Įtakingiausios žmogaus teisių organizacijos sako, kad kirgizų dominuojama vyriausybė įtampą tik didina, nes dėl pernykščių įvykių persekioja uzbekus. Prezidentė kaltina neįvardijamas užsienio jėgas.
Kirgizės Apijzos Turajevos vyras taksistas dingo pernai birželio 11-ąją, vos tik neramiausiame Kirgizijos mieste Oše įsiplieskė tautinė nesantaika. Kūną rado po dešimties dienų.
„Nežinau, ką kaltinti dėl to, kas įvyko, bet man sunku apie tai kalbėti. Ir pavargau apie tai galvoti“, – teigė A. Turajeva.
Kitoje padalyto miesto pusėje, uzbekų kvartale, Muatar Kamilovos vyras žuvo diena vėliau, ir du sūnūs niekaip nesupranta, kodėl tėtis negrįžta.
„Turime ir toliau gyventi kartu, kirgizai ir uzbekai. Šiame name gyvename taikiai, ir kirgizai, ir uzbekai“, – sako M. Kamilova.
Prieš porą savaičių kirgizų ir uzbekų moterys Ošo parke susirinko ragindamos taikytis, bet regione, kur nuo Stalino laikų tautinė nesantaika rusena, abipusės nuoskaudos ir neapykanta dažnai stipresnė.
Prieš metus prireikė tik mažyčio incidento, ir Klaipėdos dydžio Oše žmonės išsitraukė ginklus ir puolė senus kaimynus. Daugiau kaip keturi šimtai žmonių žuvo, 400 tūkstančių, daugiausiai uzbekų, turėjo bėgti, daugelis negrįžo iki dabar.
Praėjus metams, vyriausybė pasiuntė šimtus papildomų karių į neramų regioną, ir net prezidentė sako, kad susirėmimai gali pasikartoti. Bet dvi įtakingiausios žmogaus teisių organizacijos apkaltino kaip tik vyriausybę – užuot sprendusi konflikto priežastis, kirgizų valdžia atsisuko prieš uzbekus.
„Ką matome iš kirgizų valdžios – kai kas nenoromis jau pripažįsta dalį to, kas įvyko. Bet nematome nuoširdaus pripažinimo ir tvirto atsiprašymo už valdžios nesugebėjimą užkirsti kelią smurtui ir tinkamai reaguoti“, – kalbėjo „Amnesty International“ atstovas Vidurinei Azijai Johnas Dahlhuisenas.
Kirgizams ir uzbekams kovą švenčiant Naujuosius metus, Novruzą, prezidentė nuvyko į Ošą atsiprašyti.
„Mes labai stengėmės, bet nesugebėjome sustabdyti to košmaro. Brangūs draugai, neužkirtome kelio konfliktui. Prašome mums atleisti“, – kalbėjo laikinoji Kirgizijos prezidentė Roza Otunbajeva.
Skaičiai rodo ką kita. Tarp žuvusiųjų – trys ketvirtadaliai uzbekų, tarp netekusiųjų namų uzbekų – net 90 procentų, bet tarp suimtųjų kirgizų – tik šeštadalis. Visi nuteistieji iki gyvos galvos – irgi uzbekai.
Kirgizijos valdžią dėl žiūrėjimo pro pirštus ir net pagalbos kirgizų smurtautojams apkaltino ir Suomijos parlamentaro ataskaita. Jos prašė pati prezidentė, bet sužinojusi išvadas, atsiprašė tai padariusi, o įsiutęs parlamentas uždraudė jam įvažiuoti į šalį. Premjeras ir toliau kaltina dėl smurto kurstymo dviem mėnesiais anksčiau nuverstą ir į Baltarusiją pabėgusį prezidentą.
„Mūsų buvęs brolis kartu su separatistais pripildė Kirgiziją kraujo. Pabijotų Dievo!“ – teigė Kirgizijos ministras pirmininkas Almazbekas Atambajevas.
Pagalbos tvarkai užtikrinti pernai Kirgizija nesulaukė nei iš Vakarų, nei iš Rusijos. Nors nestabilumo čia mažiausiai reikėjo ir vieniems, ir kitiems, įtakos pusiausvyra čia pernelyg trapi.
Kirgizija įsikūrusi strateginėje, ir JAV, ir Rusijai svarbioje vietoje, tad abi pusės labai įtariai, labai pavydulingai žiūri į viena kitos žingsnius.
Pernai Lietuva kritikavo tuometinį Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos pirmininką Kazachstaną dėl neveiklumo. Jei smurtas plykstelėtų dabar, išeities ieškoti, ir greitai, turėtų Vilnius.