Tai, kad oficialiame Vyriausybės pareiškime, paskelbtame reaguojant į masines žudynes, galima įžvelgti prioritetinį prezidento R. T. Erdogano užsienio priešininkų sąrašą, daug ką pasako apie Turkiją, kuri neseniai išgyveno nepavykusį perversmą.

Šeštadienį Gaziantepo mieste susisprogdinus savižudžiui, žuvo ne mažiau nei 50 svečių, susirinkusių į kurdų vestuves. Kaltė dėl šios tragedijos labai greit buvo suversta ISIS. Pasak R. T. Erdogano, tikėtina, kad ataką organizavo ISIS. Tikėtina sprendžiant iš atakos taikinio, be to, šis išpuolis primena kitas siaubingas ISIS įvykdytas atakas. Šalies ministro pirmininko pavaduotojas Mehmetas Simsekas dar išplėtė Turkijos priešų sąrašą.

Pareiškęs, kad masinės žudynės yra barbariškas aktas – taip yra iš tiesų – jis išvardijo „teroro grupuotes“, nusitaikiusias į Turkiją: PKK (Kurdistano darbininkų partija), ISIS ir Fethullah Guleno (ištremto, gan ekscentriško dvasininko, kurį R. T. Erdoganas iki šiol įtaria nepavykusio karinio perversmo organizavimu) pasekėjus. Gan nemažas sąrašas, kad ir išprovokuotas žvėriško išpuolio per vestuves. Ir visus šiuos „teroristus“ ko gero turi sutriuškinti kariuomenės ir policijos pajėgos, kurios ir pačios gerokai nukentėjo per masinius susidorojimus po neįvykusio perversmo.

Sąrašas ir šiaip yra keistas. Jei jau Kurdistano darbininkų partija minima kartu su ISIS, ypač pareiškime, paskelbtame reaguojant į kurdų žudynes, derėtų taip pat prisiminti, kad anot turkų, negausios drąsių Kurdų liaudies apsaugos vienetų (YPG) kovotojų pajėgos Šiaurės Sirijoje yra tos pačios „teroristinės“ Kurdistano darbininkų partijos dalis. O juk tai ta pati YPG, kuriai JAV karinės oro pajėgos teikė pagalbą kovoje su ISIS.

Dar labiau intriguoja tai, kad į šį sąrašą liko neįtraukta institucija, kurią R. T. Erdoganas bandė sunaikinti pastaruosius ketverius metus: Basharo al-Assado Sirijos vyriausybė.

Mažai turkų patikėtų, kad Sirijos režimas tiesiogiai susijęs su teroristiniu išpuoliu per kurdų vestuves. Bet tai, kad sultonas Erdoganas išvyko pasimatyti su caru Vladimiru Sankt Peterburge, liudija, kad jis išties nusprendė mažinti Turkijos priešų skaičių.

Sirijos opozicionieriai Turkijoje ne juokais sunerimo, pasirodžius pranešimams apie slaptas Damasko ir Ankaros derybas per žmones, kuriais pasitiki abi pusės arba, kaip vadina prancūzai, interlocuteurs valables. Taip pat jiems nerimą sukėlė atrodytų atsitiktinai Turkijos ministro pirmininko prieš pat nepavykusį perversmą (ir prieš susitikimą Sankt Peterburge) išsakyta pastaba – apie tai, kad vieną dieną santykiai su Sirija turės būti atkurti.

Be abejonės, naujoji R. T. Erdogano meilė motinai Rusijai turi savo kainą. Per susitikimą Caras neabejotinai turėjo išsakyti savo jausmus Basharui ir aptarti Turkijos bandymą sutriuškinti vyriausybę, kurią remia Maskvos karinės pajėgos.

Tad ar tai gali reikšti, kad Sultonas mąsto apie senos draugystės su Damasko Liūtu atgaivinimą? Neabejotinai.

Kad ir ką jis norėtų apkaltinti dėl sprogdinimo Gaziantepe, R. T. Erdoganas turėtų suvokti, kad šiuos reguliariais tapusius žiaurumus tiesiogiai sukėlė jo asmeninis sprendimas įsitraukti į karą Sirijoje.

Žaisdamas slaptus žaidimus su ISIS (leidęs jų šalininkams kirsti Turkijos sieną ir prisijungti prie kulto, o vėliau leidęs Turkijos verslo rykliams supirkti „Islamo valstybės“ eksportuojamą naftą) ir pradėjęs karą su kurdais, ką tik išgyvenęs (nepavykusį) perversmą, kurį suplanavo keršytoju virtęs jo buvęs sąjungininkas F. Gulenas, R. T. Erdoganas dabar valdo Turkiją, kuri kasdien vis labiau panašėja į Pakistaną, kuris devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje tapo pagrindiniu afganų modžahedų pajėgų tiekėju.

Damaske skamba jau nuvalkiotu tapęs priežodis, kad karui pasibaigus Sirija nebebus tokia pati. Tiesą sakant, kai konfliktas pasibaigs ir Turkija nebebus tokia pati. Bus įdomu pažiūrėti, kas, išaušus tokiai dienai, tuo metu bus Turkijos prezidentas.