aA
Sistemai besipriešinančius žmones paversti psichiniais ligoniais būdinga daugeliui nedemokratinių režimų, tačiau tik Sovietų Sąjungoje toks piknaudžiavimas psichiatrija veikė sistemiškai. Nuo 1970-ųjų iki 1980-ųjų tai tapo labai dažnu žmogaus teisų pažeidimu, su kuriuo bandė kovoti ir tarptautinė bendruomenė.
© DELFI (R.Daukanto pieš.)

Sovietologas, žmogaus teisių aktyvistas ir tarptautinės organizacijos „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ įkūrėjas – olandas Robertas van Vorenas – praėjusiais metais šia tema Vytauto Didžiojo Universitete apsigynė daktaro disertaciją. Ji anglų kalba buvo išleista ir kaip atskira knyga „Šaltasis karas psichiatrijoje: žmogiškieji veiksniai, slaptieji dalyviai“.

Joje autorius nagrinėja įvairių organizacijų bei slaptųjų tarnybų archyvus, taip pat aprašo ilgus pokalbius su tuo metu dirbusiais Pasaulio psichiatrų asociacijos nariais.

R. van Voreno išvada šokiruojanti: Pasaulio psichiatrų asociacija nei tada, nei dabar nesiima efektyvių priemonių, kad piknaudžiavimas psichiatrija būtų pažabotas, nors įrodymų, kad kai kurios šalys vis dar tą daro – gausu.

R. van Vorenas pasakoja apie savo knygos viršelį – lietuvių dailininko Vytenio Lingio tapytas ryškių spalvų paveikslas, vaizduojantis kenčiančio vyro veidą, paremta ranka.

Autorius sako, kad tai atspindi ne tik piknaudžiavimo psichiatrija aukų skausmą, bet ir tų, kurie suprato, kas vyksta, tačiau bijojo pasipriešinti.

„Knyga yra apie piknaudžiavimą psichiatrija Sovietų Sąjungoje ir kaip tai paveikė Pasaulio psichiatrų asociaciją, kuri yra pagrindinė tarptautinė organizacija, vienijanti šios profesijos atstovus visame pasaulyje“, – sako knygos autorius.

R. van Vorenas gilinasi ne tik į tai, kas vyko, bet ir kokiomis aplinkybėmis – kodėl žmonės elgėsi vienaip arba kitaip. Ar jie tikėjo tuo, ką darė, ar ciniškai melavo, o galbūt tiesiog bandė apsaugoti savo ir savo artimųjų gyvenimus.

Tai atskleidžia ir knygos šaltiniai – šalia gausių archyvų iš tarptautinių organizacijų ir slaptųjų tarnybų, ilgi pokalbiai su tuo metu dirbusiais psichiatrais, iš kurių du, gyvenę skirtingose „geležinės uždangos“ pusėse, pasirinkti kaip pagrindiniai tyrimą į vieną visumą jungiantys asmenys.

„Pasirinkau du žmones, kurie jungia visą knygos medžiagą. Vienas yra amerikiečių psichiatras – Melvynas Sabshinas– vertinamas kaip geriausias savo srities specialistas XX amžiuje. Jis 23 metus buvo medicinos direktorius Pasaulinėje psichiatrų asociacijoje. Kitas asmuo – Rytų Vokietijos psichiatras Jochenas Neumannas. Taip pat vienas geriausių savo šalyje. Tačiau jis buvo ir Rytų Vokietijos slaptosios tarnybos „Stasi“ agentas.

Pranešdavo viską, kas vyksta pasaulio psichiatrijoje. Šie du vyrai vienu metu buvo organizacijos valdybos nariai ir net tapo draugais. Įdomu tai, kad knygoje išaiškėja, jog būtent vokietis J. Neumannas visoje šioje istorijoje yra pats principingiausias ir labiausiai etiškas žmogus.

Su „Stasi“ jis bendradarbiavo tikėdamas, kad tarnauja savo socialistinei valstybei, kuria nuoširdžiai tikėjo. Tačiau griežtai nesutiko šnipinėti žmonių ir taip principingai to laikėsi, kad net pats buvo dvejus metus tikrinamas kaip nepatikimas agentas.

Taigi nors daugelis jį mato kaip visišką blogio pavyzdį, paaiškėja, kad jis etiškesnis už mėgstamą M. Sabshiną, kuris šnipinėjo žmones ir teikė informaciją Amerikos slaptosioms tarnyboms“, – pasakoja R. van Vorenas.

Kalbėdamasis su jais autorius bandė suprasti, kaip iš tiesų tarptautinė psichiatrų organizacija reagavo į masišką disidentų įkalinimą psichiatrinėse ligoninėse Sovietų Sąjungoje 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose.

Jo išvada šokiruojanti ir nepatogi net dabartiniams Pasaulio psichiatrų asociacijos nariams – organizacija nesiėmė griežtų veiksmų prieš Sovietų Sąjungą, nes nenorėjo iškelti aikštėn panašių žmogaus teisių pažeidimų kitose šalyse. Maža to, pasak autoriaus, jie ir dabar bando išvengti konfrontacijos su šalimis, kuriose vis dar pasitaiko piknaudžiavimo psichiatrija atvejų.

„Akivaizdu, kad jie nenorėjo su tuo tvarkytis. Jų tikslas buvo pasaulinė organizacija, tad išmesti kokią nors šalį neparanku. Be to, Pasaulio psichiatrų asociacijai vadovavo daug atstovų iš šalių, kuriose tokie žmogaus teisių pažeidimai taip pat vyko. Pavyzdžiui, Lotynų Amerikos šalyse.

Jie suprato, kad jei šiandien pasmerks sovietų psichiatriją, kitą dieną bus jų eilė. Net ir dabar, kai kreipiamės į Pasaulio psichiatrų asociaciją su daugybe įrodymų apie panašius nusikaltimus Kinijoje, jie vėl elgiasi taip pat, nenori apie tai kalbėti. Sako, kad tai skiriasi nuo to, kas buvo Sovietų Sąjungos laikais. Tada esą jie kovojo labai sunkiai, kol pasiekė, kad tai baigtųsi.

Jie iškreipia istoriją. Apsimeta, kad buvo labai aktyvūs. Tad ši knyga jiems buvo šokas, nes viena vertus ji parodo, kaip buvo vengiama šios temos, kita vertus atskleidžia, kad net penkerius metus jiems vadovavo žmogus, dirbęs „Stasi“ tarnybai“, – teigia R. van Vorenas.

R. van Vorenui piknaudžiavimas psichiatrija gerai žinomas ir iš asmeninės patirties – nuo 1978-ųjų jis tapo Olandijoje veikusios grupės, rėmusios Sovietų Sąjungos disidentus, nariu, ir ilgą laiką važinėjo už „geležinės uždangos“ rinkti informacijos apie disidentų veiklą.

R. van Vorenu jis pasirašo iki šiol, nors tai tik senas slapyvardis, tikrasis šio mokslininko vardas – Johanas Baxas.

Per ilgą laiką Rytų Europa jam tapo artimesnė už gimtąją šalį, čia jis sukūrė šeimą ir tapo Lietuvos piliečiu. Šiuo metu R. van Vorenas yra daugelio psichikos sveikatos srityje veikiančių organizacijų tarybos narys bei užsiima akademine veikla.

Sistemiško piknaudžiavimo psichiatrija pradžią 7-ojo dešimtmečio pabaigoje mokslininkas sieja su Jurijaus Andropovo vadovavimu vienam iš KGB skyrių, kuris buvo atsakingas už disidentų veiklą.

„Yra vienas labai įdomus dokumentas – generolo Smaradinskio ataskaita Andropovui iš Krasnodarsko. Ten rašoma, kad jo krašte yra labai daug pakrikusios psichikos žmonių, atliekančių įvairiausius antivalstybinius ir antisocialistinius veiksmus. Kalba apie komunistų partijos kontrolę, bando susitikti su užsieniečiais.

Tokių žmonių, pasak Samradinskio, Krasnodarsko krašte yra apie 12–13 tūkst., o lovų psichiatrinėse ligoninėse – tik 3,7 tūkst. Kaip juos visus sutalpinti?! Andropovas šią ataskaitą siunčia aukščiau ir prašo gerokai daugiau lovų. Politinis biuras priima sprendimą didinti esamas ir statyti naujas psichiatrines ligonines.

Dabar matome, kad buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje yra daugybė ligoninių, pastatytų 1974–1975 metais. Per to penkmečio laikotarpį lovų skaičius nenormaliai išaugo, taip pat ir psichiatrinių ligonių kiekis. Pagal dokumentus, kuriuos man pavyko rasti, kas trečias disidentas patekdavo į psichiatrinę ligoninę“, – sako pašnekovas.

Tačiau yra ir kitų dokumentų, liudijančių, kad net kas antras disidentas galėjo būti vertinamas kaip psichiškai nesveikas. Guldymas į ligoninę dėl politinių priežasčių tapo absurdišku.

R. van Vorenas pasakoja apie vieną iš pokalbių tarp KGB ir Rytų Vokietijos slaptosios tarnybos narių apie Nobelio premijai nuominuotą, garsiausią to meto disidentą Andrejų Sacharovą: „Jis sako: žinai, problema ta, kad Andrejus Sacharovas psichiškai nesveikas, bet mes negalime jo hospitalizuoti dėl politinių priežasčių, nes kils tarptautinis nepasitenkinimas. Įdomu, kaip jis viską apsuka“.

Ligos diagnozavimo schema būdavo panaši: disidentas suimamas už antivalstybinę veiklą, nusiunčiamas į psichiatrinę ligoninę komisijos apžiūrai, o ten jam nustatoma vangioji šizofrenija.

„Vangioji šizofrenija yra sovietų išradimas. Tai lėtai progresuojanti šizofrenija. Ji tokia lėta, kad niekas jos nepastebi – nei pats ligonis, nei jo artimieji. Jis atrodo visiškai normalus, tačiau yra sunkus ligonius.

Po kiek laiko ši šizofrenija esą tampa chroniška, todėl pacientą reikia skubiai gydyti stipriais vaistais ir guldyti į ligoninę. Vangiosios šizofrenijos simptomai – kova už tiesą, reformacinės idėjos, religinės haliucinacijos.

Tiesą pasakius, pagal šią schemą ir Michailas Gorbačiovas sirgo šizofrenija. Aš žinau vieną psichiatrę iš Ukrainos, kuri pasakojo, jog pamačiusi naujojo Sovietų Sąjungos vadovo dokumentus, buvo įsitikusi, kad jis psichiškai nesveikas“, – sako R. van Vorenas.

Pasak mokslininko, panašiai nusikaltę disidentai būdavo įkalinami beveik vienodam laikotarpiui – nesvarbu kalėjime, darbo stovykloje ar psichiatrinėje ligoninėje. Už smulkius nusižengimus – treji, o už rimtesnius – apie dvylika metų.

Kas lemdavo, kur koks disidentas pateks? R. van Vorenas spėja, kad fizinė sveikata ir įsitikinimų stiprumas.

„Mes manome, kad žmonės, kurie buvo labai stiprūs ir galėjo lengvai ištverti stovyklą ar kalėjimą, buvo siunčiami į psichiatrinę ligoninę. Patikrinti, ar ten juos galima palaužti. Silpnesnieji patekdavo į stovyklas.

Tikslaus atsakymo nesužinosime, kol neprieisime prie slaptųjų KGB archyvų, bet manau, kad jie tiesiog rinkosi, kaip būtų galima palaužti konkretų žmogų“, – svarsto pašnekovas.

Vangioji šizofrenija buvo gydoma vaistais, dažnai tokiais, kurių atsisakyta kitose pasaulio šalyse. O kai kurios priemonės labiau primena kankinimą nei gydymą.

„Suleisdavo didelę dozę insulino ar kitų vaistų, kurie sukeldavo dirbtinę komą. Buvo aiškinama, kad taip sudeginama ar išvaroma psichinė liga.

Taip pat buvo ir bausmių – pavyzdžiui, suvyniodavo disidentą į drėgną medvilninę juostą kaip mumiją. Juostai džiūstant ir traukiantis, žmogus viduje yra stipriai spaudžiamas. Juos mušdavo ir naudodavo kitas panašias priemones“, – pasakoja R. van Vorenas.

Toks gydymas kartais sukeldavo mirtį arba pažeisdavo žmogaus sveikatą negrįžtamai. Anot R. van Voreno, daugelis gydytojų suprato, kas iš tiesų vyksta, tačiau vos keli išdrįso atvirai pasipriešinti ir atsisakė nustatyti tokią diagnozę – visi jie, mokslininko žiniomis, buvo suimti.

Tokiomis aplinkybėmis būti disidentu iš tiesų daugeliui atrodė tikra beprotystė. Piknaudžiavimo psichiatrija sistema baigėsi prieš pat Sovietų Sąjungai sugriūnant, paskutiniai kaliniai iš ligoninių išleisti jau nepriklausomybės metais.

Priežasčių buvo ne viena, tačiau ryžtingas politinis sprendimas nutraukti šiuos žmogaus teisių pažeidimus priimtas 1991-aisiais, siekiant surengti tarptautinę žmogaus teisių konferenciją Maskvoje.

„Jie suprato, kad kol tai tęsis, jie negalės organizuoti žmogaus teisių konferencijos Maskvoje. Taigi buvo imtasi konkrečių priemonių. Ševarnadzė buvo pirmasis, kuris pasakė, kad tai turi baigtis, vėliau ir politinis biuras priėmė tokį sprendimą.

Tai buvo sutikta ypač priešiškai, daugelis bijojo, kad sistemai pasibaigus, išaiškės, kas prie to buvo prisidėję ir tie žmonės nukentės“, – teigia R. van Vorenas.

Ne medikų bendruomenė, o politikai buvo priversti nutraukti tokią praktiką. Tačiau R. van Vorenas sako, kad tai tik laimėtas mūšis, o ne karas.

Iki šiol niekam nepavyko pakeisti Rusijos psichiatrijos iš esmės, kuri, pasak R. van Voreno, mažai kuo skiriasi nuo sovietinės.

Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Tymais susirgusios mergaitės mama kreipiasi į visuomenę: jei mylite savo vaikus, neleiskite šiai beprotybei tęstis (319)

„Mano vardas Gintė, esu 9 mėnesių Simonos mama. Šiuo metu esame ligoninėje, sveikstame. Jeigu...

„Brexit“ paskubino kraustynes: išvykstantys lietuviai susipakuoja ištisus butus (569)

Vis dar tvyrant chaosui dėl Jungtinės Karalystės (JK) pasitraukimo iš Europos Sąjungos (ES)...

Svajonių kruizas virto baisiausiu košmaru: dužo stiklai ir 20 žmonių priešais mane tiesiog dingo (127)

Nuotraukos ir filmuota medžiaga atskleidžia, kokį siaubą turėjo išgyventi kruizinio laivo...

Meilutytė suka atgal į Los Andželą ir bandys vytis konkurentes (45)

Pasitikrinti sveikatos į Lietuvą šį mėnesį grįžusi Rūta Meilutytė netrukus pratęs...

Juodasis savaitgalis Vilniuje: nepagražinta naktinės sostinės realybė (51)

Neramus savaitgalis Vilniuje – neblaivūs vairuotojai talžė automobilius, baruose linksminęsi...

Rusija sureagavo: yra proga pataisyti santykius, bet ar Donaldas Trumpas rizikuos (90)

Rusija paragino JAV prezidentą Donaldą Trumpą pasinaudoti galimybe „perkrauti“ santykius po...

Senovinis Katalonijos miestas, kurį būtina aplankyti „Sostų karų“ gerbėjams (7)

Žirona – tai ne tik oro uosto atvykimo salė. Nedidelis oro uostas lietuviams pakankamai gerai...

Ekspertas pataria: kaip išsirinkti spalvas savo svajonių interjerui

Namai – mūsų oazė, kurioje galime būti savimi. Jie atspindi mūsų asmenybę: ką mėgstame, kuo...

Nūdienos rykštė – nevaisingumas: mokslų daktarė įvardijo pagrindines priežastis (12)

Liepą sukaks 41-eri metai pirmam po pagalbinio apvaisinimo pasaulyje gimusiam žmogui. Nors per...

Atleistas „Vilniaus šilumos tinklų“ vadovas (5)

Vilniaus savivaldybės valdomos įmonės Vilniaus šilumos tinklai ( VŠT ) valdyba pirmadienį...