Įsigaliojo kovinės parengties režimas, kuris truks mėnesį. Be to, aplink „draudžiamąją zoną“ 96 kilometrų spinduliu išdėstytos kelio užtvaros.
Zonos viduje atsakingi pareigūnai atidžiai stebi ir kontroliuoja bet kokį judėjimą. Vietos žmonių pilietinės laisvės laikinai neteko galios, jau sulaikyti šimtai „įtariamųjų“. Kiek tai kainuoja? 30 mlrd. svarų (125 mlrd. Lt) – ir kaina vis auga, rašo „The Guardian“.
Taip, jūs atspėjote. Kalbame apie žiemos olimpines žaidynes. Jos vyks Sočyje, Rusijoje, tačiau galėtų būti ir Londone, Rio de Žaneire ar Pekine – kitaip tariant, bet kurioje pasaulio vietoje, kurios valdantysis režimas jaučia poreikį iššvaistyti beprotiškus pinigus bandant visam pasauliui, o ypač savo kritikams, pademonstruoti jų vietą.
Sportas kaip savotiška karo forma siekia dar George Orwello laikus. Tačiau šiandieniniai didžiulio masto renginiai nereiškia nieko. Tai tik pompastiški, komerciniai, nacionalistiniai ir statiški susirinkimai, atkreipiantis nebent teroristų dėmesį – tiesą sakant, pastaruosius jie traukia tarsi magnetas.
Kai 1971 metais Irano šachas už 100 mln. dolerių pastatė palapinių miestelį Persepolyje, pasaulis susiėmęs už pilvų juokėsi iš tokio išlaidavimo. Iš šiandieninės perspektyvos tie 100 mln. dolerių (417 mln. Lt) atrodo, geriausiu atveju, verti nuosaikios šypsenos – dabar juoką kelia visai kitos sumos.
Rusijos prezidento Vladimiro Putimo pasiteisinimas dėl nepamatuotų investicijų – žiemos sporto svarba. Žiemos pramogos mėgstamos turtingiausiųjų, tačiau sportas šiuo atveju toks pat antraeilis, nematerialus dalykas kaip ir jo kaina. V. Putinas Tarptautiniam olimpiniam komitetui pasiūlė 9 mlrd. svarų (37 mlrd. Lt).
Pagrindinis Rusijos prezidento koziris buvo „stabilios politinės ir ekonomikos aplinkos užtikrinimas, siekiant pagerinti žmonių gyvenimo kokybę“. Juk jo valdžia „grįsta laisvais ir atvirais rinkimais, žodžio ir spaudos laisve – ją užtikrina Konstitucijoje įvardijamas valdžios padalijimo principas“.
„The Guardian“ autorius Simonas Jenkinsas abejoja, ar Tarptautinį olimpinį komitetą tokie pažadai privertė bent nusišypsoti – o kam to reikia? Komitetas paprasčiausiai užuodė gerus pinigus.
Kalbant apie olimpines žaidynes, svarbiausia yra politika – ji yra visur. V. Putinas specialiai žiemos olimpines žaidynes nusprendė rengti visai šalia šiaurės Kaukazo – toli toli nuo sniego ir ledo. Taip norėta parodyti tvirtą režimo ranką regione, kur nerimsta disidentai iš Čečėnijos, Dagestano ir Ingušijos.
Panašią riziką keltų Kinijos sprendimas 2008 metų olimpines žaidynes surengti, pavyzdžiui, Tibete. Jau pradėtos skaičiuoti ir šios iš pirmo žvilgsnio nekaltos iniciatyvos aukos – kalbame apie savižudžių išpuolius Volgograde, kur žuvo 34 žmonės. Sulaikyta net 700 įtariamųjų.
Tuo tarpu V. Putinas rengiasi olimpiniam ritualui – ministrų iš Jungtinės Karalystės vizitui, kurio metu „bus paliesta ir pilietinių teisių tema“. Pirma diskusijos, o po jų - galimybė pademonstruoti svetingumą. V. Putinas iš kalėjimo jau paleido tūkstančius „sąžinės kalinių“ (aišku, prieš tai juos be skrupulų įkišo už grotų), tarp kurių ir „Greenpeace“ aktyvistai, „Pussy Riot“ merginos ir senas jo priešas – Michailas Chodorkovskis.
Homoseksualams Rusijos prezidentas ne toks atlaidus – trumpiau tariant, žada užkursiantis pirtį visiems, kurie bandys sugadinti jo vakarėlį.
Atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes, britų ministrai greičiausiai atsakys: „Politikos su sportu painioti nevertėtų“. Nesąmonė. Jie puikiai žino žaidžiantys pagal V. Putino žaidimo taisykles, tačiau nenori atsisakyti dovanėlių ir pramogų.
Tai tie patys ministrai, kurie išleido daugiau nei 30 mln. svarų (125 mln. Lt) (ir pareikalavo dar tiek pat) už Danny Boylo režisuotą begėdiškai politizuotą ceremoniją Londone prieš dvejus metus. Britų konservatoriai bent jau turėjo drąsos boikotuoti 1980 metų Maskvos olimpines žaidynes dėl sovietų invazijos į Afganistaną. Labai įdomu, kokia jų reakcija būtų buvusi, jeigu pasaulis dėl tos pačios priežasties identiškai būtų pasielgęs su vasaros olimpinėmis žaidynėmis Londone.
„BBC Today“ programoje pasipiktinimą dėl tarptautinį sportą ištikusio likimo reiškė muzikantė ir dainininkė PJ Harvey. Amerikos rašytojas Dave‘as Zirinas taip pat aštriai pasisakė prieš kapitalistinį požiūrį į sportą.
Kūrėjas atvirai nepritaria, jog olimpinės žaidynės – taikos ir vienybės simbolis – suteikia leidimą militarizuoti ištisus miestus, į kairę ir į dešinę leisti mokesčių mokėtojų pinigus ir riboti žmonių laisves vien tam, kad būtų galima bent akimirkai išsaugoti prestižą ir pasirodyti visam pasauliui geresniems, nei esame iš tikrųjų.
Jis pacitavo 2006 metais priimtą Londono olimpinių žaidynių aktą, kuriuo Londonas miesto valdžios teisėtai žaidynių metu perduotas Tarptautiniam olimpiniam komitetui.
Mažai tikėtina, jog D. Zirinas būtų galėjęs savo nuomonę viešai išsakyti per 2012 metų Londono olimpines žaidynes, kai oficiali isterija buvo pasiekusi patį piką.
Klausimas, ar būtų galėjęs džiaugtis tokia žodžio laisve Pekine 2008 metais arba Sočyje šiandien. Buvęs Rusijos vicepremjeras Borisas Nemcovas išdrįso garsiai pasakyti tai, apie ką daugelis paslapčia galvoja – Sočio olimpines žaidynes jis pavadino „precedento neturinčia vagių avantiūra“. Anot jo, V. Putino valdžia dabar legaliai leidžia pinigus mylimiems oligarchams.
Vienintelis aspektas, dėl kurio galima su D. Zirinu nesutikti – šiandieniniai tokio pobūdžio renginiai mažai susiję ne tik su sportu, bet ir su kapitalizmu. Olimpinės žaidynės – šiurkščiausia politikos forma, o ne konkrečios valstybės prestižo reikalas. Pasaulio lyderius be proto gundo galimybė parodyti savo karinę, politinę, pramoninę jėgą – tuo sumaniai naudojasi ne tik Tarptautinis olimpinis komitetas, bet ir FIFA.
Šių organizacijų vadovai po pasaulį keliauja tarsi kokie prezidentai – ne mažiau laukiami ir ne mažiau gerbiami. Reikalauja daug ir be skrupulų – mėgaujasi, kai jiems žemai lenkiasi. Nemokamai apsistoja prabangiausiuose viešbučiuose, spaudžia ranką prezidentams ir premjerams, jų garbei organizuojamose ceremonijose dalyvauja kariuomenės ir laivynai, vietos rinkos užgrūdamos rėmėjų produkcija.
Uždaromos gatvės, kuriomis rieda jų limuzinai, kelionių netrikdo raudonos šviesoforų šviesos. Šalių, kur organizuojamos sporto šventės, politikai jiems visai nerūpi. Jie niekam neturi atsiskaityti, nes kišenėje turi svarbų kozirį – senąjį gerąjį sportą.
Praeitą savaitę FIFA pagaliau turėjo atsakyti dėl keisto 2011 metų sprendimo 2022 metų Pasaulio futbolo čempionatą patikėti Katarui. Toks pasirinkimas ne kartą buvo siejamas su korupcijos šešėliu. Apie žaidėjus ir žiūrovus galvota minimaliai – kam rūpi, kad čempionato metu tvyros sunkiai pakeliamas karštis. Būtent toks karštis Katarą kepina vasarą – termometro stulpelis kyla net iki 50 laipsnių. Svarbiausias šiuo atveju buvo Karato pasirengimas šiam FIFA renginiui nepagailėti 138 mlrd. svarų (576 mlrd. Lt).
Atėnų bankrotas ir toks pat likimas (ar net baisesnis) gresiantis Rio de Žaneirui aiškiai parodo, kiek tokie renginiai kainuoja pinigų pertekliumi nedidžiuojantiems miestams. Kainuoja ne pats sportas, o nesuskaičiuojamas būrys institucijų, mainais už prestižą reikalaujančių protu sunkiai suvokiamų sumų. Štai kodėl tokios sporto šventės rengiamos vis kitoje šalyje. Priešingu atveju svarbiausias būtų pats sportas.
Lazda turi du galus. Rio de Žaneire – skurdžiame (tačiau ne tokiame jau skurdžiame) mieste žmonės jau šurmuliuoja prieš išlaidavimą. Sočyje V. Putino žaidimai su tarptautiniu terorizmu jau sutepti krauju. Katare futbolo žaidėjai, laimei, iš karščio nemirs. Vieną dieną kantrybės taurė bus perpildyta. Reikia tikėtis, jog atsiras drąsus vadovas, kuriam užteks drąsos demaskuoti šią beprotybę.