Kai kuriais laikotarpiais buvo net keliolika besivaržančių popiežių, mat dalis dvasininkų, kartais remiami pasaulietinės valdžios, išrinkdavo popiežiumi savo kandidatą ir ginčydavo Romos vyskupo vietą užimančio asmens teisėtumą.

„Tamsūs laikai” ir moterys

DELFI domėjosi, kodėl vienas popiežystės laikotarpis vadinamas Saeculum obscurum (lot. „tamsūs laikai”) ir kokie popiežiai tuomet vadovavo Bažnyčiai.

Pasak istorikų, IX–X a. popiežystė iš tiesų išgyveno didelį nuosmukį. X a. pirmojoje pusėje ne vieną popiežių į sostą iškėlė palaido elgesio Romos matronos – Teodora ir jos duktė Marozija. Per savo valdomus vyrus tuo metu moterys realiai darė įtaką popiežystei.

Nuosmukio pradžia laikomi 904 m., kai Šventajam Sostui pradėjo vadovauti popiežius Sergijus III. Saeculum obscurum tęsėsi 60 metų iki popiežiaus Jono XII mirties 964 m.

Šis laikotarpis Bažnyčios istorikų pramintas „pornokratija“ (angl. pornocracy, vok. pornokratie, iš gr. pornokratiā, „prostitutės įstatymas”) arba Ištvirkėlių įstatymas (angl. Rule of the Harlots, vok. Hurenregiment).

Istorikas Willis Durantas laikotarpį tarp 867 ir 1049 metų vadina „popiežystės nadyru“ (angl. nadir of the papacy).

Pirmą kartą terminas Saeculum obscurum buvo panaudotas XVI a. italų kardinolo ir istoriko Caesar Baronius veikale Annales Ecclesiastici.

Sergijus III laikytas Marozijos meilužiu

Saeculum obscurum laikotarpio popiežiai: Sergijus III (904–911), kuris, manoma, buvo Marozijos meilužis, Anastasijus III (911–913), Lando (913–914), Jonas X (914–928), kuris, manoma, buvo Teodoros (Marozijos motinos) meilužis. Manoma, jog būtent Marozija nužudė popiežių Joną X.

Kiti nuosmukio periodo popiežiai Leonas VI (928–928), Steponas VII (928–931), Jonas XI (931–935). Teigiama, jog šis popiežius – Marozijos sūnus, jo tėvas, manoma, Sergijus III.

„Tamsiųjų laikų popiežiams“ taip pat priskiriami Leo VII (936–939), Steponas VIII (939–942), Marinas II (942–946), Agapetas II (946–955) ir Marozijos anūkas Jonas XII (955–963).

Tarp ilgiausiai valdžiusių popiežių - Jonas Paulius II

Per daugiau nei 2 tūkst. krikščionybės metų, vidutinis popiežių valdymo laikas – apie septyneri su puse metų.

Tarp ilgiausiai valdžiusių popiežių, kurių pontifikato laikotarpį galima patvirtinti istoriniais duomenimis, minimas Pijus IX (1846–1878), popiežiumi išbuvęs 31 metus ir beveik 8 mėnesius (11 560 dienų). Antras - Jonas Paulius II (1978–2005), popiežiumi buvęs 26 metus ir 5 mėnesius su puse (9 665 dienas). Trečias - Leonas XIII (1878–1903), Bažnyčiai vadovavęs 25 metus, 5 mėnesius ir 1 dieną (9 281 dieną).

Manoma, kad pirmasis popiežius Petras Bažnyčiai vadovavo apie trisdešimt metų, tačiau tikslių tai patvirtinančių duomenų nėra.

Nemažai popiežių Bažnyčiai vadovavo mažiau nei mėnesį. Trumpiausiai Urbonas VII (1590 m. spalio 15 – 27), 13 kalendorinių dienų, mirė prieš įšventinimą. Bonifacas VI (896 m. balandžio 4 – 19), 16 kalendorinių dienų. Celestinas IV (1241 m. spalio 25 – lapkričio 10), 17 kalendorinių dienų, mirė prieš įšventinimą.

Popiežiais vadinti visi krikščionių dvasininkai

Terminas „popiežius“ kilęs iš graikiško žodžio „tėvas“. Ankstyvojoje krikščionybėje taip vadinti visi krikščionių dvasininkai Vakaruose. Rytuose šis kreipinys taikytas tik Aleksandrijos vyskupui.

Pradedant III a. popiežiais tituluoti tik aukščiausi bažnyčios vadovai, dažniausiai vyskupai. Pirmasis Romos vyskupas, dokumentuose save vadinęs popiežiumi, manoma, buvo Siricijus (384–399 m.)

Nuo VI a. Rytų Romos imperijos dokumentuose popiežiaus vardu vadintas tik Romos vyskupas. Vakaruose nuo VI a. iki XI a. terminas vis dažniau taikytas Romos vyskupams, kol galiausiai Grigalius VII įtvirtino išskirtinę Romos vyskupo teisę vadintis popiežiumi.

Iki šių dienų popiežiaus titulą yra išlaikę Rytų stačiatikių bažnyčios vadovas ir Senovės Rytų stačiatikių (koptų apeigų) bažnyčios vadovai.

Kreipiniu „tėve“ iki šiol kreipiamasi į krikščionių dvasininkus, Rytų ortodoksų dvasininkai Graikijoje, Rusijoje, Serbijoje vadinami mažai pakitusia graikiško žodžio „παπάς“ forma „поп“.