Apie tai, kad Venecijai reikia imtis aktyvios gynybos prieš tvaną buvo pradėta kalbėti dar 1966 m., kai vanduo po rudeninių liūčių mieste pakilo beveik iki dviejų metrų ir 24 valandas išbuvęs izoliuotas miestas patyrė didžiausius nuostolius istorijoje.
Italija užtruko kelis dešimtmečius, kol sugalvojo inžinerinį, politinį ir ekologinį sprendimą šiai problemai . Per tą laiką, ypač po 2000-ųjų, po šventojo Morkaus aikštę turistai plaukiojo ar braidė kiekvieną pavasarį ir vandens lygis kasmet vis kildavo.
Tačiau dabar Venecija turi jūrą praskirsiantį Mozę – taip pavadinta sistema, sudaryta iš 78 mobiliųjų vartų, kurių paskirtis – sustabdyti jūros bangų veržimąsi į didžiąsias Lido, Malamoko ir Kiodžios salas, ant kurių stūkso Venecijos pamatai.
Sistema sukurta taip, kad oru pripildomi vartai šiaip jau gulėtų jūros dugne, o tik nusprendus, kad miestui gresia pavojus, jie staigiai būtų pripildomi ir iškiltų į paviršių blokuoti vandens plūdimo. Anot konsorciumo „Naujoji Venecija“ vadovo Hermeso Redi, plūdurai nebūtų naudojami dažnai.
„Venecija užtvindoma, kai vanduo įlankoje pakyla iki 80 centimetrų virš įprasto jūros lygio. Tai įvyksta 40–50 kartų per metus, tad mes negalime taip dažnai uždarinėti lagūnos dėl laivybos ir ekologinių priežasčių. Tad nusprendėme, kad vartus naudosime tik 5–7 kartus per metus, kai vanduo pasieks bent metrą dešimt virš jūros lygio", – teigė jis.
100 salų ir 200 kanalų miestą nuo potvynių gelbėsiantis projektas kainavo beveik puspenkto milijardo eurų, įgyvendintas jis per 10 metų. Tačiau esama ir pesimistų, manančių, kad toks žmogaus kišimasis į natūralius gamtos procesus gali pakenkti Venecijos lagūnos ekosistemai.