Mat, jis – senovės Romos specialistas, knygos „Kelyje į imperiją: Europos Sąjungos krizė ir Romos respublikos žlugimas“ autorius.
Vienas įspūdingiausių šalies intelektualų ragina europiečius daugiau rūpintis savo kultūriniu tęstinumu.
Europos Sąjungos sostinę praėjusį mėnesį keliskart supurtė neramumai, sukelti jaunų, daugiausia migrantų kilmės, Briuselio gyventojų.
Lapkričio 11 dieną, po Maroko futbolininkų pergalės prieš Dramblio Kaulo Kranto rinktinę, marokiečiai sirgaliai prekybos gatvę Lemonnier kelioms valandoms buvo pavertę karo zona: siaubė parduotuves, blokavo eismą, niokojo automobilius. Keliems šimtams riaušininkų susidūrus su policija, buvo sužeisti 22 pareigūnai.
Griovėjiškas nuotaikas kurstė repo atlikėjas „Benlabel“, feisbuko paskyroje pasiuntęs žinutę: „Rytoj Lemonnier viską sudeginsim. Maroc City Gang!“
Po keturių dienų panašus scenarijus kartojosi, tik šįsyk – netoliese nacionalinės operos rūmų: „Youtube“ žvaigždės Mansouro Sirato (pseudonimu „vargasss92“) „akcija“, kurią jis organizavo be miesto administracijos leidimo, peraugo į vandalizmą ir susirėmimus su policija.
Lapkričio 25 dieną Belgijos sostinės centre kilo neramumai po manifestacijos, skirtos Libijos migrantų stovyklose vykdomai „prekybai vergais“ pasmerkti. Ir vėl dešimtys jaunų žmonių niokojo parduotuvių vitrinas bei automobilius, buvo sunkiai į galvą sužeistas vienas policininkas. Riaušininkus policija tramdė, pasitelkusi vandensvaidį ir sraigtasparnį.
„Nekyla abejonių, kad panašūs įvykiai kartosis, tik neaišku, kada“, – rašė pirmadienį D. Engelsas žurnalo „Cicero“ internetiniame puslapyje. Tikras skandalas, pasak jo, kad visa tai vyksta „vidury baltos dienos turistų pamėgtoje Europos sostinėje, be to, ranka pasiekiamai nuo erdvių salių, kuriose sprendžiami visam kontinentui esminiai pabėgėlių paskirstymo, europinių vertybių, teisinės valstybės atestavimo ar skolų anuliavimo klausimai.“
Europai iškilusios problemos – daugiasluoksnės
Tuos Briuselio neramumus, pasak istoriko, linkstama aiškinti įvairiai. „Viena pusė kalba apie policijos prievartą, islamofobiją, nepakankamas valstybės pastangas integruoti migrantus, kita – apie testosterono perteklių, smulkų nusikalstamumą, fundamentalizmą ir teritorines kovas. Atitinkamai elementarūs ir siūlomi sprendimai: skirti daugiau lėšų socialinei pagalbai arba policijos pajėgoms stiprinti. Tačiau tikrosios šios krizės šaknys – kur kas gilesnės“, – pastebi D. Engelsas, Europoje besitvenkiančią įtampą linkęs matyti istorinių analogijų šviesoje.
Europos Sąjungos sostinėje istorikas įžvelgia vis ryškesnę getoizaciją: „griežtai saugomas „ES burbulas“ rytuose, turistų, daugiausia azijiečių, dominuojamas miesto centras, problemiški rajonai šiaurėje, vakaruose bei pietuose ir vilų kvartalas periferijoje – visos šios miesto dalys yra svetimos, netgi priešiškos viena kitai.
Visuomenė, savo ruožtu, sueižėjusi pagal ideologines nuostatas: „tautinių regionalistų susitelkimas vien ties savimi, kairiųjų daugiakultūriškumo idealai, ekonomine nauda grindžiama liberalų mąstysena, įvairių mažumų pamėgti aukos diskursai, islamiškas fundamentalizmas, kantiškasis eurokratų idealizmas – visi jie egzistuoja veik nesusiliesdami Europos sostinėje, kuri, lygiai kaip ir visas kontinentas, prarado savo šerdį.“
Besikartojančios riaušės, profesoriaus manymu, tėra bendros kultūrinės krizės, prarastos visuomenės pusiausvyros simptomas.
„Tačiau tokiu būdu įtampos tarp turtingų ir vargšų, krikščionių ir musulmonų, belgų ir eurokratų, globalistų ir tradicionalistų jokiu būdu nepavyks įveikti, priešingai, nelyginant kokiame garo katile ji tik neišvengiami didės.
Juoba kad sudėtinga ekonominė situacija ir augantis atidėliojamų ES reformų kalnas padėtį tik dar labiau komplikuoja“, – pastebi D. Engelsas.
Tokiais neramumais, kur jie bebūtų – Paryžiuje, Londone, Berlyne ar Hamburge – ši įtampa ir išsiveržia.
Tai – ne pesimizmas, o žvelgimas realybei į akis
Ar nesusprogdins ji to katilo iš vidaus? Tai klausimas, kankinantis D. Engelsą jau ne pirmi metai. 38-erių metų mokslininkas ir leidėjas neginčija esąs pesimistas.
„Esu dviejų mažų sūnų tėvas, ir jokiu būdu nelinkiu jiems nei pilietinio karo, nei diktatūros, – prisipažino jis šių metų sausį Vokietijos radijui duotame interviu. – Tačiau kol kas visos mano 2011 metais pasirodžiusioje knygoje „Kelias į imperiją“ minimos paralelės su vėlyvąja Romos respublika pasitvirtino. Ir tai nejuokais gąsdina. Tačiau būtų bailinga užmerkti akis vien dėl to, kad nematytum nemalonios realybės“.
Mokslininkas jau anksčiau yra nurodęs nemaža paralelių tarp dabartinės Europos ir žlungančios Romos respublikos pirmajame amžiuje prieš Kristų.
Tai – „didžiulė bedarbystė, šeimos irimas, individualizmas, tradicinių religijų nuosmukis, globalizacija (anuomet – romanizacijos pavidalu), gyventojų skaičiaus traukimasis, fundamentalizmas, migracija, nuskurdimas, „duonos ir žaidimų“ principas, nusikalstamumas, susipriešinimas tarp oligarchiškos politinės kastos vienoje ir ja nepatenkintų „populistų“ kitoje pusėje“, – vardijo D. Engelsas.
Dabartinius migracinius procesus istorikas sieja su dabartine mūsų dvasine nuostata – „tuo keistu kosmopolitizmo, saviniekos, išskaičiavimo, materializmo ir nešvarios sąžinės mišiniu.“ Kaip tik tokio mišinio, pasak jo, būta ir Romos respublikos saulėlydyje.
Europa privalo rūpintis savo kultūriniu tęstinumu – jei nenori žlugti
Jam kelia nerimą kiekviena proga iš aukštų tribūnų prisiekinėjamos „europinės vertybės“ – tarsi burtažodžiai, kuriais nebetikima. „Deja, Europos Sąjunga, panašiai kaip anuomet Romos respublika, yra linkusi tapatinti save su civilizuotu žmogiškumu, – sakė mokslininkas Vokietijos radijui. Užuot mėginusi perimti Jungtinių Tautų vaidmenį ir apibrėžinėjusi save kaip humanistinių vertybių saugotoją bei skleidėją, Europa privalėtų rūpintis savo pačios tapatybe – istoriškai susiformavusia, Vakarų kultūra grindžiama.
„Europos centrinėje šalyje bergždžiai ieškotumei kultūriškai dominuojančio simbolio, čia vaikams dovanas nešantis Šventasis Mikalojus vaizduojamas be kryžiaus – iš baimės, kad nebūtų įžeistos įvairios mažumos, o štai mokyklų valgyklos jau perėjo prie halal (islamo religijai priimtino – red.) maisto.
Istoriškai susiklosčiusių tapatybės formų viešojoje erdvėje nepageidaujama matyti, vos tik jos peržengia turistinius folkloristinius rėmus“, – apgailestauja D. Engelsas.
„Europa nėra vien šiuo metu čia gyvenančių žmonių suma, Europa – tai tūkstantmečius trukusios istorinės raidos vaisius. Ji turi jaustis atsakinga už tą dvasinės patirties bei estetinės kūrybos lobį, turi išsaugoti šį paveldą ateinančioms kartoms. Kiekviena Europoje esanti valstybė, ir visų pirma pati Bendrija, privalo rūpintis šiuo tęstinumu, jei ilgainiui nenori žlugti“, – apibendrina D. Engelsas.