Maskvos Kotelničesko skersgatvyje (Kotelničeskij) 11 numeriu pažymėtas geltonos spalvos pastatas iš pažiūros niekuo nesiskiria nuo eilinio stalinistinius laikus menančio gyvenamojo namo, pradeda savo straipsnį suomių laikraščio „Helsingin Sanomat“ korespondentė Maskvoje Pekka Hakala, panorusi pasidalyti įspūdžiais apie paslaptingus Maskvos pogrindyje egzistuojančius objektus.
© Vida Press

Pastatas palyginti geros būklės, todėl akivaizdu, kad jo nugriauti nėra jokio reikalo, toliau rašo suomių žurnalistė. Kita vertus, namas yra strategiškai ypač palankioje vietoje – tik per 400 metrų nuo arčiau Kremliaus esančios metro stoties „Taganskaja“, tad dėl aukštos žemės sklypo, kuriame jis stovi, kainos abejoti tikrai neverta.

Įėjimas į pastatą yra dešinėje vartų pusėje. Virš masyvių žaliai nudažytų plieninių durų puikuojasi iš raudonų raidžių sudėliotas užrašas, bylojantis, kad pastate įrengtas bunkerio muziejus. Yra ir restoranas. Kaip skelbiama internetiniame muziejaus puslapyje, čia rengiamos ekskursijos, o kartkartėmis – net mados kolekcijų pristatymai.

Tačiau durys užrakintos. Norint patekti į vidų, pirmiausia reikia susitarti telefonu.

„Kas? – šūkteli į skambutį atsiliepęs apsaugos darbuotojas. – Bet juk turėjote atvykti tik už pusvalandžio!“

Tiesa ta, kad šis niekuo neišsiskiriantis pastatas yra net labai ypatingas. Pirminė jo paskirtis buvo apsaugoti ir užmaskuoti pagrindinį įėjimą į „Bunker-42“ vadinamą objektą. Betoninių jo sienų storis – net pusantro metro.

Iš vidaus jos dar sutvirtintos pusės centimetro storio metalo plokštėmis. Pastatas yra savotiškas kupolas, dengiantis laiptus ir lifto šachtą, nyrančią į 18 aukštų pastatui prilygstantį gylį, t. y. 65 metrus žemyn.

Pačios durys sveria bemaž porą tonų, todėl savo jėgomis žmogus jų neatidarytų. Už durų, 7 tūkst. kvadratinių metrų ploto teritorijoje, ir yra keturi bunkerio blokai.

Pagrindinės bunkerio patalpos įrengtos ketvirtajame bloke. Čia galima rasti ginkluotųjų pajėgų vado kabinetą, taip pat generaliniam štabui skirtas patalpas.

Bunkerio statyba buvo pradėta tada, kai Sovietų Sąjungai vadovavo Josifas Stalinas. Vis dėlto objekto atidarymo 1956-aisiais sovietų diktatorius nesulaukė.

Iki pat 1986 metų statinys ir iš tiesų buvo naudojamas kaip vadovavimo strateginėms ginkluotosioms pajėgoms štabas, iš kurio buvo užmezgamas tiesioginis ryšys su įvairiais padaliniais bei objektais – net su strateginiais bombonešiais.

Intensyviausiai bunkeris buvo eksploatuojamas 1962 metų spalio 17–27 dienomis.

„Karibų krizės laikotarpiu šiame objekte buvo paskelbta aukščiausio lygio karinė parengtis, – pasakoja į atsargą išėjęs karininkas, muziejaus direktorius Sergejus Kamenskis. – Durys buvo patikimai uždarytos, o visas 600 asmenų personalas daugiau nei dešimt dienų darbavosi bunkerio viduje.“

1962 metų spalį pasaulis buvo taip arti atominio karo pradžios, kaip nėra buvęs nei kada nors anksčiau, nei vėliau. Kaip atsaką į Turkijoje dislokuojamas Jungtinių Valstijų raketas, Sovietų Sąjunga vykdė analogišką sprendimą: savas raketas su branduolinėmis kovinėmis galvutėmis dislokavo Kuboje. Rusijos karinės jūrų pajėgos artinosi prie Kubą blokuojančio žiedo. Buvo numuštas žvalgymo užduotis vykdęs amerikiečių lėktuvas.

„Iš šio štabo bet kurią akimirką galėjo būti duotas nurodymas suduoti Jungtinėms Valstijoms branduolinį smūgį, – tikina S. Kamenskis. – Visi Sovietų Sąjungos kariniai ginklai buvo paruošti atakai, bombonešiai užtaisyti raketomis su branduolinėmis kovinėmis galvutėmis, visi kariuomenės vadai buvo informuoti apie jų taikiniais galėjusius tapti objektus Jungtinėse Valstijose.“

Vis dėlto Sovietų Sąjungos generaliniam sekretoriui Nikitai Chruščiovui ir Jungtinių Valstijų prezidentui Johnui Kennedy paskutinę akimirką pavyko pasiekti susitarimą dėl konflikto sureguliavimo. Visa laimė, kad krizė ilgiau neužsitęsė, mat maisto produktų ir vandens siurbliams reikalingo kuro atsargų būtų pakakę ne ilgiau kaip mėnesiui.

Kurį laiką Tagankos rajone (Taganskij) esančiame bunkeryje šeimininkavo KGB. Vis dėlto požeminės patalpos buvo skirtos ginkluotųjų pajėgų reikmėms. Nors kariškiai bunkerį paliko dar 1986-aisiais, jo direktorius S. Kamenskis tikina, kad šiandien viskas dar labai primena tuometinę tvarką: 2006 metais duris atvėręs miesto muziejus iki šiol pavaldus Federalinei saugumo tarnybai (FSB).

Kada štabas buvo perkeltas kitur? Oficialaus atsakymo į šį klausimą nepateikiama, tačiau po Sovietų Sąjungos griūties buvusio generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo artimiausių bendražygių ratui priklausę asmenys manė jį esant po žeme, Maskvos šiaurės rytų rajone.

Pateikiama ir kita versija. Remiantis daugybe šaltinių, per dešimtį kilometrų į pietryčius nuo Maskvos centro nutolusiame Ramenkų rajone (Ramenki), dar septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje buvo pradėta grandiozinės bunkerių sistemos statyba. Kalbama, kad tuneliai buvo kasami 180–300 metrų gylyje. Aštuntajame dešimtmetyje baigtame statinyje ištisus metus prieglobsčio galėjo tikėtis 15 tūkst. vadovaujančias pareigas Rusijos sostinės institucijose ėjusių asmenų.

Miesto gyventojai tą po žeme plytinčią konstrukciją praminė „Ramenki 43“, nes vienas įėjimas, pro kurį buvo galima į ją patekti, buvo 43 numeriu pažymėtame Ramenkų gatvės name. Šiame ganėtinai aptriušusiame pastate veikė automobilių remonto ir padangų montavimo dirbtuvės. Anot kalbų, iš bunkerio vedančiais tuneliais galima patekti į Maskvos valstybinio universiteto rūsius.

Kai kas teigia, kad „Ramenki 43“ priklauso taip vadinamai „Metro-2“ sistemai. Apie šią slaptą, valstybės vadovams skirtą metro liniją sužinota tik 1991 metais, kai Jungtinių Valstijų gynybos ministerija paskelbė žemėlapiu papildytą ataskaitą, kurioje buvo įrodyta, kad tokios linijos iš tiesų esama. Oficialūs šaltiniai ataskaitos turinio taip ir nepatvirtino, tačiau neigti, kad linija egzistuoja, taip pat nesuskubo.

Dar šio amžiaus pradžioje viskas buvo kitaip. Tada dar buvo galima patekti į metro tunelius, taip pat į kai kuriuos bunkerius. Yra tekę kyštelėti galvą iš netoli Kremliaus esančio liuko – niekas net dėmesio neatkreipdavo. Dabar gi net po žeme veikia signalizacija, įtaisytos vaizdo kameros.

Vis dėlto keletas maskviečių požeminius miesto tunelius pažįsta ne prasčiau nei savo penkis pirštus.

Tarp Danilovo rajono (Danilovskij) kapinių ir trečiojo transporto žiedo, į pietus nuo Maskvos centro, plyti atvira dykynė. Nuo čia esančios kalvos matyti už besisukančio kelio iškilę raudonai ir baltai nudažyti elektrinės „Tets-20“ kaminai. Atsiverianti panorama priverčia suabejoti, ar tikrai esi sostinėje.

„Čia buvo nufilmuoti paskutiniai filmo „Stalkeris“ epizodai“, – užsiminė Daniilas Davydovas.

Beveik visas 1979 metais pasirodęs garsiojo Rusijos režisieriaus Andrejaus Tarkovskio filmas buvo sukurtas Estijoje. Tačiau keletas epizodų buvo nufilmuoti būtent čia. Metas rengtis specialiąją aprangą ir leistis į žemės gelmes.

Upė Čiūra – vienas iš pačių mažiausių Maskvos upės intakų. Kaip ir daugelis panašių upelių, ji beveik nepastebima, nes viršuje pastatytas miestas. Pirmąja į tunelį patekusia upe tapo miniatiūrinė Neglinka. Ji teka netoli Kremliaus sienos einančiu tuneliu, iškyla Manežnos aikštėje (Manežnaja), o tada, pasidalijusi į du upelius, įteka į Maskvos upę. Ji buvo paslėpta dar XIX a. pradžioje.

„Šiandieninės sostinės teritorija teka net 160 upių. Didžioji jų dalis – pogrindyje“, – tikina D. Davydovas, brisdamas po trečiuoju žiedu nutiestu tuneliu tekančia iki juosmens siekiančia Čiūros upe. Ji gana srauni. Vanduo – drumzlinas. Neužilgo prieiname siauresnį tunelį, iš kurio teka skaidrus vanduo. Tai iš po Gagarino aikštės nutekantys gruntiniai vandenys. Srovių susiliejimo vietoje susidaro dujų burbuliukai. „Tai metanas, – komentuoja D. Davydovas. – Metano tunelyje dėl to nepadaugės.“

Tikriausiai taip, nes po žeme pučia stiprus vėjas.

Tunelis, kuriuo teka Čiūra, yra trijų metrų pločio ir tokio pat aukščio. Su visais Maskvoje esančiais lietaus kanalizacijai skirtais kanalais bendras po miestu einančių panašių tunelių ilgis galėtų siekti tūkstančius kilometrų. D. Davydovui visi jie žinomi, mat jis – šiuo metu garsiausias požeminių ertmių tyrinėtojas – vadinamasis digeris.

„Dar vaikystėje domėjausi fantastiniais romanais, kurių veiksmas vyksta po žeme“, – aiškina 33-ejų metų D. Davydovas.

„Paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje pasirodė pirmosios apie šią profesiją pasakojančios televizijos laidos ir laikraščių straipsniai. Visus juos išsikirpdavau. 1999 metais gatvėje visiškai atsitiktinai pastebėjau asmenis, vilkinčius apranga, ant kurios perskaičiau užrašą „Andegraund planetos digeriai“. Vėliau ir pats ėmiau rimtai domėtis požemine Maskva ir jos istorija, o nuo 2004 metų pradėjau vedžioti čia ekskursijų grupes.“

„Dar šio amžiaus pradžioje viskas buvo kitaip. Tada dar buvo galima patekti į metro tunelius, taip pat į kai kuriuos bunkerius. Yra tekę kyštelėti galvą iš netoli Kremliaus esančio liuko – niekas net dėmesio neatkreipdavo. Dabar gi net po žeme veikia signalizacija, įtaisytos vaizdo kameros.“

O ką tikro būtų galima pasakyti apie „Ramenki 43“ ir „Metro-2“? Ar tai tik pramanytos miesto legendos, ar realiai egzistuojantys objektai?

„Žinoma, jie egzistuoja! Tokio tipo sistemų yra visuose milijoniniuose pasaulio miestuose. Tačiau juos saugo kariškiai. Bandymas ten patekti gali atsirūgti tokia pat bausme, kokia būtų skirta už bandymą sukelti teroristinę grėsmę arba atskleisti valstybinę paslaptį“, – paaiškino D. Davydovas.

Visgi didžiausią grėsmę požeminei Maskvai kelia ne teroro aktai ar branduolinis sprogimas, o vanduo. Vanduo plyti visur – jo daug. Visos sistemos, pradedant metro, turi būti atitinkamai apsaugotos: siurbliais, rezerviniais elektros tiekimo generatoriais ir kt. „Bunker 42“ – jokia išimtis. Greičiau, priešingai.

Šiaurinėje jo pusėje – į Maskvą įtekančios Jauzos vaga, todėl viename iš keturių bunkerio blokų – maitinimą siurbliams tiekiantys dyzeliniai generatoriai ir jiems skirtas kuras.

„Jei nustotų veikti siurbliai, jau po kelių valandų koridoriuose būtų per metrą vandens“, – sako muziejaus direktorius S. Kamenskis.

Problemų kelia ir prasta dirvožemio kokybė. Maskva pastatyta ant minkšto klintinio grunto.

Požeminio Helsinkio inžinieriams galima tik pavydėti – juk Suomijoje granitas sudaro kone paviršinį sluoksnį ir, beje, yra deramai išnaudojamas. Pernai vasarą Helsinkio požemiuose apsilankę amerikiečių leidinio „Wall Street Journal“ darbuotojai tunelių statybą susiejo su Rusijos keliama karine grėsme.

„Būtent čia, Tagankos rajone, bunkerį buvo nutarta statyti todėl, kad tai uolinio grunto sritis. – aiškina S. Kamenskis. – Jis nėra ypač tvirtas, bet vis šis tas.“

„Šis muziejus – unikalus, – su pasididžiavimu kalba S. Kamenskis. – Atidarėme jį norėdami visiems priminti, kad priežasčių eksploatuoti tokius objektus tiesiog neturi būti.“

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Kova dėl LRT vadovo kėdės: Jakilaitis žada revoliucingas permainas (34)

Kovą paaiškės naujasis Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) generalinis direktorius....

Tyrimas nustatė, kur Lietuvoje – pigiausias prekių krepšelis (18)

Vartojimo prekių krepšelį pigiausiai Lietuvoje gali įsigyti prekybos tinklų „Lidl“ ir „...

„Vyšnios“ Aistės Karanauskytės šeimoje – skaudi netektis: liga ją visiškai suvalgė, bet tyrimai rodė, kad mama sveika (41)

Merginų grupės „Vyšnios“ narė Aistė Karanauskytė pirmą šių metų savaitę Anapilin...

Prokurorai pradėjo tyrimą dėl Karbauskio koncerno valdomų žemių papildyta  (845)

Generalinė prokuratūra antradienį nusprendė pradėti tyrimą įvertinti žiniasklaidos...

Medikų pasakojimai glumina: dar nėra nė 18-kos, o geria iki komos ir psichozės (24)

Kol visas dėmesys nukrypęs į 18-mečius ir 19-mečius, kuriems nuo sausio 1 d. uždrausta pirkti,...

Vilniuje pasikėsinta nužudyti Lietuvos fitneso čempionę: suimtas garsus sportininkas (563)

Pragaras tęsėsi metų metus, tačiau Lietuvos ir Europos fitneso čempionė Ilona Kokoš taip ir...

Alkoholio prekyba Latvijos pasienyje paveikė estus (48)

Estijos valdžia dėl smarkiai pagyvėjusios alkoholio prekybos Latvijos pasienyje priversta perpus...

Per Rusijos televiziją „netyčia“ parodytos naujo ginklo schemos atkreipė Pentagono dėmesį (115)

Rusijos torpedos kelia grėsmę pakrantėje esantiems NATO valstybių miestams ir rajonams, rašo...

Mažesnių nei numatyta butų Vilniuje pardavimu kaltinami statytojai pasiaiškino (2)

Vilniaus valdžiai kreipusis į prokurorus dėl daugiabučio Pašilaičiuose statybų, statytojai...

Trečiadienį spręsis Eriko Bėronto likimas (12)

Apie naujai paskirtą Nacionalinės mokėjimų agentūros (NMA) vadovą Eriką Bėrontą pasisakė...