Olimpiada savo prigimtimi – taikos ir santarvės šventė. Tačiau per daugiau nei šimtametę šiuolaikinių olimpinių žaidynių istoriją ši šventė ne kartą tapo ne tik sporto laimėjimų, bet ir politinių tikslų demonstravimo arena.
Sportas kaip ginklas
Sportas ir politika turėtų būti atskirti ir nepainiojami. Olimpinė chartija skelbia, kad „su olimpiniu sąjūdžiu nesuderinama jokia diskriminacijos šalies ar asmens atžvilgiu forma iš rasinių, religinių, politinių, lytinių ar kitokių paskatų“. Tačiau ilgametė olimpinių žaidynių patirtis rodo ką kita: daugelyje olimpiadų neišvengta politinių ir ideologinių prieštaravimų. Liūdna, tačiau suprantama: sportas – viena iš tautų ir valstybių varžymosi sričių, o olimpinės žaidynės – puiki vieta, kur galima pademonstruoti savo pranašumą.
Šaltojo karo metais sportas buvo aiškiai „pajungtas“ ideologijai, visų pirma komunistinėse šalyse. Čia ypač išsiskyrė buvusi Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR). Jos vadovai sportą laikė labai svarbia ideologinės kovos priemone. Saugumo tarnyba „Stasi“ koordinavo dopingo programą, ir tik vėliau paaiškėjo, kad nemažai laimėjimų VDR sportininkai pasiekė vartodami dopingą (kartais – prieš savo valią ar netgi to nežinodami). Draudžiamus preparatus Rytų Vokietijoje vartojo ne mažiau kaip 10 tūkst. sportininkų.
Politikos ir sporto painiojimas pirmą kartą labai išryškėjo 1920 m. Antverpene (Belgijoje) vykusiose VII olimpinėse žaidynėse. Tąsyk, olimpiados organizatoriams reikalaujant, Tarptautinis olimpinis komitetas nepakvietė į žaidynes Vokietijos sportininkų. Taip Vokietija buvo nubausta už Pirmojo pasaulinio karo sukurstymą.
1936 m. XI olimpinės žaidynės vyko Berlyne. Adolfo Hitlerio politika, žydų persekiojimas tuo metu jau buvo pastebėti pasaulyje. Būta rimtų raginimų perkelti olimpiadą iš Vokietijos į kurią nors kitą šalį, tačiau A. Hitleris padarė viską, kad žaidynės vyktų būtent Berlyne. Čia atvykęs P. de Coubertinas buvo sužavėtas puikiai sutvarkytais olimpiniais objektais ir tuo, kiek daug Vokietija investavo į olimpiadą. Žaidynės praėjo sėkmingai. Be abejo, nacius erzino „antrarūšių“, jų supratimu, rasių atstovų laimėjimai. Juodaodis amerikietis Jesse Owensas olimpiadoje laimėjo keturis aukso medalius. A. Hitleris, išgirdęs apie rezultatus, skėstelėjo rankomis, tačiau netrukus ėmė ploti. Ilgai sklandė legenda, esą nacių lyderis atsisakė juodaodžiui sportininkui paspausti ranką, tačiau iš tiesų protokolas to nenumatė.
Kruvinos žaidynės
Kur kas baisiau susiklostė įvykiai tuo metu jau demokratiškoje Vakarų Vokietijoje per 1972 m. Miuncheno olimpines žaidynes. Norėdama pademonstruoti pasauliui savo šalies taikumą, Vokietijos Federacinės Respublikos valdžia nesiėmė reikiamų saugumo priemonių olimpiados metu. Tai buvo milžiniška klaida. Į olimpinį kaimelį įsiveržę radikalios palestiniečių organizacijos „Juodasis rugsėjis“ kovotojai paėmė įkaitais 11 Izraelio olimpinės rinktinės narių. Du žydus teroristai sušaudė iškart, kiti devyni įkaitai, penki užpuolikai ir vienas vokiečių policininkas žuvo, policijai nesėkmingai bandant surengti įkaitų vadavimo operaciją.
Be kraujo neapsėjo ir kai kurios kitos olimpinės žaidynės. 1965 m. olimpiadoje Melburne (Australijoje) tvyrojo didžiulė įtampa tarp Vengrijos ir Sovietų Sąjungos sportininkų. Vos prieš du mėnesius iki žaidynių Maskva ir jos sąjungininkai kraujyje paskandino demokratinių jėgų sukilimą Vengrijoje. Vykstant vyrų vandensvydžio varžyboms, susimušė sovietų ir vengrų sportininkai. Sovietų vandensvydininkas Valentinas Prokopovas smogė į veidą vengrui Ervinui Zadorui ir smarkiai prakirto antakį. Baseino vanduo nusidažė krauju. Mačą rezultatu 4:0 laimėję vengrai, vėliau finalinėse rungtynėse įveikę jugoslavus, ir tapo olimpiniais čempionais.
Olimpiados Maskvoje blokada
Vienas skandalingiausių olimpiadų epizodų buvo 1980 m. Maskvoje vykusių XXII vasaros olimpinių žaidynių boikotas. 1979-aisiais Sovietų Sąjungos kariuomenė įžengė į Afganistaną. Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV), Kanada ir Didžioji Britanija sutarė boikotuoti SSRS sostinėje Maskvoje rengiamas 1980 m. vasaros olimpines žaidynes. JAV prezidentas Jimmy Carteris pareiškė, kad jei sovietai per mėnesį neišves savo pajėgų iš Afganistano, amerikiečiai boikotuos žaidynes ir paragins taip pasielgti kitas pasaulio šalis.
JAV, Kanados, Norvegijos, Vakarų Vokietijos, Turkijos, Izraelio ir dar 23 kitų šalių delegacijos į Maskvą neatvyko. Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Ispanija ir daugelis kitų Vakarų Europos šalių, taip pat Australija ir Naujoji Zelandija olimpiadoje dalyvavo, bet ne su savo, o su olimpine vėliava. Vietoj šių šalių himnų skambėjo olimpinis himnas. Taip sportininkai turėjo galimybę dalyvauti olimpiadoje, bet valstybės pademonstravo savo politinę valią. Iš nekomunistinių Europos šalių Maskvos olimpiadoje oficialiai dalyvavo tik Suomija, Švedija, Austrija, Graikija ir Malta.
29 šalių, visiškai boikotavusių olimpines žaidynes Maskvoje, sportininkai susirinko į JAV Filadelfijos mieste surengtas „Laisvės varpo“ žaidynes, neoficialiai pramintas olimpinėmis boikoto žaidynėmis.
Komunistų atsakas
Sovietų Sąjunga ir jos komunistiniai satelitai nepraleido progos atkeršyti amerikiečiams ir boikotavo 1984 m. Los Andžele (JAV) surengtas XXIII vasaros olimpines žaidynes. Iš komunistinių Europos valstybių Los Andželo olimpiadoje dalyvavo tik nuo Maskvos nepriklausiusi Jugoslavija, o Rumunija leido savo sportininkams į JAV vykti individualiai. Sovietų Sąjunga nedalyvavimą olimpinėse žaidynėse aiškino daugybe priežasčių (esą amerikiečiai neužtikrins komunistinių šalių sportininkų saugumo ir pan.), tačiau buvo akivaizdu, jog taip Maskva keršija Vašingtonui už 1980 m. olimpiados boikotą.
Nepaisant to, jog SSRS ir daugelio kitų komunistinių šalių sportininkai į Los Andželą neatvyko, olimpiadoje po 32 metų pertraukos pasirodė komunistinės Kinijos delegacija. Kinija ilgą laiką boikotavo visas olimpines žaidynes, nes jose dalyvaudavo nuo Kinijos atskilusio Taivano sportininkai. Los Andžele startavo ir komunistinės Kinijos, ir kapitalistinio Taivano (dalyvavusio olimpiadoje kaip Kinijos Taipėjus su specialia, ne valstybine, vėliava) sportininkai.
Konfrontacija – net pašto ženkluose
1988 m. XXIV vasaros olimpinės žaidynės buvo surengtos Pietų Korėjos (Korėjos Respublikos) sostinėje Seule. Šią olimpiadą boikotavo komunistinė Šiaurės Korėja, jos artimiausia sąjungininkė Kinija, taip pat Kuba, Etiopija ir Nikaragva. SSRS olimpiadoje dalyvavo, tačiau savitų niuansų, susijusių su Seulo olimpinėmis žaidynėmis, Sovietų Sąjungoje būta. Pavyzdžiui, SSRS išleido specialius – olimpiadai skirtus – pašto ženklus, tačiau juose nebuvo nurodyti nei Korėjos, nei Seulo pavadinimai, mat SSRS nepripažino Pietų Korėjos valstybės.
Filatelijoje atsispindi ir ankstesnių, 1984 m., olimpinių žaidynių Los Andžele boikotas. Tais metais komunistinė Rytų Vokietija išleido specialius pašto ženklus, tačiau SSRS ir jos satelitams nusprendus boikotuoti žaidynes pašto ženklai buvo sunaikinti. Per stebuklą išliko tik trys lakštai su uždraustais pašto ženklais, kurie dabar yra viena geidžiamiausių retenybių filatelininkų pasaulyje.
Iraniečio akibrokštas
2000 m. Sidnėjaus olimpines žaidynes boikotavo Afganistanas. Tuo metu šalį valdęs teokratinis talibų režimas sportą apskritai buvo uždraudęs.
2004-ųjų XXVIII olimpinėse žaidynėse Atėnuose skandalu baigėsi dziudo turnyras. Jo favoritu laikytas Irano sportininkas, savo šalies olimpinės delegacijos vėliavnešys, dukart pasaulio čempionas Arashas Miresmaeilis demonstratyviai pasitraukė iš varžybų, kai sužinojo, kad jam reikės susirungti su Izraelio atstovu Ehudu Vaksu. Irano sportininkas buvo diskvalifikuotas, tačiau tėvynėje tapo tikru didvyriu ir valdžios buvo apdovanotas 125 tūkst. JAV dolerių premija.
2008 m. vasaros olimpines žaidynes Kinijos sostinėje Pekine taip pat buvo siūloma boikotuoti. Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, būsimasis JAV prezidentas Barackas Obama, daugybė JAV kongreso narių, aktorius Richardas Geeras, režisierius Stephenas Spielbergas bei daugelis kitų garsių politikos ir pramogų pasaulio žmonių siūlė boikotuoti olimpiadą, nes komunistinė Kinijos valdžia persekioja disidentus, nežmoniškai elgiasi okupuotame Tibete, palaiko kruvinus režimus Šiaurės Korėjoje ir Mianmare (Birmoje). Daug Vakarų šalių prezidentų, taip pat ir tuometis Lietuvos vadovas Valdas Adamkus atsisakė vykti į Pekiną.