Tačiau tada, kai Rusijos kariai pradėjo trauktis iš miesto, o Ukrainos armija atkovojo okupuotas teritorijas šalies šiaurėje, ji ir jos šeima nutarė bėgti, nes bijojo sulaukti bausmės už kolaboravimą su Rusijos invazinėmis pajėgomis.
Iš atkovotų teritorijų gaunami įrodymai liudija, jog Rusijos kariuomenė reguliariai naudojo smurtą, kad nuslopintų vietinių nepasitenkinimą ir išlaikytų kontrolę. Tuo pat metu kai kurie ukrainiečiai priėmė rusus ir jiems padėjo. Kiti patikėjo Maskvos pareigūnų tvirtinimu, kad rusai atėjo visiems laikams, ir nusprendė bendradarbiauti ar bent jau pabandyti ramiai gyventi Rusijos valdžioje.
Vietiniams Maskvos sąjungininkams staigus Rusijos pajėgų, kurios bemaž nesipriešindamos perleido ukrainiečiams kai kuriuos kaimus ir miestelius, atsitraukimas – posūkis, kone tolygus išdavystei.
„Visi mums sakė, kad dabar mes čia, mes čia, jums nėra ko bijoti“, – sakė Irina, prisimindama Maskvos atsiųstų pareigūnų pažadus. Moters pasakojimu, ji įsidarbino naujos rusų įsteigtos vietinės administracijos buhalterijoje. „Prieš penkias dienas jie mums dar sakė, kad neišeis niekada. O po trijų dienų papuolėme į apšaudymą... Mes nieko [apie puolimą] nesuprantame“, – kalbėjo ji.
„Mes nesuprantame, kokia viso to prasmė“, – sakė ji apie Rusijos karinę operaciją.
Ištisus mėnesius Maskva tikino žmones, gyvenančius okupuotuose Ukrainos regionuose, kad rusai niekur nesitrauks. Buvo įvestas rublis, pensininkams buvo pasakyta, kad jie gaus rusiškas pensijas, o prorusiški gyventojai buvo įdarbinti valdžios struktūrose.
„Faktas akivaizdus – rusai niekada iš čia nepasitrauks, – liepos mėnesį viešėdamas Kupjanske sakė Rusijos valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ lyderis Andrejus Turčakas. – Rusija niekada nepaliks Ukrainos. Ir visa reikalinga pagalba bus suteikta.“
Šis pažadas (kartu su smurto grėsme) buvo itin svarbus siekiant įtvirtinti Maskvos galią Ukrainos miestuose ir kaimuose, užtikrinant, kad prorusiški vietiniai gyventojai niekada nesulauks bausmės kaip išdavikai ar kolaborantai.
Dabar kai kurių labiausiai atsidavusių šalininkų akyse rusų atsitraukimas sudavė skaudų smūgį Rusijos ginkluotųjų pajėgų ir Kremliaus įvaizdžiui.
Ukraina pažadėjo gaudyti vietinius gyventojus, kurie kolaboravo su Rusijos armija arba bendradarbiavo su rusų įsteigtomis vyriausybėmis. Už tai jiems gresia laisvės atėmimas iki 15 metų. Prezidentas Volodymyras Zelenskis trečiadienį pareiškė, kad Ukrainos pajėgos siekia išnaikinti „okupantų ir sabotažo grupuočių likučius“ atkovotuose Charkivo srities miestuose ir kaimuose.
Belgorodo, Rusijos regiono, besiribojančio su Charkivu, gubernatoriaus kabinetas pranešė, kad beveik 1400 žmonių buvo apgyvendinti laikinoje stovykloje po to, kai kirto sieną su Ukraina.
Daugelis jų – šeimos su vaikais, bėgančios nuo mūšių. Dar šimtai žmonių greičiausiai bus apsistoję nuomojamuose butuose arba pas gimines.
Nedideliame labdaros paskirstymo centre pustuzinis ukrainiečių, neseniai pabėgusių į Rusiją, pasakojo esą priblokšti Maskvos nesugebėjimo išlaikyti Charkivo srities ir atremti sėkmingo Ukrainos kontrpuolimo, per kurį vos per kelias savaites ukrainiečiai atkovojo 8000 kvadratinių kilometrų savo teritorijos.
„Žmonės patikėjo rusų kariuomene, kuri sakė, kad mūsų nepaliks, kad prarado daug žmonių ir mūsų tikrai neapleis, – skundėsi 44 metų Aleksandras, pabėgęs iš gretimo kaimo su žmona ir sūnumi. – Bet jie staiga ėmė ir atsitraukė. Rusams prireikė kelių mėnesių, kad užimtų visą šitą teritoriją, o tada vos per dvi dienas jie ją apleido. Jie patys nesupranta, kas atsitiko.“
Aleksandras, kvalifikuotas vamzdžių suvirintojas, sakė, kad rusams nedirbo ir nuo karo pradžios neturėjo jokio darbo. Jis norėjo palikti kaimą, kuris pačiomis pirmomis karo dienomis perėjo į rusų rankas, nes „aš nei dirbau, nei studijavau, o man juk reikia aprengti vaiką ir leisti jį į mokyklą“.
Šeima planavo prisijungti prie Aleksandro brolio Lenkijoje, bet tada jį sužeidė sprogęs sviedinys ir jie pabėgo gyventi pas giminaitį į Rusiją.
Pasak Aleksandro, jie išvyko ne todėl, kad priešinosi Ukrainos valdžios sugrįžimui, bet dėl karo pavojaus. „Tai mus varė į isteriją, – prisipažino jis. – Laikėmės tiek, kiek galėjome.“
Kaip ir kiti, vyras prašė nenurodyti jo pavardės. Jis bijo, kad dėl pabėgimo į Rusiją gali būti palaikytas išdaviku. Sakė vis dar ketinantis sugrįžti namo aplankyti Ukrainoje likusių tėvų.
Maskvos pastangos integruoti teritorijas dalijant gyventojams pašalpas ir tuo pačiu okupuotoje Ukrainoje įtvirtinti baimės kultūrą buvo vertinamos kaip oficialios aneksijos, kuri kai kuriuose regionuose galėtų būti surengta jau šį rudenį, preliudija.
Tačiau stabilumo trūkumas, kurį pademonstravo staigus Rusijos atsitraukimas, sudrebino žmonių pasitikėjimą ir apsunkina jos įsitvirtinimą teritorijose, kurios tebėra Maskvos rankose.
„Reikėjo išvykti anksčiau“, – sakė vietiniame geležinkelyje dirbęs Irinos vaikinas Sergejus. Pasak jo, Belgorode dabar sunku rasti kur apsistoti, nes į miestą nuo karo pradžios persikėlė tūkstančiai žmonių.
Irina ir Sergejus teigė tebepalaikantys kare Rusiją, tačiau jie bemaž nebetiki, kad ji galėtų apsaugoti savo rėmėjus Ukrainoje.
„Dabar nerimauju dėl Chersone ir Zaporižėje likusių žmonių, – sakė Irina, turėdama omenyje pietų Ukrainos regionus, kuriuos taip pat okupavo Rusija. – Jiems juk irgi sako: „Mes niekur neišeisime“. Bet jei pažvelgsite į tai, kas nutiko Charkivo apylinkėse, niekas negali pasakyti, kas bus rytoj.“
Patys Rusijos kariai ir kai kurie karščiausi Kremliaus rėmėjai išreiškė nuomonę, kad Rusijai gresia prarasti savo šalininkus okupuotoje Ukrainoje.
„Žmonės čia laukia, kol pradėsime, – televizijos reportaže sakė Rusijos karo korespondentas Aleksandras Sladkovas. – Kad smogtume jiems taip stipriai, jog jie pargriūtų ant menčių. Taip sakant, kad būtų nokautas. Bet laimėti taškus labai sunku. Praradome didelį skaičių žmonių, esame sužeisti.“
Prigavęs pats save, jis pridūrė: „Bet užsitikrinome ir didelių pergalių“.
Tų pergalių Rusija pastaruoju metu skaičiuoja nedaug. Be to, jos rūpesčiai gali dar labiau išaugti, nes nuo pirmųjų karo savaičių Rusijos užimti miestai pradeda veržtis iš izoliacijos ir pasakoti apie gyvenimą okupacijos sąlygomis.
Tai taip pat paskatino žmones išvykti iš šalies. Šios savaitės pradžioje Julija Nemčinova, vietinė aktyvistė, teikianti pagalbą ukrainiečių pabėgėliams Rusijoje, nufilmavo šimtus automobilių, bėgančių iš Charkivo srities ir kertančių Rusijos sieną.
Vienas Ukrainos pareigūnas tokią vilkstinę iš Luhansko srities įvardijo kaip kolaborantus, „susikraunančius grobį, susipakuojančius šeimas ir išvykstančius“. Prorusiškų pažiūrų J. Nemčinova patvirtino, kad daugelis šių Ukrainos gyventojų bijo būti išvadinti kolaborantais, nors ji apibūdino juos kaip vietinius, kurie, anot jos, „tiesiog bando išgyventi“.
„Žmonėms buvo pasakyta, kad rusai atėjo visiems laikams, – sakė ji. – Jie buvo šoke. Žmonės buvo tiesiog pajuodę. Tiesiogine prasme juodos spalvos. Klausiau žmonių, kur jie važiuoja, jie sakė: į Rusiją. Bet kur. Tiesiog kirsti sieną.“
Labdaros centre dauguma sakė, kad į Ukrainą sugrįžtų tik tuo atveju, jei Rusija vėl užimtų jos teritoriją. Kiti sakė, kad nebegrįš niekada, net jei rusai vėl sugrįš į valdžią.
„Mes niekada negrįšime, – sakė Irinos vaikinas Sergejus, nešinas maišeliu su batais ir megztiniais, kuriuos gavo labdaros centre. – Mes neturime dėl ko grįžti.“
