas toliau? Ar tai pastūmės europiečius link euroatlantinio poliaus? Kai kurie ministrai mano, jog galėtų. Prancūzų pareigūnai pabrėžia, jog jų užsienio politika pasikeitė, prezidentu tapus N. Sarkozy. Jie pažymi, kad brutaliame naujajame galios politikos pasaulyje Prancūzija grįžo į „Vakarų stovyklą“, sustiprindama ir aljansą su JAV.
Priduriama, kad N. Sarkozy išmoko dar vieną Gruzijos krizės pamoką: ES reikia savarankiškų gynybos pajėgumų, jeigu ji nori būti laikoma rimta žaidėja. Spalį galima laukti prancūziškojo europinės gynybos plano, pagražinto pažadais nepakenkti NATO. Bet Sarkozy gali tekti nusivilti: dėl tikrai ambicingo gynybos projekto Europoje nėra sutarimo.
Kaip parodė praeitos savaitės įvykiai Maskvoje, Europai naujojoje pasaulio tvarkoje yra vieta. Tačiau europiečiai patys nesutaria, kokia ji turėtų būti. Amerikiečiai lapkritį išsirinks naują prezidentą, ir globalios galios poliai vėl pajudės. Pasaulis gali nebelaukti, kol Europa apsispręs dėl savo pozicijos.