aA
Pastaba: tai pabaisiško gabarito septynių denių laivas. Jo viršutinio denio ilgis – per 300 m, maksimalus plotis – 72 m, o plotas siekia beveik pusantro hektaro. Viename jo šone išsišauna trylikos aukštų antstatas – „bokštelis“. Šį laivą pradėta projektuoti dar Leonido Brežnevo valdymo laikotarpiu ir kurį laiką jis buvo vadinamas šio veikėjo vardu. Nuleistas į vandenį 1989 metais. „Admirolu Kuznecovu“ jis pervardytas tik 1990-aisiais, likus metams iki Sovietų Sąjungos (SSRS) subyrėjimo.
© AFP / Scanpix

Pagal pirminį projektuotojų sumanymą, į šį geležinį Leviataną turėjo tilpti 520 karininkų, 322 mičmanai ir 1 138 jūreiviai. Realiai jo įgulą sudaro 196 karininkai, 210 mičmanų ir 1 127 jūreiviai.
Įspūdingi dydžiai, įspūdingi skaičiai, ypač vertinant atsietinai...

Neseniai Rusijos internetinėje erdvėje pasirodė buvusio jūreivio prisiminimai apie tarnybą „Admirole Kuznecove“. Jie atskleidžia tikrovę apie „Kuznecovą“ ir tai, kas jame vyksta. Pateikiame žargoniška kalba parašytą visą jo pasakojimą. Tiesa, jaunesniajai kartai jis gali atrodyti šokiruojantis, o faktai – neįtikėtini. Tačiau tie, kam teko būti SSRS ginkluotųjų pajėgų rekrutu, supras, kiek mažai ten viskas pasikeitė...

Prologas

„Neseniai aš grasinausi aprašysiąs savo tarnybą sunkiajame kreiseryje, lėktuvnešyje „Admirolas Kuznecovas“, ir štai, ko gero, atėjo laikas tą padaryti. Iškart perspėju: mano pasakojime fantazijų nėra, tik buvę faktai ir reiškiniai. Taip pat paminėsiu kai kuriuos tikrus vardus. Šiemet sukanka dešimt metų nuo mano demobilizacijos, todėl to meto įvykiai dar neišblėsę iš atminties.

Kodėl pasirinkau tokią tarnybą

Mano atveju pasirinkimo nebuvo. Aš – iš skurdžiai gyvenančios šeimos, papildomų pinigų kyšiams niekad neturėjome, todėl medicinos komisijos buvau pripažintas tinkamu ir gavau šaukimą „su muilu ir rankšluosčiu ryt atvykti į šaukimo punktą“. Kai manęs paklausė, kur noriu tarnauti, atsakiau, kad laivyne. Apie „Kuznecovą“ aš, žinoma, nieko nežinojau.

Nedidukas, bet svarbus papildymas: civiliniame gyvenime aš turėjau reikalų su milicija – buvau įtariamas vagyste. O po poros mėnesių po to, kai buvau pašauktas, mano geriausias draugas sėdo šešeriems metams už grupinį apiplėšimą. Veikiausiai kartu būčiau „prisėdęs“ ir aš, jei tuo metu už tūkstančio kilometrų kartu su kitomis plikai nuskustomis klipatėlėmis nebūčiau kalęs karinių laipsnių.

JKK

Kelionės į tarnybos vietą čia neaprašysiu. Tai – atskira ir ilga istorija. Papasakosiu, kas vyko vėliau. Atvykę į Severomorską buvome išrūšiuoti į JKK (Jaunojo kario kursą, – jei kam neaišku). Čia buvo tiesiog rojus: valgymas, sniego valymas, statutų mokymasis, miegas. Netgi į kiną keletą kartų nuvedė. Namie aš niekada taip gerai ir sočiai nebuvau valgęs, juolab triskart per dieną.

Nusprendžiau, kad šitaip tarnauti visai galima, o kariuomenėje nėra blogai. Davėme priesaiką, kelis kartus nuvažiavome į poligoną iššauti iš automato. Bet jau tada suskambėjo keli nerimą keliantys skambučiai. Tarkim, mane kelis kartus permetinėjo iš kubriko (karių kambarys – red. past.) į kubriką, o mano tarnybos draugai jau senokai buvo paskirti į didžiuosius desantinius ir kitus laivus bei pakrantės dalinius. Tarp tokių nelaimėlių kaip aš, pamenu, buvo dar vienas vaikinas iš vaikų namų ir mokyklos kurso neįveikęs kaimo bernas. Sykį mičmanas mums pasakė: „Eisite į Kuzią, o ten šikna, vaikinai, – ruoškitės.“ Paskui mūsų kubrike apgyvendino pora dagų (dagestaniečiai – red. past.). Ir minėtoji šikna tapo negrįžtamai artima...

Pirmosios dienos Kuzioje

Iš išorės tas laivas kraupus, ir vidus jo baisus, purvinas ir apsilaupęs, plius blausus apšvietimas, drėgmė ir mazuto smarvė, nuolatinis ūžesys. Jau tuomet, kai mus vedė ilgais koridoriais, žvalgiausi: kažkokie tamsūs užkaboriai, palaikės kajutės, jūreiviai sulopytomis, iki pilkumo nuskalbtomis uniformomis. Kažkuris jų žvengė: „Dabar šakės jums, klipatos!“ Visi pavydžiai spoksojo į mūsų naujus marškinius ir maišus, kur buvo antras aprangos komplektas, jūrinukės, kojinės, muilas ir kiti daiktai, o kai kurie net mėgino nugvelbti ką nors iš žygiuojančiųjų maišų. Paskui angare mus išrikiavo į vieną eilę, o įvairių laivo skyrių karininkai vaikštinėjo mus apžiūrinėdami ir ieškodami savo zemanų (kraštiečių – red. past.). Aš pakliuvau į „BČ-5“ (elektrotechninį divizioną).

Auksinės dienos

Tarnavau dvejus metus. Čia egzistavo neformali hierarchinė sistema pagal ištarnautą laiką: klipatos, karosai, aršūs karosai, metinukai, dembeliai, civiliai. Kiekvienas karosas priklausė kuriam nors metinukui iki pat jo tarnybos pabaigos. Niuansų tikrai labai daug ir visų čia neaprašysiu.

Svarbiausias dalykas – savam metinukui reikia būtinai susišaudyti cigarečių ir kaupti jas šimtadieniui, priešingu atveju – lauk niuksų ir prokačkės, tačiau apie tai – vėliau. Dabar mes buvom klipatos ir bėgo mūsų auksinės dienos – niekas mūsų nelietė, visur mus vedžiojo rikiuote, kad pavieniui nepasiklystume. Atrodo, šis periodas truko dvi savaites. Per šį laiką mes ir įsisąmoninome, kokioje iš tikrųjų gilioje šiknoje esame atsidūrę. Mičmanas nemelavo. Jau pirmosiomis dienomis dingo kai kurie asmeniniai daiktai, įskaitant dėvėtas kojines ir seną plaušinę, – tada aš susiprotėjau likusius daiktus išslapstyti kabelių trasose.

Paskui aukso dienos baigėsi ir prasidėjo pragaras.

Pasakojimo pradžioje apie savo nemalonumus su milicija užsiminiau ne šiaip sau. Laive man susidarė įspūdis, kad į Kuzią atrinkti defektyvūs, nešvarių biografijų šauktiniai. Laive buvo daug vaikinų, kurių praeitis bloga, kai kas iš jų netgi suspėjęs atsėdėti, buvo ir vartojančių narkotikus, kai kurie – iš alkoholikų šeimų, vaikų namų, taip pat nemažai dagestaniečių ir tuviečių.

Kodėl jie atsidūrė būtent „Kuznecove“? Tai – senas laivas, todėl jį reikia nuolat remontuoti ir prižiūrėti. Čia daugybė fiziškai sunkaus darbo, pavyzdžiui, semti mazutą triumuose ir kibirais išnešti į krantą. Tokių dalykų atsitikdavo neretai.

Nors tarp kontingento buvo ir išimčių, pavyzdžiui, visai padorių vaikinukų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą. Netgi maskviečių. Jiems, žinoma, buvo ypač nelengva.

Sukrečiantis Rusijos lėktuvnešyje tarnavusio jūreivio pasakojimas: fantazijų čia nebus
© Sputnik / Scanpix

Karosynas

Taigi, mūsų aukso dienos baigėsi – oficialiai tapome karosais. Mus išrikiavo prieš kubrikus ir vienas ypač naglas dagas dembelis paklausė, kaip kas nori tarnauti: „Normaliai ar pagal statutą?“ Kiek pamenu, atsirado berniokas, pasirinkęs antrąjį variantą, taigi čia pat buvo sumuštas. Paskui jam buvo užmaukšlinta dujokaukė. Jį privertė bėgioti trapu aukštyn žemyn iki apalpimo. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo vienas populiariausių prokačkės metodų laive.

Nuo tos dienos mes neturėjome teisės prisėsti ant škonkės (gultas – red. past.) iki miego laiko, privalėjome visada krutėti ir ką nors daryti. Nuolat – reikia nereikia – mus lupdavo metinukai ir dembeliai. Šitaip jie atsiimdavo už patyčias, kurias jiems kažkada patiems teko patirti.
Be to, karosai, sutikę seniau tarnaujantį, turėdavo prašyti leidimo prasilenkti, kitaip galėjo sulaukti pasekmių. Ši keista taisyklė galiojo ne tik sutikus savo kelyje metinukus ar dembelius, bet ir daugelį kontrabosų (sutartininkas – red. past.) ar net mičmanų. Taip, mičmanai visuotinai palaikė šią sistemą.

Mušimai ir prokačkės

Karosams taikomos bausmės, pradedant nekalčiausiomis ir baigiant grubiausiomis:
„grietinėlė“ – smūgis atviru delnu į kaktą;
„kolobacha“ – smūgis suglaustais pirštais į kaktą;
„tabletė“ – smūgis delno kraštu į gerklę;
„faniera“ – smūgis kumščiu į krūtinės ląstą;
„briedis“ – stiprus smūgis į sukryžiuotas ant kaktos plaštakas.
„vėžlys“ – stiprus smūgis delnu per pakaušį (pati populiariausia bausmė laive). Paprastai per dieną mums įmušdavo po dešimtį vėžlių. Kai kas darydavo tai ir kumščiais.

Prokačkių metodai:
„jūrų pėstininko stovėsena“ – ant grindų dedama kepurė, nubaustasis įsiremia į ją galva ir sudeda rankas už nugaros. Šitaip ilgai išbūti neįmanoma, o, kai auka neištvėrusi nugriūva, ji mušama ir šitaip vėl iš naujo ruošiama dar vienai stovėsenai;

„sienutė“ – pusiau sulenkęs kojas per kelius nubaustasis prisiglaudžia prie sienos ir ištiesia rankas į priekį. Ant ištiestų rankų dedamas koks nors daiktas, kurio negalima numesti;

pritūpimai ir atsispaudimai – išsamesnio aprašymo čia nereikia: iki 500 pritūpimų ir 100 atsispaudimų įvairiomis kombinacijomis;

„drambliukas“ – klasikinis ir pats populiariausias „auklėjimo“ būdas: nubaustajam užmaunama dujokaukė ir liepiama bėgioti trapais aukštyn žemyn, neretai dainuojant dainą ar kartojant kokią nors frazę.

Tarnybos sąlygos

Trumpai aprašysiu tarnybos sąlygas, o skaitytojai tegu patys daro išvadas.

Laive – daugybė tarakonų ir žiurkių. Jų yra visur, ypač kambuzuose (tarnybinės patalpos, – red. past.) ir valgyklose. Pasitaiko drabužinių utėlių. Jos apnikdavo net dembelius, nes žmoniškai nusiprausti laive – problema. Nors pirtis laive yra, netgi dvi (viena jų neveikia), bet nusiprausti čia reikia įgūdžių. Didžiąją laiko dalį Kuzioje baisiai šalta, o šildymo ir karšto vandens nėra. Nusiprausti mūsų divizione buvo įmanoma tik šaltu vandeniu, jį paleisdavo tik ryte ir vakare maždaug dvidešimčiai minučių.

Valgis. Kiek gerai mus maitino JKK, tiek blogai – Kuzioje. Perlinių kruopų košė (varžtai), kopūstienė ir balzgana pieniška sriuba buvo nuolatinė mūsų raciono dalis. Kai kas iš bado sutikdavo už papildomą lėkštę košės plauti indus kambuze. Apie tokį sakydavo, kad jį „trūkumas kruša“. Būta ir tokių, kurie smukdavo visai žemai ir slapčia imdavo maisto atliekų iš šiukšlinių. Tokius pagautus iškart pervesdavo į vieną žemiausių – čiuchanų – kategoriją.

Sukrečiantis Rusijos lėktuvnešyje tarnavusio jūreivio pasakojimas: fantazijų čia nebus
© AFP / Scanpix

Vagystės

Šią temą išskyriau iš bendrų tarnybos sąlygų, nes ji gana nemažai išplėtota. Tie, kas atliko privalomąją tarnybą Rusijoje, žino, kad kariuomenėje nėra sąvokos „pavogė“, yra sąvoka prakrušau. Kaip jau rašiau, vagystės Kuzioje – įprastas reiškinys, nes kiekvieną vertesnį daiktą galima parduoti arba iškeisti į cigaretes ar sgūchą (kondensuotas pienas – red. past.).

Karosai nesupranta vietinių papročių ir labai greitai praranda viską, ką turėję. Atvykus visus savo daiktus reikia slėpti kokiose nors škeruose (slaptavietė – red. past.), kad jų niekas nematytų. Žinoma, puikiausias variantas – laikyti savo turimas gėrybes pažįstamo karininko ar mičmano kajutėje. Tačiau iš kur tokia galimybė karosui? Kol kas jis moka tik nepasiklydęs surasti kambuzą ir nueiti į angarą rikiuotis. Nueisi ne ten – iš kitų skyrių gali užspausti kampe ir nurengti, t. y. pakeisti savo senus sudėvėtus daiktus į naujus karosiškus ar tiesiog atimti. Retas kuris karosas auksiniam jo periodui baigiantis turėjo naują uniformą ir batus. Beveik visi, išskyrus gal tik dagus, jau vaikščiojo perrengti palaikiais rūbais. Dagai čia buvo privilegijuoti. Dauguma kontrabosų buvo dagai ir iškart ištempdavo viršun savo kraštiečius. Dagai karosai faktiškai tapdavo dembeliais, neatliekančiais jokios ruošos ir apskritai nieko naudingo, tik vaikščiodavo į kambuzą ir rydavo už tris.

Tarnybos sunkumai

Atsirado ir tokių, kurie nesugebėjo priprasti prie nuolatinių mušimų ir patyčių. Pavyzdžiui, Aleksandras Sidorovas naktį prarijo žiupsnį chlorkalkių. Beveik tuo pat metu buvo išgabentas Aleksejus Šulga, ištiktas širdies smūgio, – veikiausiai tai buvo prokačkės pasekmė. Kiek vėliau vienas jūreivis mėgino pasikarti ventiliatorių patalpoje, bet jį pastebėjo dienos tarnyba. Diviziono vadas visus išrikiavo ir rūstavo grasindamas: jei pamatysiąs nors vieną mėlynę ant jauno kario kūno, dembeliai vyksią ne namo, o į kalėjimą. Mūsų vadas buvo antrojo rango kapitonas Loginovas – neblogas vyras, bet per daug minkštas.

Po šios pylos tapo pakenčiamiau, o mūsų divizioną nuolat lankydavo vienas vyriausiasis mičmanas iš VK (Valdymo komanda), bet apie ją – vėliau.

Ruoša

Ruošos Kuzioje buvo dvejopos – didžiosios ir mažosios. Į pastarąsias paskirstydavo po kiekvienos bendros rikiuotės (iš viso rikiuotis tekdavo 5 kartus per dieną, neskaičiuojant išvedžiojimų po vachtas (budėjimas – red. past.) pagal atskirą grafiką). Paprastai reikėdavo šluoti denius ir surankioti byčiokus (nuorūkas – red. past.) iš pakampių, bet visas ekipažas ant to dėdavo skersą, nes švaros kokybė buvo tikrinama retai.

Didžiosios ruošos – visai kas kita. Jos vykdavo dukart per savaitę ir kartais trukdavo nuo ryto iki pat vakarienės. Karosai padarydavo mylniaką (kibire ar dubenyje suplaktos muilo putos – red. past.) ir ištaškydavo jas visur, o paskui ištrindavo skudurais.

Kartu su karosais per ruošas plušėdavo ir čiuchanai, škerai bei kiti žemo rango jūreiviai, o „teisingi“ kariai, dembeliai ir metinukai, atvirkščiai, – ruošas įprastai ignoruodavo, nebent ateidavo pastoviniuoti. Kartais pačiame ruošos įkarštyje po laivą pradėdavo vaikštinėti vadinamasis kepas arba tėtė – laivo vadas Ševčenka. Apie jo buvimą netoliese galima buvo spręsti iš riksmų: „Nuokrušos!“ (jo mėgstamas žodis) ir „pyd***i bl*t!“ Tiems, kas matė filmą „DMB“, tikrai šis primintų vieną jo personažų, nes stebėtinai atitinka tikrovę. Jei tėtė rasdavo šiukšlę ar byčioką, tai „kaltieji“ buvo rikiuojami ir siunčiami į skrydžių denį bėgioti prokačkę, o paskui jiems reikėdavo grįžti prie ruošos.

Lyg ir protinga – laivas senas, jį reikia valyti, tačiau iš tikrųjų tai buvo tik pokazūcha (saviroda – red. past.). Rūdžių suėstos skylėtos pertvaros su atsilupinėjusiais dažais, sudriskusiu linoleumu iškloti deniai nuo tokių ruošų iro dar sparčiau.

Admiral Kuznetsov lėktuvnešis
Admiral Kuznetsov lėktuvnešis
© AP / Scanpix

Škerai

Taip laive buvo vadinamos ne tik slaptavietės su vertingesniais daiktais, bet ir užsiškerinę jūreiviai. Periodiškai kuris nors dingdavo, neištvėręs tarnybos sunkumų, t. y. slėpdavosi viename iš daugybės laive esančių triumų ar kitose patalpose. Maždaug po paros jo pradėdavo ieškoti. Paprastai jūreiviai tuo metu stovėdavo neeilinėje rikiuotėje angare, o mičmanai šniukštinėdavo po visas apleistas kajutes ir ventiliacinius liukus. Škerą rasdavo maždaug per parą, rekordas, atrodo, buvo trys paros – jūreivėlis išlindo pats. Suradę skelbdavo visuotinę rikiuotę, o murziną ir persigandusį karį vedžiodavo prieš rikiuotę, aidint būgnams. Vadas tuo metu jį keikdavo („pažvelkite į šitą nuokrušą, bl*t“). Paskui nelaimėlis kuriam laikui patekdavo į VK – Valdymo komandą, neoficialiai visuotinai žinomą kaip Nuokrušų komanda. Ten jį laikydavo kažkur antstato kajutėse ir niekur neleisdavo, o paskui pervesdavo į kitus skyrius su paprastesniu režimu: jei būtų grąžintas atgal į savo buvusį skyrių, jį ten tiesiog sumaitotų ir šis taptų mažiausiai kandidatu į suicidininkus arba tiktų ant kalėjimo gultų.

Pasiuntinukai

Tai kažkas panašaus į valgyklos juodadarbius, kurie dengia stalus ar plauna indus. Skirtingai nuo sausumiečių, šiam darbui laive patekdavo ilgam, mažiausiai – trims mėnesiams. Atrodytų, toks geras darbas: neribota prieiga prie maisto, o tai amžino nesotumo sąlygomis atrodytų tiesiog prabanga. Bet paskyrimo į šį darbą bijojo visi, netgi metinukai ir dembeliai. Net paskutiniai čiuchanai ir neprivalgėliai. Tai buvo kieta nuobauda už rimtus nusižengimus (girti debošai, ponožovščina ir pan.), kurie, kaip sakoma, netempė iki disciplinarinio bataliono. Iškart pasakysiu: daugelis neištverdavo ten net mėnesio. Kodėl? Priežasčių daug, aš jas išvardysiu.

1. Pasiuntinukai neišeidavo į rikiuotes ir gyveno tiesiog kambuze. Jie visąlaik būdavo užimti virtuvės darbais. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad, jei pasiuntinukui po abiem akimis mėlynės ar sulaužyta nosis, apie tai niekas ir nesužinos.

2. Nėra laiko miegoti. Laive maitinama keturis kartus per parą (žygio metu – penkis). Ir kaskart reikia perplauti kalną lėkščių ir šaukštų. Perplovei – žiū, po pusvalanduko vėl reikia ruošti dengti stalus. O naktį irgi nepamiegosi – privalai kepti bulves metinukams, nes kitu metu to nepadarysi.

3. Nelieka laiko išsiskalbti ir nusiprausti. Jei divizione dar buvo galimybė kažkaip apsišlakstyti šaltu vandeniu ir praskalauti savo skarmalus tabeliniu muilu „Drambliukas“, tai kambuze tą padaryti problemiška, nors ten netgi buvo karšto vandens. Daugelis pasiuntinukų tiesiog dvokdavo, taigi jie greit tapdavo apskretusiais čiuchanais. Dėl to, žinoma, gaudavo pylos nuo vyresniųjų pasiuntinukų (daugiausia – dagų), kaip ir už visus kitus prasižengimus.

4. Kambuze naktines išgertuves mėgdavo rengti mičmanai, kontrabosai ir kiti kietuoliai. O įkaušus kodėl gi nepasirodžius dar kietesniam prieš juos aptarnaujantį pasiuntinuką? Prakačialinti jį mažumą, kad tarnyba neatrodytų it medus? Taip nutikdavo neretai.

Ligoninė ir hierarchija

Pirmąkart į ligoninę patekau maždaug po trijų mėnesių nuo tarnybos laive pradžios. Netikėtai pradėjau klaikiai kosėti ir dusti nuo bet kokio fizinio aktyvumo. Kurį laiką aš stengiausi išvengti mankštos angare, bet dėl to geriau nepasidarė, liga aštrėjo. Galiausiai nuėjau į lazaretą (laive toks yra, beje yra ir dantisto kabinetas, ir morgas). Tai buvo rizikinga – jei divizione sužinotų, kad karosas lankėsi lazarete, tai būtų suprasta kaip bandymas legaliai sušlanguoti ir, jei ten nieko nediagnozuotų, tai manęs būtų laukusi grandiozinė prokačkė. O žinant mano būklę, neaišku, kuo tai baigtųsi. Bet lazarete mane apžiūrėjo ir, nustatę diagnozę „pneumonija“, iškart išsiuntė į ligoninę Severomorske.

Ligoninė man priminė saldžius JKK laikus: daug skanaus maisto, švaru, saulėta, jokių prokačkių ir metinukų.

Ir ten aš pirmąkart išvydau nuleistąjį. Tylus vaikinukas nuolat sukinėjosi prie galjūno (tualetas – red. past.) ir jį, kaip sakoma, tvarkė. Aš iškart buvau įspėtas, kad iš jo negalima šaudytis cigarečių, nes jis – gaidys. Tiesiog vienų išgertuvių metu seniai nutarė pasilinksminti ir kažkas iš jų įkišo savo daiktą jam į burną. Vaikinukas buvo ne iš mūsų dalinio, bet vėliau sužinojau, kad nuleistųjų yra ir mūsų Kuzioje. Kaip supratau, tokius pirmiausia išsiunčia į VK, o vėliau paskirsto po kitus dalinius.

Mūsų „BČ-5“ tokių nebuvo, bet škerų ir čiuchanų būta nemažai. Net mūsų kubrike škonkės buvo paskirstytos atskirai „teisingiems“, karosams ir čiuchanams. „Teisingi“ visada turėjo švariausius apatinius, kartais net po dvi antklodes ir pagalves. Čiuchanams tekdavo sudriskusi antklodė, plikas čiužinys ir nė vienos paklodės. Sendami karosai jau galėjo leisti sau daugiau, tarkim, atimti iš čiuchanų kokius nors daiktus, pavyzdžiui, išsirinkti švaresnę paklodę. „Teisingieji“ tokį elgesį visada skatino ir lupdavo čiuchanus, jei šie pradėdavo piktintis. Taip dirbo ši sistema.

Sukrečiantis Rusijos lėktuvnešyje tarnavusio jūreivio pasakojimas: fantazijų čia nebus
© Vida Press

„Plūduriuojantis Dagestanas“

Taip irgi vadino „Kuznecovą“, ir tai visiškai taiklus pavadinimas: dagai vadovavo visiems apatiniuose deniuose vykstantiems procesams. Tiesa, dagais vadinu ne tik dagestaniečius, bet turiu omenyje ir ingušus, osetinus, čečėnus. Trumpiau tariant, visus kaukaziečius.

Taip, tuomet tarnauti dar buvo šaukiami čečėnai, tačiau laive jų buvo itin mažai.

Veikiausiai ne visi žino, kad Dagestane patekti į kariuomenę nelengva. Daugelis šauktinių šeimų netgi mokėdavo pinigų, kad jų sūnų paimtų tarnauti. Tai gal jie bepročiai? Ne. Tai buvo šansas skurdžiam ir neišsimokslinusiam čabanui išeiti į žmones. Kitos galimybės tiesiog nėra – ne visi juk ten gali tapti imtynininkais.

Jų mentalitetas labai stipriai skiriasi nuo rusų. Atvykę dagai labai greitai susiburia ir nustato savo pusiau kriminalines taisykles. Tai nesunku, nes dauguma kontrabosų ir daugelis mičmanų taip pat dagai, taigi jie visada palaikys savą gentainį, nors šis būtų ir neteisus. O karininkams į tai visiškai nusispjauti: juos tenkina bet kokia tvarkos regimybė, kad tik nereikėtų kelti pasturgalio ir vadovauti. Kai kuriuose skyriuose dagų buvo trečdalis ir daugiau, o mūsų divizione – maždaug ketvirtis iš 130 laivo personalo.

Diedovščina

Iš mano ankstesnio pasakojimo aišku, kad diedovščina pas mus bujojo ir žydėjo. Keleto patologinių sadistų vardus pamenu iki šiol, ir nuo pat pradžių buvo aišku, kad tokiems galvijams vienas kelias – į kalėjimą, tačiau ir šis jų nepataisys, nes visos problemos yra šių sadistų galvos. Tokių žmonių teko sutikti civiliniame gyvenime, o Kuzioje tokie kilo aukštai dėl savo žiaurumo. Priminsiu, kad visi vardai tikri. Pavyzdžiui, Vladimiras Ilčenka. Šis tipas labai mėgo žiaurius pažeminimus ir sugalvodavo įvairių jų variantų. Jau prieš pat demobilizaciją prisigėręs jis sumušė tylų ramų jūreivį Bulyginą ir atmušė jam blužnį. Bulyginas tapo neįgalus, o Ilčenka pagaliau pateko į kalėjimą, kur taip veržėsi.

Buvo dar Aleksejus Mosinas. Pradėjęs mušti, įsiusdavo ir negalėdavo sustoti. Vienąsyk jis dėl niekniekio kone iki mirties sudaužė kažkokį karosą. Gavo pusantrų metų disciplinarinio bataliono. Ir tokių buvo nemažai, gaila, visų pavardžių nebepamenu.

Prisimenu Viktoro Pastuchovo istoriją – ji labai įdomi. Pastuchovas kurį laiką mėgino priešintis diedovščinai. Jis buvo galingas bernas, nemažai užsiiminėdavo boksu, šaukimo momentu buvo jau vedęs. Pirmiausia jis tiesiog kentė, bet, kai metinukai pavogė iš jo žmonos nuotrauką ir pradėjo tyčiotis, neištvėrė ir trenkė vienam jų. Nukentėjusysis Lioša Smirnovas, pravarde Pipiras, buvo gana šlykštus tipas (vėliau jis pasiliko tarnauti pagal sutartį, o tai būdavo tipiška). Pipiras su kitais metinukais pradėjo dažnai mušti ir tyčiotis iš atkaklaus kario. Sykį Pastuchovas pabėgo – išėjo išnešti šiukšlių į prieplauką ir negrįžo. Jį surado vėliau kažkur toli, persirengusį civiliais rūbais, grąžino atgal, bet greit pervedė į kitą dalinį.

Kodėl diedovščina klesti? Nes tai visiems naudinga, išskyrus, žinoma, jaunus karius. Karininkai gali sėdėti kajutėse ir nieko neveikti, kol vyresnieji engia jaunesnius, o šie atlieka visus purvinus ir sunkius darbus – viskas lyg ir funkcionuoja.

Sukrečiantis Rusijos lėktuvnešyje tarnavusio jūreivio pasakojimas: fantazijų čia nebus
© Vida Press

VK – Valdymo komanda

Tai pati paslaptingiausia Kuzios struktūra. Ten buvo ir etatinių raštvedžių, kajutkompanijos darbininkų, kitų tarnautojų, ir suicidininkų, škerų, sugadintųjų, nuleistųjų ir kt., laukiančių paskyrimo išvykti į kitus dalinius. Visa ši grupė į rikiuotes neidavo, juos slėpdavo antstato kajutėse, ir nelabai kas nutuokė, kiek jų galėjo būti iš tikrųjų. Paaiškinsiu terminus. Suicidininkai – jūreiviai, bandę nusižudyti. Sugadintieji, arba kalės, – kariai, įskundę savo metinukus ar dembelius, t. y. papasakoję karininkams apie mušimus ar pažeminimus. Škerai, kaip jau minėta, tie, kurie buvo užsiškerinę (slapstėsi) laive. Visiems jiems buvo pavojinga pasirodyti buvusiuose savo skyriuose. Geriausiu atveju jie ten būtų tapę atstumtaisiais. Izoliuotų jų niekas nelietė, bet iki pat tarnybos galo jie turėjo dirbti ir negalėjo priversti jaunesnių karių ką nors atlikti.

Tokių būta ir mūsų divizione. Vienas išvyko namo su sena nešvaria uniforma ir be pinigų. Jis nebuvo laikomas čiuchanu, bet „teisingi“ dembeliai paskutiniu momentu atėmė iš jo išeitinę dembelišką išmoką ir maklaką – išpuoštą paradinę uniformą. Tai buvo padaryta tyčia, kad jis grįžtų namo „kaip nepridera“.

Pinigai

Jūreiviams tarsi priklausė kas mėnesį gauti išmoką (maždaug 100 rublių), bet būdamas karosas aš tų pinigų niekada neregėjau. Išvis neįtariau jų esant. Vėliau radau labai neblogą uždarbio šaltinį, bet apie tai – kiek vėliau.

Jei Kuzios jūreivis prasimanydavo pinigų ir juos pavykdavo nuslėpti nuo vyresniųjų, tai paprastai jis bėgdavo į laivo ČPoką (bufetas – red. past.). Laive buvo dvi parduotuvės, vienoje jų pardavinėjo visokius saldėsius, kitoje – antsiuvus, ženkliukus, juosteles ir t. t. Daugelį jūreivių kankino saldėsių badas, todėl jie už visus pinigus prisipirkdavo šleikščių vyniotinių bei pigių sausainių ir paskui rydavo juos kurioje nors iš ventiliacinių patalpų, pasislėpę nuo pašalinio žvilgsnio. Jei pinigų atsirasdavo daugiau, buvo galima pasilepinti prabanga, padarius dembelio košę. Tai mišinys iš trupintų sausainių, kondensuoto pieno, šokolado, riešutų ar razinų. Keptos bulvės, kiaušinienė ir mėsa laikyti delikatesais ir buvo prieinami tik nedaugeliui.

Viena kondensuoto pieno skardinė prilygo dviem pakeliams „Trojkos“ cigarečių, kurios buvo pačios populiariausios, arba dviem troškintos mėsos konservų skardinėms. „Taškų“, kuriuose galima nusipirkti cigarečių, laive buvo daugybė; taip pat buvo pardavinėjamas spiritas, kiti vertingesni daiktai ir net vadinamoji žolė. Bet kuris sumanesnis karosas buvo perpratęs, kur ir kaip gauti cigarečių bei spirito, nes tą daryti buvo priverstas dažnai.

Partakai

Bet kurioje šlykščioje vietoje pinigai reiškia labai daug. Kuzia nebuvo išimtis. Jau prieš tarnybą aš sužinojau, kaip galima daryti partakus (tatuiruotės – red. past.), ir mokėjau pasigaminti tatuiravimo mašinėlę bei dažų. Visa tai buvo draugo dėka. Jo vyresnysis brolis beveik neišlįsdavo iš kalėjimo, o trumpam išlindęs padarydavo „seminarų jauniesiems klausytojams“. Laive šios žinios pasirodė esančios gana vertingos. Kiekvienas dembelis norėjo ant peties „išsimušti“ laivelį.

Laivelis – gana paprastas atvaizdas, sudarytas iš Kuzios silueto, dviejų vėliavų šonuose, kutų, užrašų ir pan. Nors aš piešiu ne itin gerai, o ranka nėra tvirta, klientų atsirasdavo visada. Be laivelių, populiarumu rungėsi įvairiausi keltiški ornamentai, drakonai, krabai, rykliai, įvairūs užrašai. Partakų plotą matuodavau degtukų dėžutėmis: viena dėžutė – 100 rublių.

Dar šis tas – apie kūno dizainą. Kartais matydavau karosus, kurie burnose gludindavo rutuliukus savo metinukams. Rutuliukai – iš plastiko gaminami savadarbiai daiktai, kuriuos vėliau įstato į vyrišką daiktą po oda. Taigi kažkur laive teikdavo tokių „implantų“ įstatymo paslaugą.

Sukrečiantis Rusijos lėktuvnešyje tarnavusio jūreivio pasakojimas: fantazijų čia nebus
© Vida Press

Režimai

Kuzioje tuo metu veikė vadinamoji beidžikų sistema. Beidžikas – plastiko kortelė su jūreivio fotografija, vardu, pavarde, dalies numeriu ir nurodytais režimais, t. y. į kokias laivo dalis jis gali patekti. Patekimas buvo žymimas įvairiaspalviais kvadratėliais: kuo jų daugiau, tuo laisvesnis judėjimo režimas po laivą. Aš, kaip elektrikas, turėjau maksimalų priėjimą iš visų galimų – nuo antstato iki jėgainės. Bet iš tikrųjų režimų sistema veikė silpnai, visi landžiojo, kur kam reikėjo. Beidžikus privalėjo nešiotis visi, be to, kartu reikėjo turėti raudoną knygelę „Kovinis numeris“. Bet kortelės dažnai nulūždavo ir pasimesdavo, o paveikslėlį jose neretai nupiešdavo ranka. Beidžikus tikrindavo rikiuotėse, o, jei jūreivį sučiupdavo kokioje nors vietoje, kur jam nepriklauso būti, tai pirmiausia atimdavo jo beidžiką.

Komendantinė tarnyba

Tai kovinis jūrų pėstininkų padalinys, dar vadinamas apsaugos kuopa. Jie iš tikrųjų ką nors saugodavo, pavyzdžiui, spirito saugyklą (ir pardavinėdavo iš ten nuorganizuotą spiritą), bet pagrindinė jų užduotis buvo gaudyti režimo pažeidėjus. Po paskelbto miego laiko ir sekmadieniais jūreiviams buvo draudžiama šiaip sau šlitinėti po laivą. Sulaikytuosius jūrų pėstininkai nuvesdavo į kačių krušyklą – mažą, nešvarią patalpėlę su keliomis numestomis ant grindų milinėmis, esančią šalia budėtojo kabinos. Jei tai būdavo karosas, tai iš pradžių jį galėdavo prispirti ruošai jūrų pėstininkų dalyje. Ryte visus režimo pažeidėjus išvesdavo į bendrą rikiuotę, vadas dosniai juos apdalydavo keiksmais ir nusiųsdavo maždaug iki pietų į rikiuotės pratybas kur nors prieplaukoje.
Kas tarp jų patekdavo? Ogi bet kas. Pavyzdžiui, mane pagavo, kai ėjau pristatyti cigarečių savo metinukui, kitąsyk, kai nespėjau laiku grįžti iš vachtos.

Prisigėrusius diviziono vadas dažnai sodindavo į koferdamą. Tai tokia karcerio tipo patalpa, kurios temperatūra praktiškai lygi esančiai už borto. Pašalus labai greitai išsiblaivoma.
Išgertuvės pas mus vykdavo neretai, bet dažniausiai tykiai. Problemų kildavo tik tada, jei jų metu ką nors sumušdavo ir apie tai sužinodavo vyresnybė.

Maklačkė ir baklanas

Maklačkė – juokdariškai išdabinta dembeliška uniforma, o veiksmažodis maklačinti reiškė tokią uniformą daryti. Paprastai ištarnavę metus jūreiviai jau pradėdavo tyliai susipirkinėti antsiuvus, ženkliukus ir siūti savo išeitinius aprėdus, juos stropiai slėpdami nuo svetimų akių. Jei prarasdavo, tai būdavo didelė gėda. Mėlynu aksomu būdavo apsiuvama jūreiviškos „besnapės“ vidinė pusė, uniformos apykaklė ir rankogaliai. Raidės ir antsiuvų pagrindai buvo išpjaustomi iš skardos ir kruopščiai nupoliruojami. Batų nosys formuojamos lygintuvu iki kvadratinės formos. Taip pat buvo itin vertinami bet kokie civiliai drabužiai, ypač trikotažiniai marškinėliai.

Baklanas – kokiu nors būdu laive sukombinuotas maistas, o baklaninti reiškė ieškoti ko nors užkrimsti. Karosams, beje, buvo draudžiama savarankiškai tą daryti, bet daugelis metinukų žvelgė į tai pro pirštus. Dažniausia baklanas būdavo balta duona, sutirštintas pienas, sviestas ir panašūs produktai.

Sukrečiantis Rusijos lėktuvnešyje tarnavusio jūreivio pasakojimas: fantazijų čia nebus
© Vida Press

Negalavimai

Be utėlių, laive buvo išplitę streptodermija ir pėdos grybelis. Pirmą kartą streptodermiją pasigavau dar iki tarnybos, todėl su šia šlykštyne jau buvau pažįstamas: ant kojos atsiranda maža žaizdelė, paskui ji greit supūliuoja ir niekaip neužgyja, vis plečiasi. Greit atsiranda ir kitų, lygiai tokių pačių. Šios opos ne itin skauda (tik prausiantis), bet streptodermija pati niekada nepraeis – pradės pūti visa kojų oda. Antra, ji labai užkrečiama ir jokia briliantinė žaluma ar jodas nepagelbės. Vienintelis efektyviai gelbstintis vaistas – gioksizono tepalas: atsiminkite šį pavadinimą. Jokie streptocido, „Višnevskio“ tepalai, taip pat „Levomekolis“ ir tetraciklinas bejėgiai. Patikrinta praktiškai. Parašiau namo ir man atsiuntė reikiamo tepalo. Ištepiau opą ir jau kitą dieną ji pradėjo trauktis. Streptodermijos užkratą laive turbūt išnešioja tarakonai. Išbadėję naktimis jie kandžioja miegančius ir šitaip užkrečia ligos sukėlėjais.

Apie pėdos grybelį – viskas labai paprasta. Visuotinės vagystės lėmė tai, kad daugelis jūreivių tiesiog neturi savo šlepečių ir prausiasi basi. Šeštadieniais laivo „nosyje“ atidarydavo pirtį, o informaciją apie tai, kad viena ar kita dalis gali eiti švarintis, paskelbdavo vidiniu ryšiu. Kuzios pirtis – vien pavadinimas: į šaltą patalpą pirmiau paleisdavo perkaitintų garų, o paskui – plonyčių karšto vandens čiurkšlių. Bet net tokią pirtį okupuodavo seniai ir sutartininkai, todėl vargšui karosui praktiškai nelikdavo galimybės nusiprausti. Kažkas šlepsėjo pirtin su šliurėmis, kažkas – su batais, kai kam tekdavo basomis. Daugiausia eidavo nusirengę, nes drabužių palikti nebuvo kur. Paliksi – nudžiaus. Bet kai kas imdavo ir nešvarias jūrinukes, apatinius, kojines ir tabelinį muilą „Drambliukas“, kad išsiskalbtų drabužius karštai.

Ko negalima daryti

Pabaigoje – keletas rekomendacijų. Jei kas paklius į tokį mėšlą, gal mano patarimai pagelbės.
Daugelis dūchų, kariuomenėje susidūrusių su diedovščina, bando savarankiškai kovoti su tuo reiškiniu. Toks elgesys Kuzioje – didelė klaida. Ji gali kainuoti sveikatą ir palamdytą psichiką. Pavyzdžių yra daugybė.

Diedovščina laive diegiama iš pat viršaus ir panaikinti ją galima tik iš ten pat. Ir ne kitaip. Kuzioje knibžda sadistų, kurie neturi ką veikti ir laukia momento, kada galės pasipraktikuoti „sutramdyti aršų karį“. Įtariu, kad kažkada jie patys buvo tie sutramdyti aršieji.

Žinoma, jei verčia plauti svetimas kojines, reikia priešintis iki paskutiniųjų, tai – vienintelis galimas elgesys. Geriausia išlikimo strategija tokioje vietoje – laikytis vidurio, neišsišokti. Bet muštis kada nors vis tiek teks, tokia jau ta mūsų armija. Daugiausia – ne su vyresniaisiais, o dėl vagystės, nepagrįstų prisikabinėjimų ir pan. Kitaip užsės ant galvos.

Antra: reikia ieškotis savų kraštiečių. Netgi jei kraštietis – užguitas karosas, jis gali turėti kokios nors naudingos informacijos. Naudingi laive taip pat gali pasirodyti tokie įgūdžiai, kaip mokėjimas piešti, groti gitara, daryti tatuiruotes ir panašiai.

Šia optimistine gaida aš užbaigiu savo pasakojimą.“

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(489 žmonės įvertino)
4.5153

Top naujienos

Specialistai „depresyviausią pirmadienį“ sumalė į miltus: geriau savijautą įsivertinkite pagal Burnso skalę (113)

Trečiasis sausio pirmadienis nuo 2004-ųjų metų vadinamas depresyviausia metų diena, šiemet tai...

Pirmasis pralaimėjimas: Lordų Rūmai atmetė Johnsono planą dėl ES piliečių teisių po „Brexit“ (69)

Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Johnsonas pirmadienį patyrė pirmą...

Per žingsnį nuo klubo rekordo likę „Grizzlies“ ir Valančiūnas pripažino „Pelicans“ pranašumą (2)

NBA pirmenybėse nutrūko įspūdinga Memfio „Grizzlies“ (20-23) pergalių serija. Septynias...

Tomaševkis prabilo apie teisinę atsakomybę prezidento patarėjams: grįžome 30 metų atgal (481)

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos ( LLRA-KŠS ) pirmininkas...

Jūratė Tuzinaitė

Stiprios moters stiprybė – būti silpnai (4)

Prasidėjo 2020, nauji metai, vilties kupinu žvilgsniu mes moterys tikimės, kad dabar tai jau viskas...

Gilėjanti „Rockets“ krizė: Hardenas prametė 16 tritaškių, Paulas ir „Thunder“ triumfavo Hjustone Visų rungtynių rezultatai

Ilgiausią šio sezono pralaimėjimų seriją NBA pirmenybėse užfiksavo Hjustono „Rockets“...

Suviliodavo, o paskui nušaudavo: per karą trys seserys ėmėsi drastiško būdo kovoti su vokiečių kareiviais (54)

Trys Olandijoje gyvenusios paauglės seserys Antrojo pasaulinio karo metais vakarais flirtuodavo su...

Orai: atplūstančią šilumą sklaidys galingas vėjas (6)

Antradienio dienos orus formuos galingo ciklono pietinė dalis, kur siaučia stiprus vakarų vėjas....

Ekspertai piešia optimistinį ateities scenarijų: dirbsime ilgiau ir gyvensime solidžiau (94)

Penktadienio, kaip išvadavimo nuo ilgos savaitės darbo kančių, įvaizdis puikiai suprantamas...

Jei vairuojate kažkurį iš šių automobilių, pasirūpinkite jo apsauga nuo vagių (153)

Automobilių detalių vagysčių Lietuvoje nuosekliai mažėja, tačiau vagių padaroma žala auga....