Neseniai į dienos šviesą ištrauktas slaptas CŽV dokumentas užminė suktą mįslę – ar gali būti, jog Izraelis taip pat turi sukaupęs savą cheminio ginklo arsenalą?

Praktiškai visa Amerikos žvalgybos bendruomenė sutartinai linkusi tikėti, jog Izraelis tikrai turi nemenkas branduolinio ginklo atsargas, o gal net ir termobranduolinių bombų. Analitikai spėja, jog Izraelio valdžia branduolinius ginklus kaupti ėmė XX a. 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais, baimindamasi, jog arabų kovotojai vieną dieną gali parklupdyti Izraelio gynybą.

1983 metais parengta slapta CŽV ataskaita gali būti bene stipriausias argumentas, pagrindžiantis faktą, jog branduolinis ginklas – ne vienintelė masinio naikinimo priemonė, kurią turi ir kurią gali panaudoti Izraelis.

Minėtame dokumente nurodoma, jog 1982 metais JAV žvalgybos palydovai aptiko „nuodijančių medžiagų, pasižyminčių nervus paralyžiuojančiu poveikiu, gamybos ir saugojimo objektą“. Jis pastebėtas Negevo dykumoje.

„Nors oficialaus patvirtinimo, jog Izraelis tikrai turi mirtinų cheminių medžiagų atsargų, neturime, pastebėti ženklai leidžia daryti išvadą, jog šalis turi sukaupusi lengvesnės formos cheminio ginklo – trumpo ir ilgesnio veikimo nervus paralyžiuojančių medžiagų, iprito (dar vadinamųjų garstyčių dujų) ir masiniams neramumams malšinti skirtų cheminių junginių ir jų naudojimo įrangos - atsargų“, - teigia M. Aidas.

Žvalgybos istorikas primena, jog Izraelis 1992 prisijungė prie Cheminio ginklo uždraudimo konvencijos, tačiau jos taip ir neratifikavo.

Slaptas CŽV dokumentas buvo aptiktas kito analitiko, M. Aido bičiulio, kuris pageidavo neprisistatyti – jį istorikas rado Ronaldo Reagano Prezidentinėje bibliotekoje. Prie neįslaptintos žvalgybos ataskaitos buvo prisegtas atskiras lapas iš slapto 1983 metų rugsėjo 15-osios dienos CŽV Specialiosios valstybinės žvalgybos pateikto vertinimo, pavadinto „Sovietų Sąjungos sprendimo panaudoti cheminį ginklą ir nuodingąsias medžiagas padariniai JAV valstybiniam saugumui“.

Ataskaitoje buvo skelbiami oficialiai nepatvirtinti faktai apie sovietų pajėgų neva panaudotą cheminį ginklą Afganistane ir Pietryčių Azijoje. 2009 metais minėtasis dokumentas buvo išslaptintas, su juo galima susipažinti CREST duomenų bazėje.

Tačiau, prieš galutinai nuspręsdami šiuos faktus padaryti prieinamus plačiajai visuomenei, CŽV dirbantys cenzoriai iš dokumento ištrynė praktiškai visą su cheminio ginklo panaudojimu Artimuosiuose Rytuose susijusią informaciją. Lapas iš slaptos CŽV ataskaitos apie Izraelio cheminio ginklo programą ir yra unikalus tuo, jog cenzorių trintuko išvengė.

1988 metais istorikas iš Izraelio Avneris Cohenas knygoje „Israel and the Bomb“ („Izraelis ir bomba“) rašo, jog Izraelio ministras pirmininkas Davidas Ben Gurionas 1956 metais (tais metais vyko karinis konfliktas su Egiptu) slapta nurodė kaupti cheminio ginklo atsargas. Tačiau CŽV analitikai buvo linkę manyti, jog cheminio ginklo kūrimo ir gamybos darbai Izraelyje prasidėjo ne anksčiau 7 dešimtmečio pabaigos ir 8-ojo pradžios.

„Izraelis, atsidūręs arabų valstybių, turinčių puikias galimybes gamintis cheminį ginklą, apsuptyje, puikiai supranta esąs neapsaugotas nuo cheminių atakų. Baimė dar sustiprėjo per 1967 metų arabų ir Izraelio konfliktą bei 1973 metų Spalio karą (Izraelis kariavo su Egipto ir Sirijos koalicija) sulaikius didelį kiekį sovietinių cheminių atakų priemonių. Tai ir paskatino Izraelį pradėti programą, skirtą, reikalui esant, gynybos ir puolimo veiksmams panaudoti cheminį ginklą,“, - teigiama slaptame CŽV dokumente.

M. Aidas įsitikinęs: Izraelis nuogąstavo ne be pagrindo. JAV Valstybiniame archyve laikomi dokumentai, kuriuose aiškiai įvardyta – Egipto karinės pajėgos XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje tikrai turėjo gausias iprito atsargas ir nesidrovėjo jomis pasinaudoti per konfliktą Šiaurės Jemene.

1976 metais Amerikos žvalgyba pirmą kartą užuodė „galimą Izraelyje gaminamo cheminio ginklo bandymą“ Negevo dykumoje. Buvęs JAV karinių oro pajėgų žvalgybos pareigūnas, dirbęs būtent minėtuoju laikotarpiu, M. Aidui pasakojo, jog Nacionalinio saugumo agentūra sužinojo apie slaptas derybas, kurių metu ir paaiškėjo: Izraelio oro pajėgų naikintuvai dykumoje iš nedidelio aukščio tikrai mėtė chemines bombas.

M. Aido prašymu jo bičiulis, dar vienas žvalgybos veteranas, nepanoręs atskleisti savo tapatybės, ėmė analizuoti „Google Maps“ pateikiamas iš palydovo darytas nuotraukas ir ieškoti cheminio ginklo gamyklos.

Galiausiai aprašą atitinkantis paslaptingas objektas rastas. Ji stovi Negevo dykumoje, į rytus nuo Al Kilabo kaimo, vos už 16 kilometrų nuo Dimonos miesto. Objektą sudaro beveik 50 požeminių bunkerių, kuriuos supa spygliuota vieta papuoštos tvoros. Akivaizdu, jog objektą nuolat stebi saugumo pajėgos. Gali būti, jog cheminio ginklo atsargos ten ir laikomos. Už 3 kilometrų nuo minėtosios vietos – itin kruopščiai saugomas kompleksas, kurį sudaro administracinės ir pagalbinės patalpos (jos yra komplekso vakarinėje dalyje). Iš rytų pusės – trys sandėliavimui skirti bunkeriai ir po žeme įrengta gamykla. Kaip teigia žvalgybos specialistas, apie šią vietą ir kalbama CŽV dokumentuose.

„Neatmetama galimybė, jog čia tik audra vandens stiklinėje. Visai gali būti, jog per tuos 30 metų Izraelis visiems laikams atsikratė iprito ir nervus paralyžiuojančių dujų atsargų. Tokio ginklo atsargoms būtina nuolatinė priežiūra, reikia didelių išlaidų – brangus malonumas“, - rašo M. Aidas.

„Ir vis dėl to Izraelis seniai pagarsėjęs ryžtu išnaudoti visas įmanomas valstybės apsaugos priemones – kad ir kiek jos kainuotų, kad ir kokių diplomatinių padarinių atneštų“, - reziumuoja žvalgybos istorikas.