Į šį namą prieš beveik du mėnesius pataikė penki artilerijos sviediniai. Du iš jų sugriovė Inesos ir jos vyro Kosto butą bei pakeitė šeimos gyvenimą.
Klausė nuojautos
Pačiame Kramatorsko centre, Bogdano Kmelnickovo gatvėje stovi keletas sovietinės statybos daugiabučių. Šalia – pradinė mokykla, kavinė ir vaikų darželis. Tarp tankiai apgyvendinto rajono, visai šalia Ineso ir Kosto namo buvo įsikūrę separatistai. Už keliasdešimt metrų esančioje vaikų darželio teritorijoje vis dar palikti smėlio maišai bei apkasai iškasti separatistams talkinusių čečėnų.
„Šių dviejų sienų nebuvo, pro šią matėsi dangus, o čia stovėjo mūsų ir šalia – vaiko lovelė”, - vaikščiodami savo kambaryje, kuris dabar atrodo kaip statybų aikštelė, prisimena I. Demčuk. Pora dėl būsimo šeimos pagausėjimo, vieno kambario butą norėjo parduoti, o už gautus pinigus nusipirkti nedidelį nuosavą namą rajone. „Dabar neturime nei ką parduoti, nei už ką pirkti”, - sako Kostas.
Trijų asmenų šeima liepos mėnesį persikėlė gyventi pas Kosto tėvus į Kramatorsko miesto pakraštį.
„Išvažiavome, nes pradėjome jausti baimę. Taip pat mūsų sūnui, kuriam dabar treji, sunku buvo paaiškinti, kodėl čia tiek kareivių, kodėl stabdomas eismas, reikia laukti troleibuse bei dažnai kaukia sirenos. Ši nuojauta mus ir išgelbėjo”, - dviprasmišką istoriją prisimena Inesa.
Gyvendami kartu su tėvais, šeima dalinasi nedidelį nuosavą namą septyniese, o nuo lapkričio bus priversti tilpti ir su naujagimiu.
Matė kaip bombardavo
Kosto tėvai gyvena miesto pakraštyje ant kalno, nuo kurio matosi Kramatorsko centras. Pora prisimena, jog tą vakarą girdėjo ir matė sprogimus miesto centre: „Stebint, kaip artilerija apšaudo miestą, tikrai negalvojome, kad tokiame dideliame mieste gali pataikyti būtent į mūsų mažą vieno kambario butą”. Tačiau paryčiais juos pažadino kaimynų, išlindusių iš slėptuvių, skambutis su liūdna žinia.
„Prisimenu tą pirmąjį siaubingą vaizdą atvykus ryte – žmonės rauda, visur stiklai, medžiai išvirtę.
Kelis mėnesius prieš šią tragediją buvome pasidarę remontą. Buto duris radome nuo sprogimo bangos nublokštas laiptinėje. Per vestuves dovanota buitinė technika, indai ir visi kiti sunkiai uždirbti daiktai buvo virtę laužu”, - skaudžią praeitį prisimena Inesa.
Moteris studijuoja Donecko inžinerijos akademijoje bei dirba padėjėja restorano virtuvėje.
Skaudžios išlaidos
Iki šiol miestiečiai nežino, kas apšaudė gyvenamųjų namų kvartalą. Abi kovojančios pusės kaltina baksnodami pirštais viena į kitą. Traktoristu dirbantis Kostas nuogąstauja dėl naujos banko paskolos: „Visi sako, kad neaišku, kuri pusė šaudė. Vienintelis dalykas, kas šioje situacijoje aišku – tai statybinių medžiagų, langų ir durų kainos. Vien langus pasikeisti kainuos tūkstantis dolerių. O kur dar baldai, sienų statyba, naujos durys, buitinė technika, santechnika”. Pora prarado ir šeimos vertybes – vaizdo įrašus, nuotraukų albumus.
„Viskas labai greitai keičiasi – dirbome, taupėme, kaip visi žmonės tikėjomės susikurti sau jaukius namus. Dabar sukame galvą kur dėti statybinį laužą”, - sako I. Demčuk, – „Pradžioje liūdėjome dėl prarastų daiktų, remonto. Vėliau, kai nešėme savo lovos likučius ir rinkome skeveldras iš betoninės sienos, supratome, kad reiktų džiaugtis, jog nebuvome čia ir likome gyvi”.
Kramatorsko savivaldybė suteikia nedidelę paramą nukentėjusiems žmonėms. Už šiuos pinigus Inos ir Kosto bute atstatomos sienos. Armatūros ir gelžbetonio, reikalingo atstatyti laikančios konstrukcijos sienoms, trūkumas darbus prailgina. Pora abejoja, ar spės į savo namus sugrįžti iki žiemos.
Mama slėpėsi vonioje
Penktame namo aukšte gyvenančios kaimynės Oksanos Iščinko butą taip pat pataikė du artilerijos sviediniai – vienas detonavo atsitrenkęs į išorinę virtuvės sieną, kitas – sprogo ant stogo, pramušdamas didžiulę skylę lubose.
„Naktį paskambino mama, kuri buvo likusi bute ir pasakė, kad mato dangų. Iš pradžių nesupratau ką ji tuo nori pasakyti. Tačiau nusiraminusi viską paaiškino”, - rodydama nuotraukas telefone pasakoja Oksana.
Prasidedant apšaudymui, moteris spėjo paskambinti savo pagyvenusiai mamai ir įspėti, jog ši slėptųsi vonioje. Netrukus įvyko sprogimas ir vonioje būdama moteris nenukentėjo.
„Dėkojame Dievui ir stebimės, kaip niekas nežuvo. Net katė su šuniu liko sveiki”, - apie tragediją optimistiškai kalba O. Iščinko. Ant sienų vis dar likę kabėti laikrodžiai, kurie sustojo per sprogimą – 2.31 val.
Oksana stebisi, jog per sprogimą nesudužo tik plokščiaekranis televizorius ir mikrobangų krosnelė: „Juokauju, kad dabar galėčiau reklamuoti šias firmas”.
Moteris teigia daug bendraujanti su Donbaso žmonėmis ir žinanti, kaip jie gyvena iš tikrųjų: „Mano toks darbas – važinėju po miestus, bendrauju su žmonėmis. Todėl man nereikia naujienų ir rusiškų kanalų aiškinimo, kaip kas kur gyvena. Kiekvienas turi savo nuomonę. Aš esu už vieningą Ukrainą ir džiaugiuosi, kad mus pagaliau išlaisvino”.