Bonos universiteto profesorius papunkčiui argumentavo, kodėl jis paktui nepritartų: nurodė svarbiausius vidinius šio dokumento prieštaravimus, įvardijo iš jo kylančius pavojus, peikė Vokietijos vyriausybę už bailumą. Tiesūs atsakymai į tiesius klausimus.
Artėjant gruodžio 10-ajai, kai Marakeše susirinks JT globalios migracijos paktui pritarsiančios valstybės, supažindiname su šio teisės eksperto argumentais. M. Herdegenas, beje, yra aktyvus Vokietijos krikščionių demokratų partijos narys.
Pakte tikrai netrūksta teisingų principų, be to, jis patenkina geros moralinės savijautos poreikį. Tačiau esminius krizinius migracijos aspektus jis uždengia, tuose 32 dokumento puslapiuose tikrosios problemos išnyksta, – kritinėmis pastabomis migracijos pakto analizę pradeda M. Herdegenas.
„Migracija pakte vaizduojama kaip kažkas iš esmės pozityvaus, kaip gerovės ir tvaraus vystymosi šaltinis, tačiau toks įvertinimas – labai vienpusiškas. Juk nuo čia tik vienas žingsnis iki to, kas pakte nėra tiesiai sakoma, – iki prielaidos, kad judame teisės imigruoti linkme. JT žmogaus teisių vyriausiasis komisaras apie tokią teisę jau kalba“, – primena M. Herdegenas.
Ką reiškia nereguliarią migraciją paversti reguliaria?
Abiems interviu pusėms – tiek klausėjams, tiek ir atsakinėtojui – užkliuvo pakto pavadinime esantis žodis „regular“, kurį iš anglų kalbos galima versti įvairiai: ir kaip „tvarkinga“, ir kaip „reguliari“, „nuolatinė“ migracija. Kaip tik pastaroji prasmė ir atitinka pakto sukeliamą įspūdį, „tarsi migracija būtų organiškas procesas, kurio sustabdyti ne tik kad negalima, bet ir nevalia. Netgi priešingai, nereguliarią migraciją turim stengtis paversti kiek galint reguliaria“, nes juk ji skatina gerovę, – analizuoja teisininkas.
Ar neiškyla grėsmė spaudos laisvei?
M. Herdegenas peikia ir pakto autorių siekį auklėti migrantus priimančias visuomenes. Valstybės jame įpareigojamos siekti tokio viešojo diskurso, kuris sukurtų integracijai palankią atmosferą, o informaciją apie migrantus pateiktų korektiškai.
„Tiesa, pakte kalbama apie žodžio laisvės išlaikymą. Tačiau esama ir stipraus siekio bausti, aštriu baudžiamosios teisės kalaviju kovoti su svetimšaliams priešiškais pasakymais. Tačiau baudimas, jei kalba eina ne apie žmonių kurstymą ar panašius dalykus, atviroje visuomenėje nėra geriausias kelias.“
Kiek solidarumo galima reikalauti iš visuomenės?
Teisininkas sakosi jau kuris laiką stebįs tendenciją žingsnis po žingsnio plėsti ginamųjų, globojamųjų ratą, nuo politinio prieglobsčio ieškotojų per karo pabėgėlius dabar įtraukiant į jį ir ekonominius migrantus. Pasak M. Herdegeno, žmonėms pagrįstai susidaro įspūdis, kad nuo 2015 metų pabėgėlių krizės sklandžiai pereinama prie šio pakto. Ir kad pakte bandoma užtrinti ribą tarp pabėgėlio ir ekonominio migranto.
Tačiau iš visuomenės negalima laukti, kad ji solidarizuotųsi su vis didesne grupe migrantų, solidarumas su politiškai persekiojamais ar karo pabėgėliais yra visiškai kitoks nei su tais, kurie dėl suprantamų priežasčių ieško materialiai geresnio gyvenimo turtingesnėje šalyje.
Ar gali paktas tapti tarptautinės teisės požiūriu privalomu?
Ypač plačiai M. Herdegenas aptaria galimas teisines pakto pasekmes. Pasak jo, kol kas iš pakto nekyla „tiesioginiai įsipareigojimai tarptautinei teisei“. Tačiau kiekviena valstybė pasirašydama šį paktą neišvengiamai sužadina lūkesčius. Be to, teisininkas atkreipia dėmesį, kad būdas, kuriuo šis paktas sudaromas, labai panešėja į tarptautinės teisės sutartis. Marakeše organizuojama valstybių konferencija, tačiau parlamente paktas neratifikuojamas.
„Ir vis dėlto paktas grindžiamas įpareigojančiais standartais. Tai reiškia, kad daugelis jame minimų principų yra įsipareigojimų žmogaus teisei konkretizacija. Pagaliau juk mes nuolat patiriame, kaip privaloma teisė konkretizuojama atsižvelgiant į neprivalomą teisę, „soft law“.“
Pasak M. Herdegeno, kiekvienam tarptautinės teisės specialistui aišku, kaip veikia švelnioji teisė. Juk ir Europos Teisingumo Teismas darydamas sprendimus pasitelkia daugybę neįpareigojančių dokumentų.
Teisininkas pabrėžia, kad dabartinei tarptautinei teisei, visų pirma su žmogaus teisėmis susijusiais klausimais, būdingas evoliucinis požiūris: „Standartai keičiasi drauge su pasauliu, kuriame gyvename ir su kintančia teisine mūsų sąmone. O tai reiškia, kad juo aukštesnius standartus suformuluosime neprivalomuose dokumentuose, kaip antai migracijos pakte, tuo stiprės tendencija pasenusią teisę interpretacijų keliu priartinti prie šių standartų.“
Tad būgštavimai, jog migracijos paktas gali pereiti į privalomą tarptautinę teisę, yra visiškai pagrįsti, – daro išvadą „Die Welt“ pašnekovas.
Bet kodėl vyriausybė teigia ką kita? Ar ji sako netiesą?
Argi gali būti, kad vyriausybė neturėtų tarptautinės teisės patarėjų, kurie atkreiptų jos dėmesį į šį slidų aspektą? Atsakydamas į „Die Welt“ klausimą, teisininkas, Angelos Merkel vadovaujamos krikščionių demokratų partijos narys, stengiasi būti itin diplomatiškas.
„Pritrūko jautrumo ir suvokimo tam, koks gali būti tokio susitarimo teisinis ir norminis poveikis, perkopiantis oficialius, formalius įsipareigojimus. Šio potencialo kaip argumento prieš paktą federalinė vyriausybė visiškai neįžvelgė, o ir rimtai neįvertino šio aspekto sprogios jėgos.“
M. Herdegenas nelinkęs įtarinėti, esą, tvirtindama, jog paktas neturi teisinio poveikio, vyriausybė būtų sąmoningai sakiusi netiesą. Veikiau jau tai buvo „bailumo pagimdytas nesugebėjimas išskleisti piliečiams visą šį teisinį kompleksiškumą.“
Dėl to išvis nenorėta apie paktą kalbėti viešai, bet temai vis vien iškilus į paviršių, vyriausybė „atviram diskursui nebuvo pasiruošusi ir mėgino išsisukinėti, sakydama: tas paktas yra geras, nes jis neįpareigojantis“. Suprantama, kad toks argumentas „už paktą“ yra mažų mažiausiai nerimtas, ypač jei jis pateikiamas kaip pagrindinis.
„Pacta sunt servanda!“ – sutarčių reikia laikytis, – savo komentaruose primena ne vienas „Die Welt“ skaitytojas.
Kaip suderinti nacionalinių valstybių suverenumą su virtine „įsipareigojimų“?
Tarptautinės teisės žinovui ypač kliūva vidinis prieštaravimas tarp pakte deklaruojamo nacionalinių valstybių suverenumo ir daugybės įpareigojimų „žengti tam tikrus žingsnius“. Šalininkai teigia, esą, valstybių suverenumas pakte nepažeidžiamas.
„Bet jei viskas liks kaip buvę, jei nė vienai valstybei neteks keisti savo nacionalinės teisės, tuomet logiškai kyla klausimas dėl tokio pakto pridėtinės vertės. Tačiau su didžiuliu patosu skelbiant „įsipareigojimus“, kuriais norima padaryti pasaulį geresnį, neišvengiamai sužadinami lūkesčiai“, kad būtent to ir bus siekiama. „Migracijos kaip mobilumo skatinimo. Nutiesti kelius saugesnei, tvarkingesnei, reguliariai migracijai.“
Kitas neišrištas prieštaravimas – kaip gali būti išlaikomas nacionalinių valstybių suverenumas, jei „pakte aiškiai sakoma, kad reikia atverti sienas, kad jų nereikėtų kirsti nelegaliai?“ Atsakydamas į šį „Die Welt“ klausimą, M. Herdegenas konstatuoja, jog pakte išties esama idėjos, kad valstybių „sienos turi būti pralaidžios“. Bet tai ir vėl kertasi su deklaruojamu pažadu nepažeisti valstybių suverenumo. Nes „suvereni valstybė kontroliuoja savo sienas, arba priklauso tokiai bendrijai kaip kad ES, kuri saugo jų narių sienas.“
Negi paktas skatintų imigraciją į valstybių socialines sistemas?
„Jei, kaip teigiama pakte, migrantai, nepriklausomai nuo to, ar jie į šalį atvyko legaliai ar nelegaliai, gauna vienodą socialinę valstybės globą, ar tai nereiškia tiesiog imigracijos į socialinę valstybę? Bet juk tai socialinę valstybę sugriaus.“ „Taip“, – nedvejodamas klausėjams pritarė teisininkas.
Deja, socialinei valstybei neišvengiamai iškilsiančios problemos, o ir priimančios visuomenės bei migrantų kultūrinio suderinamumo klausimas pakte apeinami tylomis.
Dėl visų šių trūkumų M. Herdegenas pataria neskubėti paktui pritarti. Po viešo diskurso apie paktą jis siūlo vyriausybei parengti pareiškimą, „kuriame būtų atvirai ir su derama savikliova suformuluoti visi šalyje jaučiami konfliktai, iškilsiančios problemos, susirūpinimas dėl mūsų atviros, pliuralistinės visuomenės pajėgumo visa tai pakelti“.
Be tokio papildomo pareiškimo šio pakto priimti negalima.
Klausimus profesoriui M. Herdegenui teikė dienraščio „Die Welt“ leidėjas Stefanas Austas ir tiriantysis žurnalistas Helmaras Büchelis. Jie parengė ir 12 puslapių straipsnį, kuriame atskleidė JT migracijos pakto radimosi užkulisius, įtakų ir interesų povandenines sroves. Bet apie tai – kitame tekste.
Matthias Herdegenas yra Bonos universiteto Tarptautinės ir viešosios teisės instituto direktorius. Teisę jis studijavo Haidelberge ir Kembridže, buvo vizituojantis profesorius Paryžiuje, Niujorke ir Meksike.